„Su Lietuva širdy“ 2018 | LPKTS

„Su Lietuva širdy“ 2018

Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“ organizuojamas kasmet pirmąjį rugpjūčio šeštadienį Ariogaloje. 1990–2005 m. jis buvo vadinamas „Laisvės ugnis – ateities kartoms“.

 

Šeštadienį „Su Lietuva širdy“ buvo visa Lietuva

 

Praėjusį šeštadienį Raseinių rajone, Ariogaloje, Dubysos slėnis tapo Lietuvos širdimi: į 28-ąjį sąskrydį rinkosi buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, Laisvės kovų dalyviai, kitų patriotinių organizacijų nariai, Ariogalos miestelio, aplinkinių rajonų gyventojai ir svečiai iš visos Lietuvos.

 

Tradicinis ugnies uždegimas

 

Šventė prasidėjo anksti ryte, kai Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, buvo įžiebta sąskrydžio ugnis. Kauno jungtinio sveikatos klubo bėgikai, vadovaujami Petro Sventicko, išsirikiavo prie Nežinomo kareivio kapo, o Alvydas Semaška nuo Amžinosios ugnies aukuro įžiebė fakelą, kurį kiekvienas dalyvis iškilmingai perleido per rankas.
Ugnies nešėjus išlydėti atėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovai, LR Seimo narys Andrius Kupčinskas. Juos sveikino, linkėjo gero bėgimo ir už gražios tradicijos tęstinumą dėkojo LPKTS vadovai: dr. Gvidas Rutkauskas, Rasa Duobaitė-Bumbulienė, Vincė Vaidevutė-Margevičienė. LR Seimo narys A. Kupčinskas Seimo atminimo dovanas įteikė vyriausiajam ugnies nešėjui A. Semaškai ir jauniausiajai bėgikei.
Ugnies nešėjai, gėlių puokštę padėję prie Laisvės paminklo, išsiruošė į kelią – simbolinį Laisvės bėgimą. Prie jų pakely prisijungs bėgikai iš Prienų, vadovaujami Aldonos Ivanauskienės. Juos taip pat į kelią išlydėjo buvę tremtiniai, miesto vadovai. Su šiais prasmingos akcijos dalyviais susitiksime po gerų penkių valandų Dubysos slėnyje, kuris jau bus pilnas šventiškai nusiteikusių, pasipuošusių sąskrydžio dalyvių.

 

Eisena į Dubysos slėnį

 

Ariogalos miestelyje nuo ryto pradėjo rikiuotis autobusai iš visų Lietuvos miestų. Štai iš Panevėžio, Šiaulių po du, iš Kauno – trys autobusai... Prie Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios rinkosi šventės dalyviai, chorų kolektyvai, svečiai. Pasipuošę tautiniais drabužiais, sąskrydžio atributika, gėlėmis, nešini Trispalvėmis ir filialų vėliavomis, lydimi kariuomenės pučiamųjų orkestro, didžiulė, margaspalvė eisena užpildė bundančio miestelio pagrindinę gatvę, vedančią į Dubysos slėnį.

Sąskrydžio dalyvių šventiškai papuoštas laukė Dubysos slėnis: prie įėjimo didžiuliai vartai apipinti ąžuolo vainikais ir lauko gėlėmis, ant jų – sąskrydžio emblema „Su Lietuva širdy“. Scena priešais centrinę tribūną, kurioje paskirtos vietos tremtinių chorams, scenoje – altorius, paruoštas šv. Mišioms, taip pat papuoštas gėlėmis, sąskrydžio emblema.
Šventės aukuras, aplink stadioną užrašai, žymintys tremties vietas, baltastogės palapinės nuo saulės, už stadiono ribų – diskusijų palapinės, partizanų bunkeris – visa tai, kad būtų gražu, patogu ir laiku, reikalavo nemažo pasiruošimo. Dėkingi už grožį dailininkei Rimutei Skučienei, už visa kita – Ariogalos seniūnijai ir komunalinėms tarnyboms.
Nuo kalno leidžiantis sąskrydžio dalyvių ir chorų kolektyvų eisenai, priekyje Lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestras maršo garsais skelbė gražiausios metų šventės pradžią. Šventinės dalyvių kolonos su savo vėliavomis žygiavo pro sceną ratu, šventės vedėjas Vilius Kaminskas pristatė trumpą filialo istoriją. Orkestras grodamas apėjo garbės ratą, savo vietas užėmė chorai ir kiti eisenos dalyviai. Jaunieji šauliai, budėję prie vėliavų stovų, perėmė vėliavas iš vėliavnešių ir jas įstatė į laikiklius.
Vėliavų kėlimo ceremonijai pakviesti LPKTS pirmininkas dr. G. Rutkauskas, LPKTS Šiaulių filialo pirmininkė Valerija Jakubauskienė ir Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Pranciškus Vytautas Mickus. Lietuvos, Latvijos ir Estijos Respublikų vėliavos iškeltos skambant tų valstybių himnams, kuriuos giedojo Jungtinis tremtinių choras, grojant pučiamųjų orkestrui...

 

Laisvės kovotojų pagerbimas

 

Prieš 70 metų, 1948-aisiais, vykę didžiausi trėmimai „Vesna“, vėliau – 1949 metais – „Priboj“, 1951 – „Osenj“, sujaukė daugelio Lietuvos gyventojų likimus ir sugriovė gyvenimus. Prisimindami mūsų senelius, tėvus, brolius ir seseris, žuvusius pasipriešinimo kovose, negrįžusius iš lagerių ir tremčių, išėjusius į Amžinybę, prisimindami šio sąskrydžio pradininką Antaną Vizbarą, visus pagerbėme tylos minute. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, šauliai išnešė gėlių prie Kankinių memorialo Ariogalos kapinėse.

Malda ir giesmė buvo atrama sunkiausiais išbandymų metais. Malda ir daina – nuolatinis lietuvio palydovas. Visos tremtinių šventės, paminklų atidengimai, žygiai partizanų takais ir sąskrydis „Su Lietuva širdy“ pradedami auka Dievui. Šv. Mišias už tėvynę aukojo JE arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas su gausiu būriu kunigų. Mišiose giedojo Jungtinis tremtinių choras, dirigavo Mindaugas Šikšnius. Mišių metu ne vieną maloniai nustebino Šakių rajono mero Edgaro Pilypaičio balsas.
Bene svarbiausias ir prasmingiausias (žinoma, tremtinių choro koncertas – išskirtinis) sąskrydžio akcentas – tai Laisvės, Nepriklausomybės, Vienybės simbolio – ugnies – nešimas ir uždegimas. Mūsų šventė turi ilgametę ugnies nešimo Ariogalon tradiciją. Mename, kai čia atkeliaudavo ugnelės iš visų partizaninės kovos apygardų, kai bėgikus skaičiuodavome šimtais, kai bėgikai įveikdavo 100 kilometrų ir daugiau, bėgdavo keletą dienų.
Šį bėgimą organizavo Petras Sventickas, bėgęs jau 20 kartų. Kauniečiai ugnį nešė jau 21 kartą. Bėgikų kolonoje – Alvydas Semaška su deglu rankoje. Jau daug metų jis bėga su keliais šeimos nariais. Kaip ir kasmet, šiemet su juo bėga vaikaitės Elenutė bei Gabrielė. Kauniečių kolonoje yra ir daugiau ryškių asmenybių: tai partizanų duktė Martina Aštrauskaitė-Bikuličienė, skautė iš Australijos Dženė Matilda.
Ir nešė jie ne bet kokią ugnį, o Amžinąją, kurią šiandien anksti ryte įžiebė Kaune, prie Nežinomojo kareivio kapo. Išlaikydami tradicijas, kauniečiai pakeliui sustojo, uždegė žvakeles ir padėjo gėlių partizanų memoriale Raudondvaryje. Prieniškių deglą nešė tremtinių vaikaitis Matas Išganaitis.
Džiaugiamės bėgimo veteranais, o matydami tokį gausų būrį jaunų bėgikų ne tik džiaugiamės, sveikiname juos, bet turime tvirtą viltį, kad prasmingos ir gražios tėvų ir senelių tradicijos bus palaikomos bei perduodamos ateities kartoms.

Šventės aukurą uždegti buvo pakviestas LPKTS garbės pirmininkas dr. Povilas Jakučionis.
Garbės sargybos kuopos karių buvo išautos trys garbės salvės.

 

Sveikinimai sąskrydžio dalyviams

 

Kiekvienas sąskrydis sulaukia būrio garbių svečių. Į šventę atvyko LR Seimo nariai: Andrius Kupčinskas, Arvydas Anušauskas, Jonas Dagys, Kazys Starkevičius, Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Pavilionis, Paulius Saudargas, Audronius Ažubalis ir kiti. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atsiuntė sveikinimą, kurį perskaitė LPKTS valdybos pirmininkė R. Duobaitė-Bumbulienė: „Šiais metais LPKTS mini 30-ąsias metines. Tai prasminga sukaktis, liudijanti, kad susitelkėte dar anksčiau, nei Lietuva vėl atgavo laisvę. Per tris dešimtmečius tapote organizacija, turinčia žodį ir svorį šalies visuomeniniame bei politiniame gyvenime,“ – sveikinime teigė Prezidentė. Padėkojusi už ištikimybę Lietuvai šalies vadovė palinkėjo skambaus ir įkvepiančio sąskrydžio.
LPKTS pirmininkas dr. G. Rutkauskas, sveikindamas šventės dalyvius, perskaitė Ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio sveikinimą. „Skaudu, kad pasitaiko bandymų paniekinti mūsų kovotojų už laisvę atminimą. Nepasiduokime tokiems išpuoliams, skleiskime tiesą, nuolat priminkime jaunajai kartai, kas buvo ir yra tikrieji didvyriai, kurių dėka dabar turime nepriklausomą valstybę,“ – rašoma sveikinime. LPKTS pirmininkas pristatė sąskrydžio rezoliucijas „Dėl paminklo laisvės kovoms įamžinimo Lukiškių aikštėje“ ir „Dėl Rusijos Federacijos veiksmų „Misija Sibiras“ atžvilgiu“. Sąskrydžio dalyviai rezoliucijoms pritarė bendru sutarimu. (Rezoliucijos spausdinamos atskirai.)
Pirmininkas G. Rutkauskas džiaugėsi, kad ši graži šventė jau tiek metų vyksta tokiame nuostabiame gamtos kampelyje, kaip Dubysos slėnis, kad čia suvažiuoja bendro likimo broliai ir sesės iš visos Lietuvos, kiekvienas nuoširdžiai džiaugiasi sutiktu seniai bematytu bičiuliu. Jis nuoširdžiai dėkojo padėjusiems organizuoti šią šventę: Raseinių rajono merui Algirdui Griciui, Ariogalos seniūnijai ir ypač Nacionaliniam liaudies kultūros centrui ir jo direktoriui Sauliui Liausai. S. Liausai buvo įteiktas apdovanojimas – 1-ojo laipsnio LPKTS žymuo „Už nuopelnus Lietuvai“. Raseinių rajono meras A. Gricius, įteikdamas LPKTS pirmininkui šio krašto herbo simbolį – lūšį – sakė, jog tikisi pažado, kad po metų vėl čia visi susirinksime. Sąskrydžio dalyvius sveikino svečias iš Estijos.

Po nuotaikingų sveikinimų vyko nuostabus Jungtinio tremtinių choro koncertas, kuriam pasibaigus chorų vadovams ir LPKTS pirmininkams buvo įteiktos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto kopijos. Vėliau scenoje dainavo Vytautas Šiškauskas, koncertavo ansamblis iš Punsko „Tėviškės balsai“, netradicinė Baisogalos kapelija „Dainoriai“ kvietė šokti, dainuoti, linguoti.
Kol daina ir muzikos garsai liejosi Dubysos slėnio skliautais, pasidairykime, kas vyko kitose erdvėse.

 

Susitikimas su ekspedicijos dalyviais

 

Skubėjau į „Misija Sibiras“ palapinę, labai rūpėjo ekspedicijos dalyvių nuotaikos ir įspūdžiai. Pakalbinau Jurą Pratusevičių iš Šakių rajono Gelgaudiškio. Paklausiau, kaip sureagavo, kai sužinojo, kad keičiasi ekspedicijos kryptis. „Šis įvykis tik labiau paskatino siekti tikslo, sustiprino komandą. Turėjom 10 dienų persiorientuoti, tai yra pakeisti kuprinės turinį. Juk ruošėmės į Sibirą, o dabar Kazachstanas – dykumos ir stepės. Tai buvo įtemptos dienos, reikėjo pasiruošti, kad žinotume, kur ir ko važiuojame, susitikti su asmenimis, ištremtais į šias vietas“, – pasakojo Juras Pratusevičius.

Ekspedicija iš 24 žmonių pasidalijo į dvi grupes. Iš Astanos visi kartu keliavo 300 kilometrų autobusu iki Karagandos ir ten išsiskyrė: vieni važiavo į Džezkazganą, o Juro grupė liko Karagandoje, kur buvo daug lagerių. Turėjo čia praleisti tris dienas, laukė daug darbo ir visas tris dienas pralijo. Dabar ant lagerių statomi fabrikai, kasamos šachtos. Nuvykus į miesto kapines, apėmė jausmas, kad žmogų palaidoja ir niekas daugiau niekada į tą vietą negrįžta.
Po trijų lietingų dienų išvyko į Balchašą. Ten jau vien tik dykumos, karštis, kupranugariai, arklius gano piemenys. Balchašo lagerių vietoje pastatė kryžių. Vietinis kunigas, atvykęs pašventinti kryžiaus, buvo labai sukrėstas, sakė nežinojęs apie tokią vietą (lagerius). Kunigas su vienuolėmis apsiverkė, prižadėjo rūpintis kryžiumi ir melstis už lietuvius.
Į sceną pakviesti „Misijos Sibiras“ dalyviai tarė žodį ir sudainavo Gyčio Paškevičiaus dainą „Mano kraštas“.

 

Diskusijų palapinė

 

Diskusijų palapinėje, kurią puošė Klaudijaus Driskiaus fotografijų paroda „Laisvųjų testamentai“, iš fotografijų žvelgė mūsų mylimiausiųjų ir gerbiamiausiųjų veidai: tai Prima Petrylienė-Pantera, Algimanto apygardos Šarūno rinktinės .partizanų ryšininkė, Kazimieras Algirdas Pečiukonis-Putinas, Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanas, Andrius Dručkus-Kerštas, Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanas ir ryšininkas, Albinas Kentra-Aušra, Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanas, Juozas Jakavonis-Tigras, Dainavos apygardos Merkio rinktinės partizanas ir ryšininkas ir kiti. Tai žmonės, savo visą gyvenimą atidavę Lietuvai, paprasčiau sakant, mums.

Šioje palapinėje vyko LK viršilos Ernesto Kuckailio knygos „Laiškai iš Varviškės“ ir dr. A. Anušausko knygos „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ pristatymas, Seimo narių A. Ažubalio, L. Kasčiūno ir Ž. Pavilionio diskusija „Kodėl Lietuvai reikia istorinės atminties politikos“. Nepaisant to, kad saulė negailėjo kaitros ir palapinėje buvo tvanku, klausytojų netrūko ir besidomintieji noriai uždavinėjo klausimus politikams.
Agnės Zalanskaitės filmą „Nenugalimas“ apie Adolfą Ramanauską-Vanagą stebėjau ir aš. Dalyvavo buvęs partizanas Juozas Jakavonis su dukra Angele Jakavonyte, LR Seimo narys Ž. Pavilionis. Klausiama, ar filmo apie Vanagą atsiradimui turėjo įtakos skandalai su Vanagaite, režisierė atsakė, kad ne. „Apie filmą pradėjau galvoti, kai Seimas paskelbė 2018-uosius A. Ramanusko-Vanago metais. Be to, tik pernai į Amžinybę išėjo Adolfo sesuo, o 95 metų brolis Albinas gyvena Marijampolėje. Dar yra ką pašnekinti“, – sakė A. Zalanskaitė. Ji dėkojo Seimo nariui Ž. Pavilioniui, nes tik jo dėka šis filmas keliauja per Lietuvą, pasiekia daug bendruomenių, iš kurių reakcijos ji supranta, kad tokie filmai reikalingi. Pernai ji visuomenei pristatė filmą apie Juozą Vitkų-Kazimieraitį.
O tuo metu vedėjas jau skelbė sporto rungties – buvo žaidžiamas tinklinis – nugalėtojus ariogališkius.

 

Į šventę kasmet

 

Kaip žinia, besidžiaugdama švente ir saulė plieskė, nesislėpdama už debesėlių. Paklausinėjau žmonių, ar negąsdino karščiai. Vincutė Šukytė-Vidugirienė, atvykusi su Virginijum Liesiu ir Ona bei Vytautu Bartuliais iš Panevėžio, sakė: „Ne, karščio nebijom. Baisiau kaip Sibire nebus“. Vincutę išvežė 4 metukų su penkių vaikų šeima iš Panevėžio rajono Sutkūnų į Irkutsko sritį, Zimos rajoną1949 metais.

Nebijo karščio ir kasmet į sąskrydį atvyksta iš Marijampolės Jonas Lastauskas, 1946 metais 9 metų išvežtas į Sverdlovsko sr. Novaja Lialia, iš Kudirkos Naumiesčio Jonas Matijošaitis, į Sibirą išvežtas 16-metis, tris kartus bandęs bėgti į tėvynę.
Nepraleidžia sąskrydžio ir linksmi, nebijantys saulės spindulių – Buriatijos Mongolijos Čelano tremtiniai. Algimantas Aleksandras Skaringa sako, kad tremtyje buvo karščiau. Devynerių metų Algimantas į tremtį išvežtas 1948 metais. Jo žmona – Eugenija Genovaitė Jusytė 6 metukų išvežta iš Pasvalio rajono Balčiūniškio.

Genovaitės gyvenimo istorija – neeilinė. Ji iš garsios Vileišių giminės. Mergaitės tėvus, partizanus, nužudė 1948 metų rugpjūčio 8 dieną, kai šie stribų kvietimu legalizavosi. Genovaitė tuo metu viešėjo pas močiutę ir liko gyva. Ją su dėdės Aleksandro Vileišio šeima 1949 metų kovo 25 dieną ištrėmė į Irkutsko srities Taišeto rajono Pol Čeremchovo kaimą. Sibire ji buvo Vileišytė, kad neatimtų ir neišgrūstų į vaikų namus. Kai grįžo į Lietuvą, vėl tapo Jusyte. Daug vargo buvo su dokumentais dėl pavardžių kaitaliojimo, bet Genovaitė šypsosi, ją nuo 14 metų „Šypsenėle“ vadina...

Dėkoju visiems, kurie sutikote papasakoti savo istorijas, ne visas čia surašiau, ne visus paminėjau. Šventė buvo puiki. Susitikimai, apsikabinimai, dainos, šokiai ir malonūs pokalbiai atmintį šildys dar ilgai.

 

Audronė KAMINSKIENĖ

 

XXVIII Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydžio "Su Lietuva širdy" rezoliucijos

Dėl paminklo laisvės kovoms įamžinti Lukiškių aikštėje

Lukiškių aikštė Vilniuje turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais – tai dar 1999 metų vasario 11 dienos nutarimu pripažino Seimas. Ši nuostata buvo pakartota Seimo 2017 metų gegužės 2 dieną vienbalsiai priimtoje rezoliucijoje, kurioje aiškiai ir visiems suprantamai buvo pareikšta, kad Lukiškių aikštėje įrengiant memorialą, skirtą per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti, turi būti atidengtas paminklas tautos ir valstybės simboliui Vyčiui. Aikštės sutvarkymo projektuose buvo konstatuojama, kad aikštėje turėtų vykti iškilmingi valstybiniai renginiai, kurių metu prie pastatyto paminklo ne tik Lietuvos žmonės, bet ir užsienio šalių delegacijos pagerbtų visais laikais kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimą.
Vėliau, nepaisant Seimo valios ir Lukiškių aikštei suteikto statuso, ši reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė buvo tvarkoma chaotiškai, o Vyčio skulptūros pastatymui nuolat sudaromos fiktyvios kliūtys. Buvę politiniai kaliniai, tremtiniai ir partizanai bei visi Lietuvos laisvės kovotojai ir gynėjai, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, taip ir nepasidžiaugė Lukiškių aikštėje pastatytu valstybingumo simboliu – Vyčiu.
Dėl susidariusios padėties atsakingi Vilniaus miesto savivaldybės ir Kultūros ministerijos vadovai. Pastarųjų organizuotas konkursas dėl memorialo Lukiškių aikštėje buvo vykdytas turint aiškų siekį – manipuliuojant tariamu visuomenės palaikymu patvirtinti bet kokį projektą, tik ne Vyčio skulptūrą. Dėl šio konkurso organizavimo aplinkybių šiuo metu Vilniaus apygardos teisme yra svarstoma byla, kurios baigtis gali paaiškėti tik šių metų pabaigoje. Mūsų žiniomis, dar 2017 metų kovo mėnesį „Vilmorus“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, jog 76 proc. respondentų pritaria Vyčio paminklui Lukiškių aikštėje. Todėl konstatuotina, kad sąmoningai ignoruojama ne tik Seimo, bet ir visuomenės pozicija: tiek Kultūros ministerija, tiek Vyriausybė nesiima užtikrinti Seimo valios įgyvendinimo ir sklandaus pagrindinės reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės sutvarkymo proceso organizavimo.
Seimo kultūros komiteto bei Vyriausybės nuomone, tuo metu vykusio konkurso dėl memorialo rezultatais reikia pasitikėti. Dėl tokios valdančiųjų lyderių pozicijos yra įšaldytas Seimo TS-LKD frakcijos narių parengtas bei 2017 metų gruodį įregistruotas Lukiškių aikštės Vilniuje įstatymo projektas. Mūsų nuomone, susiklosčiusi padėtis yra netoleruotina. Tokia padėtis verčia pagrįstai abejoti, ar kada nors apskritai Lukiškių aikštė galės pretenduoti į jai Seimo suteiktą valstybinės reikšmės statusą.
Lietuvos tremtiniai, politiniai kaliniai ir laisvės kovų dalyviai:
- ragina Kultūros ministeriją, Vilniaus miesto savivaldybę bei Seimo valdančiųjų frakcijų vadovus prisiimti atsakomybę dėl šiandienės Lukiškių aikštės būklės.
- reikalauja, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Kultūros ministerija bei Vilniaus miesto savivaldybė imtųsi skubių ir realių darbų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo, bet ir išskirtinai Vyčio monumento, kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui, sukūrimo ir pastatymo.

***

Dėl Rusijos Federacijos veiksmų „Misija Sibiras“ atžvilgiu

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) apgailestauja dėl Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje pareiškimo, kuriuo užkertamas kelias septynioliktajai jaunimo ekspedicijos „Misija Sibiras“ kelionei į lietuvių tremtinių palaidojimo vietas Rusijoje, turėjusiai vykti liepos 17–rugpjūčio 1 dienomis“.
Rusijos Federacijos ambasados reiškiamas motyvas – Lietuvos pusėje tariamai kuriamos dirbtinės kliūtys sovietinių kapų ir monumentų tvarkymui. Iki šiol Rusijos Federacijos ambasados organizuojamos sovietinių kapų tvarkybos gretinimas su tremtinių palaidojimo vietų tvarkymu, vykdomu visuomeninės iniciatyvos pagrindu, yra nepagrįstas. Todėl birželio 27 dieną buvo patvirtinta nauja užsienio valstybėms reikšmingo nekilnojamo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikoje, tvarkymo taisyklių redakcija. Ji numato detaliai reglamentuotą, tačiau skaidrų, saugų, efektyvų ir teisėtą kelią užsienio valstybėms tvarkyti kapus, laikantis Lietuvos įstatymų. Visgi Rusijos Federacijos ambasada nutarė imtis nepagrįstų ir neproporcingų veiksmų visuomeninės iniciatyvos „Misija Sibiras“ atžvilgiu.
LPKTS atsakingai pareiškia, kad „Misija Sibiras“ veikla yra ne politinė, – tai išskirtinai pilietinė, humanistinė, visuomeninė iniciatyva, kurios tikslas – pagerbti sovietinių represijų, trėmimų aukas, išsaugoti jų palaidojimo vietas. „Misija Sibiras“ yra labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ organizuojamas projektas, kurio metu iš Lietuvos vykstama į Sibirą ir kitas lietuvių tremties vietas, tvarkomos lietuvių kapinaitės, statomi kryžiai, susitinkama su čia tebegyvenančiais lietuviais, o vėliau savo įspūdžiais dalinamasi Lietuvos ir pasaulio bendruomenėse.
Istoriją būtina išsaugoti ateities kartoms, jos faktų negalima paneigti, net jei jie vieniems skausmingi, o kitiems nepriimtini. Sovietų sąjungos represijos laikotarpis Lietuvos gyventojams buvo itin negailestingas, per 11 trėmimo metų iš Lietuvos ištremta daugiau nei 300 tūkstančių žmonių. Lageriuose įkalinta apie 150 tūkstančių lietuvių. Tūkstančiai žmonių prarado viską: nuosavybę, sveikatą, artimuosius, buvo žiauriai naikinami fiziškai kalėjimuose bei lageriuose, didelė dalis jų ten žuvo arba mirė. Trėmimai, prasidėję 1941 metų birželio 14-ąją, vien tik Sibiro žemėse paliko apie 800 lietuviškų laidojimo vietų.
Misija Sibiras“ – tai jau tryliktus metus vykstantis projektas, kurio metu organizuojamos ekspedicijos į Sibirą. Nuo pirmosios ekspedicijos, įvykusios 2006 metais, suorganizuota 16 ekspedicijų, sutvarkyta daugiau nei 150 kapinių, sutikta daugiau nei 60 lietuvių ar jų artimųjų, tebegyvenančių Sibire. Kasmet kone 1000 žmonių išreiškia susidomėjimą ir dalyvauja atrankoje į kiekvienų metų ekspedicijas. Visa tai prisidėjo prie jaunosios kartos pilietiškumo bei didžiavimosi savo valstybe jausmo ugdymo.
Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ dalyviai reikalauja, kad Rusijos Federacija atsisakytų tendencingo ir niekuo nepagrįsto „Misija Sibiras“ veiklos vertinimo, nekurtų dirbtinių kliūčių bei neieškotų preteksto šios jaunimo iniciatyvos stabdymui ir ateityje neribotai išduotų leidimus šios nepolitinės organizacijos kilnios misijos vykdymui lietuvių trėmimo vietose.