Prisikėlimo apygardos partizanų takais-2017 | LPKTS

Prisikėlimo apygardos partizanų takais-2017

Žygiai „Partizanų kovų takais“ pradėti organizuoti nuo 2001 metų. Pirmąjį žygį po Tauro apygardą surengė Marijampolės filialas. Kasmet organizuojami du žygiai, dažniausiai – pavasarį ir rudenį, vis kitoje apygardoje. Žygiai jau tris kartus apkeliavo visas devynias partizanų apygardas.

Prisikėlimo apygardos partizanų takais

Kai šeštadienį daugelis traukė į miškus pagrybauti, buvę tremtiniai, Laisvės kovų dalyviai keliavo Prisikėlimo apygardos partizanų takais, norėdami dar kartą prisiminti, stabtelti ir pajusti, ką išgyveno mūsų jauni partizanai, ryšininkai Gulbino miške, ką jautė nužudytųjų Skobiškio miške artimieji. Šį puikų žygį suorganizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, LPKTS Šiaulių ir Kuršėnų filialai, padedami Šiaulių miesto ir rajono savivaldybių, TS-LKD partijos bei Kuršėnų urėdijos.
Pilnutėlėje Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje šv. Mišiose filialų nariai su vėliavomis, šauliai, moksleiviai, miesto ir rajono vadovai bei Seimo nariai bendroje maldoje pasimeldėme už žuvusius Prisikėlimo apygardos Laisvės kovotojus, jų artimuosius, negrįžusius iš Sibiro tolių. Po šv. Mišių visi susirinkome šventoriuje prie ąžuolinio kryžiaus „Motinos kančia“, sukurto 1989 metais tautodailininko Zigmo Vaišvilos, kur LPKTS Šiaulių filialo pirmininkė Valerija Jokubauskienė mūsų žygiui įkvėpė pradžią. „Net ir dangus su mumis! Graži diena ne tik išore, bet ir vidumi – gili prasmė šio renginio“, – kalbėjo V.Jokubauskienė.
Išlydint į visos dienos žygį žodį tarė ir miesto meras Artūras Visockas, pasidžiaugęs matydamas, kiek žmonių ir moksleivių susirinko. TS-LKD Šiaulių skyriaus pirmininkas Jonas Bartkus neabejojo, kad šis žygis – šventas. „Dievas laimina šį žygį, nes atsiuntė tokį nuostabų orą“, – linkėdamas gražių emocijų sakė J.Bartkus. Žygio pradžios vedėjas Valentinas Kemėšis, LPKTS tarybos ir Šiaulių filialo narys, įspėjo, kad dėl liūčių patižo kelias Gulbino miške ir negalėsime aplankyti ten atstatyto bunkerio Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadavietėje.
Apie paminklą „Motinos kančia“ įdomiai pasakojo Marytė Rimkienė. „Šis paminklas iš akmenų, kuriuos sunešė tremtiniai, neturėję teisės apsigyventi savo namuose. Tai kančios kelias, grįstas akmenimis, o motinos rankos, ištiestos į dangų, – tai viltis sugrįžti. Palaikus, parsivežtus iš Sibiro, artimieji atsiveždavo čia, prie šio kryžiaus, pašventindavo ir tuomet veždavo laidoti į kapines. Šis kryžius – mums šventas ir brangus“, – sakė M.Rimkienė.
Kita stotelė – Šiaulių miesto Ginkūnų kapinių prieigos, kur žvyrduobėje užkasti 1944–1954 metais žuvę partizanai. Tarp šnarančių berželių, saulei stebint aukštai danguje, su žvakelėmis rankose, šaulių garbingos sargybos apjuostoje dauboje, kurioje – simbolinė kryžių  kompozicija tardymo metu nukankintiesiems, klausėmės atkurtos Prisikėlimo apygardos vado Juozo Mociaus pasakojimo.
Prisikėlimo apygarda įkurta 1948 metų balandžio 1 dieną, padalijus Kęstučio apygardą į dvi. Prisikėlimo apygardai priklausė Šiaulių, Joniškio, dalis Pakruojo, Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių kraštuose veikę partizanų junginiai. Ją sudarė trys rinktinės: Kunigaikščio Žvelgaičio, Maironio ir Lietuvos Žalioji. Pirmuoju apygardos vadu buvo išrinktas Petras Bartkus, 1949 metais – Leonas Grigonis-Užpalis. Partizanai leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis“. Pirmasis numeris išėjo 1948 metų birželį. Į jį rašė kūrybingieji P.Bartkus, B.Liesis, V.Šniuolis ir kiti.
Kai pasakojimą baigė J.Mocius, atkurtos apygardos vyrų ansamblis „Vidurnakty nežuvę“ padainavo keletą dainų. Šaulių garbės sargyba atliko tris garbės salves: Lietuvos partizanams, politiniams kaliniams ir tremtiniams ir Tėvynei Lietuvai. LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė nuoširdžiai padėkojo LPKTS Šiaulių ir Kuršėnų filialams už surengtą žygį.
Padėję gėlių ir uždegę žvakutes pajudėjome prie kito paminklo Ginkūnų centrinėse kapinėse, kuriose yra memorialas Laisvės kovotojams „Sulaužyti likimai“, pastatytas 1995 metų rugpjūčio 29 dieną, skulptorius – politinis kalinys Gediminas Tamošiūnas, architektas Antanas Plaipa. Ant paminklo žuvusiems partizanams užrašas: „Dėkoju tau, Viešpatie geras, kad leidai numirt Lietuvoj 1941–1953“, verčia susimąstyti, kokia brangi kovotojams tėvynė, jeigu dėkojama už galimybę numirti savo šalyje.
Kol dainavo choras „Tremtinys“ (vad. Romas Pečeliūnas), tyliai pasiteiravau moksleivių, iš kur jie. Tai iš Kuršėnų Stasio Anglickio mokyklos 7–8 klasių moksleiviai atvykę su istorijos mokytoju Gitanu Mikniumi, Kuršėnų Pavenčių mokyklos septintokai, Šiaulių Romuvos gimnazijos gimnazistai, Šiaulių Didždvario gimnazijos 11 klasės moksleiviai su istorijos mokytoja Valda Kizevičiūte. Paklausiau moksleivių, ar jiems įdomu visą šeštadienį su mumis keliauti. „Įdomu, nes galima apie partizanus kažką daugiau sužinoti,“ – atsakė moksleivis Evaldas Grublys. Iš tiesų labai pasidžiaugiau jaunimu, taip gražiai atsiliepusiu apie savo mokytoją V.Kizevičiūtę. Mokytoja moka sudominti vaikus ir jie noriai leidžiasi į gyvosios istorijos pamokas.
Pakalbinau ir dažnai mūsų renginiuose matomą šaulių vadą Vidutį Šešką, atvykusį kartu su Stepono Giedriko-Giriečio Biržų 501 kuopos šauliais ir jaunaisiais šauliukais. „Visada į renginius važiuojam su LPKTS Biržų filialo vėliava“, – šypsodamasis sako V.Šeškas. Netoliese pamačiau Generolo Povilo Plechavičiaus VI šaulių rinktinės šaulius iš Šiaulių, o kitų ir nebespėjau pasižymėti...
Lietuvos skautijos ir žemaičių skautų organizacijos nariai daina pagerbė senosiose Kiauklių kapinaitėse 1945 metais žuvusius partizanus. Ant paminklo pavardės: Edvardas Kazlauskas, Vacys Kazlauskas, Antanas Vilčiauskas, Juozas Arlauskas, Martyšius. Sustoję ratu buvusio ryšininko prisiminimų klausėsi žygio dalyviai, atvykę iš Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Telšių, Šilalės, Biržų filialų. Čia atminties valandėlei jau vadovavo LPKTS Kuršėnų filialo pirmininkė Marytė Šadlauskienė.
Penktoji mūsų žygio vieta – Mikutaičių kaimo lauke paminklas čia palaidotiems 22 partizanams, žuvusiems mūšyje 1945 metų balandžio 24 dieną netoliese esančiame Skobiškių miške. Jų palaikai buvo užkasti žvyrduobėje, perlaidoti 1991 metais. Kraštotyrininkas Leonas Skėrys pasakojo apie pirmų būrių kūrimąsi, kaip 1945 metų balandį prasidėjo kautynės, kaip žuvo partizanai ir čia buvo palaidoti. Prie paminklo gėlių padėjo ir žvakučių uždegė Šakynos mokyklos moksleiviai. Moksleivės paskaitė partizanų savo tėvams rašytus laiškus. Po tylos minutės atsisveikinome su šia jaukia pagerbimo vieta ir leidomės į kelią.
Agailės koplytėlė miško aikštelėje buvo paskutinis mūsų lankytinas taškas. Tokioje nuostabioje sakralioje vietelėje miško glūdumoje neteko lankytis. Čia buvo laidojami 1863 metų sukilėliai. Kelis kartus koplytėlė degė, o 1975 metais sovietų valdžios visai sunaikinta. 1990 metais koplyčia atstatyta pagal architektės Rasos Budrytės projektą.
Aplankę koplytėlę, apžiūrėję stebuklingą šulinį, įkvėpę gaivaus miško oro, patogiai susėdę klausėmės LPKTS Kuršėnų filialo tremtinių choro „Tremties varpai“ (vad. Jolita Bražukienė), Šakynos liaudiškos muzikos kapelos „Geri vilkai“ ir Šakynos moterų ansamblio koncerto. V.Kemėšis pasakojo apie Agailės koplytėlę, sveikinimo žodžius tarė Seimo narė Rima Baškienė, Šiaulių rajono meras Algis Mačiulis ir TS-LKD Šiaulių rajono pirmininkas Alfredas Jonuška ir kiti. Renginio pabaigoje buvo padėkota organizatoriams ir rėmėjams už šį žygį, už pagalbą – mokyklų bendruomenėms, skautams, šauliams, miškininkams.

Audronė KAMINSKIENĖ


Eisvino Pranckaičio nuotraukoje - Šiaulių Didždvario gimnazijos moksleiviai su atkurtos Prisikėlimo apygardos vadu Juozu Mociumi Šiaulių Ginkūnų kapinėse


Eduardo Manovo nuotraukos