„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 7 (1221)

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Sveikiname Lietuvos valstybės atkūrimo proga

     

    Mielieji,
    Vasario 16-oji – prasmingiausia diena Lietuvos istorijoje. Prieš 99 metus šią dieną Lietuvos Tarybos – mūsų tautos šviesuolių – pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės Aktu buvo atkurta Lietuvos valstybė, įtvirtinta tautos teisė į laisvę, nepriklausomybę ir demokratiją. Prieš 68 metus vasario 16-ąją Lietuvos partizanų vadų pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Deklaracija patvirtintas lietuvių tautos laisvės siekis, nepriklausomybės viltis.
    Daug aukų sudėta ant Lietuvos laisvės aukuro, daug kančių ir vargo patyrė mūsų tauta, siekdama laisvės. Tačiau Vasario 16-osios įkvėpta niekuomet neprarado Vilties.
    Prisimindami Vasario 16-osios signatarus, Laisvės kovotojus, pasidžiaukime, kad jų kovos tikslas pasiektas. Gyvename laisvoje, nepriklausomoje ir demokratinėje valstybėje. Puoselėkime ir branginkime ją, išlikime tvirti ir stiprūs, nepraraskime tikėjimo vieni kitais ir savo Tėvyne.

    LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas,
    LPKTS valdyba ir pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė,
    „Tremtinio“ redakcija

     

    Ariogaloje vyko seminaras istorijos mokytojams

    Vasario 9 dieną dalis Raseinių rajono istorijos mokytojų rinkosi į Raseinių rajono Ariogalos gimnaziją tobulinti savo kvalifikaciją. Čia vyko seminaras istorijos mokytojams „Partizaninio karo Lietuvoje aplinkybės ir ypatumai istorijos pamokose“, skirtas partizaninio karo istorijos faktams, aplinkybėms bei ypatumams apžvelgti.
    Seminaro metu didelis dėmesys skirtas partizaninio karo istoriniams šaltiniams. Šaltinių autentiškumą, tikrumą, reikšmingumą bei dokumentų atsiradimo aplinkybes pristatė LGGRTC vyr. specialistas, istorikas dr. Darius Juodis. Pranešėjas įvardijo ne vieną naujai keliamą hipotezę apie vienų reikšmingiausių partizaninio karo dokumentų atsiradimo aplinkybes.
    Istoriniai šaltiniai ir archyvai, be abejo, – neatsiejama jungtis. Apie partizaninio karo dokumentų radimo aplinkybes, saugojimą, restauravimą ir analizavimą papasakojo Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė.
    Seminaro metu visi pranešėjai neišvengiamai kalbėjo ir apie Raseinių rajoną, dar tiksliau, apie šalia Ariogalos esantį atstatytą bunkerį ir įrengtą pažintinį taką. Daugėliškių miško bunkerio archeologinius tyrimus savo pranešimu pristatė Raseinių krašto muziejaus muziejininkė Loreta Kordušienė.
    Visos Lietuvos partizaninio karo pažintinius maršrutus pristatė LGGRTC vyr. specialistė Evelina Raudytė. Neabejotina, kad šį pranešimą išklausę mokytojai į išvykų planus įtrauks ir pažintinius takus, skirtus partizaninio karo istorijai.
    Savo asmeniniais išgyvenimais ir prisilietimais prie partizaninio karo istorijos išsaugojimo dalijosi karys Ernestas Kuckailis. Jis savo giminės istoriją perkėlė į knygą „Tylūs žingsniai per samanas“ ir pristatė seminaro dalyviams.
    Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė pasveikino seminaro dalyvius, įteikė dovanas – knygas ir nuoširdžiai padėkojo Ariogalos gimnazijos moksleiviams ir mokytojams už nuolatinę pagalbą sąskrydyje „Su Lietuva širdy“.
    Po pranešimų auditorijoje visi seminaro dalyviai vyko į Daugėliškių mišką, kur aplankė atstatytą bunkerį bei pažintinį taką, skirtą partizaninio karo istorijai.

    Andrius BAUTRONIS,
    Raseinių r. Ariogalos gimnazijos istorijos mokytojas metodininkas

    Nuotraukoje - pranešimą skaito LGGRTC vyr. specialistas, istorikas dr. Darius Juodis

     

    Laisvės kovų dalyvis tęsia misiją

    85-erių klaipėdietis Adomas GEDVILAS – vienintelis gyvas Žarėnų apylinkėse veikusios Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų ryšininkas, 2011 metais apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

    Kaip ir tūkstančiai jo kartos lietuvių, okupacijos metais patyrė dabar jau sunkiai įsivaizduojamo vargo, bado, nepriteklių. Ne kartą, jausdamas mirties alsavimą, turėjo daryti lemtingus pasirinkimus. Prieš porą metų tapęs našliu, Adomas dėkoja Dievui ir Mergelei Marijai už tai, kad išliko gyvas ir su gyvenimo bendražyge Janina nugyveno prasmingą gyvenimą, užaugino tris vaikus. Šio nediduko, kuklaus, besišypsančio žemaičio gyvenimo istorija – kilniaširdiškos meilės Tėvynei pavyzdys mums, kuriantiems šiandienos bei ateities Lietuvą.
    Susipažinome 2015 metų balandį Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekoje, kai visuomenei buvo pristatyta Roberto Patamsio knyga „Paskutinis iš Žemaičių legiono štabo“ apie pernai į Amžinybę iškeliavusį Adomo bičiulį, partizaną Steponą Grybauską. Praėjus daugiau kaip metams, aplankiau A.Gedvilą jo gražiuose namuose viename iš Mogiliovo gatvės daugiabučių. Jis parodė bendražygių nuotraukas, noriai pasakojo apie savo, partizanų ryšininko, veiklą ir nepamirštamus išgyvenimus.
    Nors vertėsi sunkiai, partizanus rėmė visa gausi Gedvilų šeima (Adomas turėjo brolį ir 3 seseris). Talkinti partizanams Adomas pradėjo sulaukęs vos 14 metų. 1944 metų rudenį jaunus vyrus prievarta pradėjus imti į sovietų armiją ir siųsti į frontą, dauguma Plungės valsčiaus Gaižupių kaimo, kuriame gyveno A.Gedvilas, vyrų, kaimynų patraukė į mišką. Adomas rinko informaciją apie stribus, saugumo veiklą ir jų planuojamas operacijas, nešiojo laiškus tarp partizanų grupių, platino partizanų spaudą ir spausdintus atsišaukimus, padėjo įrengti bunkerį, įspėdavo apie pavojų, pasirodžiusius čekistams ar stribų daliniams, naktimis vesdavo kovotojus nežinomais miškais, žiemą kartu su dvejais metais jaunesniu broliu Steponu likviduodavo partizanų paliktus pėdsakus. Visa tai jaunuolis paprastai darė naktimis po ūkio darbų, savo miego ir poilsio sąskaita.
    Žemo ūgio ir berniukiškos išvaizdos Adomas nesukeldavo įtarimo, todėl atliekant partizanų užduotis ir sutikus stribus ar čekistus pavykdavo juos apgauti, apsimetant piemenėliu ar šienpjoviu. Adomo tėvų Onos ir Justino namuose ne kartą priglausti ir slaugyti sergantys ar sužeisti partizanai. Adomo mama buvo žolininkė, savo žolelėmis per porą savaičių pastatė ant kojų vos bepaeinantį, aštrių skausmų kamuojamą partizaną Zigmą Skripką-Kulkosvaidininką.
    Porą mėnesių Gedvilų namuose buvo gydytas sunkiai sužeistas paskutinis Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas, prieškario Lietuvos kariuomenės leitenantas Povilas Bagdonas-Atlantas (1917–2002). Būtent jam bandydamas nupirkti vaistų ir tvarsliavos Plungės vaistinėje, A.Gedvilas per plauką nepakliuvo čekistams į nagus. Uolus vaistininkas su komjaunuolio ženkliuku atlape, sukrovęs vaistus ant prekystalio, nuėjo prie telefono. Adomas nugirdo, kad „raportuojama“ apie jaunuolį, perkantį įtartinai daug vaistų. Teko sprukti iš vaistinės be vaistų, pakeisti išvaizdą, nes už kelių akimirkų prie vaistinės prisistatė saugumietis.
    Adomo mama taip pat gamindavo maistą partizanams, kartais iš jų pačių atsineštų produktų, o Adomas pristatydavo valgį į bunkerius. Gedvilų namuose ne kartą lankėsi Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadovybė, tarp jų majoras Jonas Semaška-Liepa (1907–1947), Adomo kaimynas Raimondas Bijeika-Krukis (1925–1949). A.Gedvilas teigia, kovotojai buvo tvarkingi, tikintys vyrai, mėgdavo dainuoti partizanų dainas. Ne visą tiesą apie sūnaus pagalbą partizanams žinojo ir Adomo tėvas. Ryšininkas prisimena tėvo žodžius, kad būtų gerokai gavęs „į kailį“, jei tuomet tėvas būtų žinojęs visą tiesą apie Adomo žygius, į mirties ar tremties pavojų statančius visą šeimą.
    Partizano priesaiką Adomas davė vieną 1948 metų gegužės naktį Paulausko miške, kur buvo susirinkę apie 200 Žarėnų, Plungės, Rietavo rinktinės partizanų. Adomo ir jo geriausio draugo Levio, metais vyresnio gimnazisto iš Žarėnų, priesaiką priėmė legendinis Žemaičių partizanų apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis (gimęs 1911-aisiais), vienas iš ilgiausiai išsilaikiusių apygardų vadų visoje Lietuvoje, po išdavystės žuvęs 1953 metų rugpjūtį. Vadas jaunuoliui paliko neišdildomą įspūdį – linksmas, iškalbus, turintis gerą humoro jausmą. Tai jis po priesaikos davė Adomui pravardę Adzis, žemaitišką jo vardo trumpinį. Adzis pabrėžia, kad priesaika jam suteikė ryžto ir drąsos, labai sustiprino kovos dvasią. (...)

    Straipsnį parengė Kristupas ŠIDLAUSKAS

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 7 (1221)

     

    Šiandieninės Irkutsko spalvos

    Istorikė, „Šiaulių krašto“ žurnalistė Živilė Kavaliauskaitė prieš trejus metus dalyvavo įmonės „Oro navigacija“ surengtoje vienuolikos žmonių grupės kelionėje į Sibirą, Tomsko sritį. Dvylikos dienų kelionė nelengva, apsilankyta ne tik Irkutske, bet ir tremtiniams gerai žinomose vietovėse: Zimoje, Čeremchove, Ulan Udėje, Zimoje, Centralnyj Kazane, Uchtajuje, Maklakove, Svirske, Bolšaja Rečkoje, Olchone... Dvylikoje kapinių tvarkyti lietuvių kapai. Įdomu tai, kad ant kai kurių stovinčių kryžių ir paminklėlių prie vardų ir pavardžių yra trys svarbios mirusiojo biografijos datos: gimimas, mirtis ir metai, mėnuo ir diena, kai jų palaikai iškeliavo amžinam poilsiui į Lietuvą...
    Ir štai, nuo išvykos prabėgus kuriam laikui, mūsų rankose Živilės Kavaliauskaitės parašyta ir gausiai nuotraukomis iš kelionės iliustruota trylikos reportažų ir keturiolikos tremtinių likimų knyga „Trispalvė Irkutsko karštyje“.
    Lietuvių bendrijos rūpesčiu, Irkutske pastatytame paminkle iškalti skaičiai: 38500 – tiek lietuvių buvo ištremta į šiuos kraštus, 5900 – tai kalėjusių vietos lageriuose lietuvių skaičius. Tiksliai jų suskaičiuoti neįmanoma, kaip ir visų ištremtųjų iš Lietuvos, nes ne visur dar prasiveria archyvų durys. Dauguma į Irkutsko sritį ištremtųjų grįžo namo, tačiau dalis liko amžinam poilsiui dabar jau klaikiai atrodančiuose ištuštėjusių kaimų kapinaitėse. Kita dalelė lietuvių tremtinių dėl įvairių priežasčių liko ten gyventi: Lietuvos okupacinė valdžia jų nepriėmė, neturėjo kur sugrįžti, nes jų sodybas aktyvistai sugriovė, jaunimas Sibire sukūrė su vietiniais šeimas, susiklostė kitos aplinkybės. 2010 metų surašymo duomenimis, Irkutsko srityje dar gyveno 1046 lietuviai (527 vyrai ir 519 moterų). Kai kurie jų nori lietuviškų pasų, kad galėtų netrukdomi aplankyti Lietuvą, kiti laukia nesulaukia butų tėvynėje, kad galėtų sugrįžti, tretiesiems ši svajonė jau išblėso... Deja, yra lietuvių surusintomis pavardėmis ir vardais, kai kurie jų jau nemoka ar neišmoko lietuviškai, tad prie mūsiškių nepriskirti…
    Štai Aleksandras Stravinskas lietuviškai nekalba, jo senelis Petras Stravinskas, Adomo, iki tremties gyveno Jonavoje. „Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą, įkvėpiau jos oro, supratau, – čia esu savas”, – sakė šypsodamasis Aleksandras.
    Keliautojus maloniai nuteikė Irkutske veikianti lietuvių kultūros bendrija “Švyturys”, įregistruota dar 2000 metais po Gabrieliaus Landsbergio vadovaujamos delegacijos apsilankymo. Čia susibūręs jaunimo choras „Aidas”, veikia sekmadieninė lietuvių kalbos mokykla. Jų tikslas – palaikyti ryšius su Lietuva, išsaugoti protėvių kultūrą, sudominti vietinius Lietuvos gyvenimu, pagal galimybes prižiūrėti lietuvių tremtinių kapavietes.
    Zimos kapinės didžiulės, katalikiškoji dalis apaugusi žole. Jose yra ir apie keturių dešimčių krūmais apaugęs lietuviškų kapų kvartalėlis su mediniais ir metaliniais kryžiais. Nuvalius samanas, išryškėja lietuviškos pavardės: Kazė Žukauskienė (1850–1950), Irutė Dapšytė (1952–1954), Viktoras Braziūnas (1886–1954), Kazys Jakubauskas (1933–1949), Martynas Balčiūnas (1893–1960)… Prie jų keliautojai prikalė naujas mūkeles. Zimoje gyveno ištremtos Gražina Ručytė-Landsbergienė, poetė Ramutė Skučaitė, kurios eilėraščius vietiniai dar deklamuoja. Chužyro kraštotyros muziejuje saugoma G. Ručytės-Landsbergienės laiškas su dviem fotografijomis. Čia mergaitė turėjo pamiršti akordeoną ir dirbti sunkius darbus. Su grupe jaunimo, ištremtų 1949 metais, Olchone gyveno poetas Jonas Graičiūnas, geru žodžiu minimas po ketverių metų tremties ligos pakirstas klierikas Valerijus Vaitkevičius.
    Čeremchovas – dabar kalinių miestas, dar vadinamas kriminaliniu. Nors geležinkelio stotyje yra paminklas, kuriame iškalta „Išbuožintiems valstiečiams, tremtiniams, darbininkams ir tėvynės gynėjams atminti“, tačiau yra paminklų ir su raudonomis žvaigždėmis. Viename skelbiamas leninizmo siekis: „Darbininkija kartu su vargingiausia valstietija nuvers kapitalizmą visame pasaulyje“.
    Šiandien šiame Rusijos užkampyje stebina skurdumas: poilsio kambariuose dušai – tai tik imitacija, neveikiantys, tenka praustis iš dubens, vandentiekyje vandens srovelė tokia silpna, kad tualetas nuplaunamas kibirais. Vis dar medinis šaligatvis, namelių langus siekia piktžolės, o prie daugiabučių snaudžia karvės… Vietiniai sako, kad didžiausia šio krašto rykštė ne tik skurdas, bet ir alkoholizmas, iki šiol apgyvendinti buvusių tremtinių barakai. Baimė įaugusi į barakų sienas. Juk čia dingti be žinios nėra išimtinis reiškinys. Valentina taip ir pasakė: „Tėvynė – kaip mama. Gali būti alkoholikė, prostitutė, bet vis tiek ji – mama…“ Vietiniai vis dar pamena lietuvius tremtinius kaip gerus, sąžiningus ir darbščius žmones. Net pavardes daugelio atsimena.
    Knygoje spalvingas pasakojimas apie Centralnyj Chazane gyvenančią, jau prastai girdinčią ir sunkiai lietuviškai kalbančią savamokslę dailininkę Vandą Valiūtę. Jau devintą dešimtį baigianti moteris nuo Medvėgalio už patriotinę veiklą 1946 metais areštuota ir dešimt metų kalinta Krasnojarsko lageryje. Pusseserė Stefa Gumulauskienė, jos dukra Antanina, anūkė Aušra gyvena Kelmės rajone. „Aš čia niekam ne teta…“ – atveria savo vienatvę Vanda.
    Krasnojarsko apylinkėse žmonės gyvena vargingai. Geležinkeliais ir Jenisiejumi keliauja medienos siuntos, anglis, tačiau vietiniai kalbėjo, kad tai privatus Maskvoje gyvenančių dviejų verslininkų pelnas. Vietiniams – tik apgriuvę trobos, nepravažiuojami keliai, skurdžios pajamos ir… Lesosibirske, ant Jenisiejaus kranto, pastatyta prašmatni, didžiausia cerkvė nuo Uralo iki Sachalino – kontrastas čia išplitusiam skurdui.
    Bolšaja Rečka gyvenvietėje su šeima gyvenanti Galina Ivanovna Novickaja – tai Genovaitė Trumpaitė iš Vyžuonų Utenos krašte. Ją, dar nė metukų neturinčią, atitrėmė į Krasnojarską su mama broliu ir seserimi. Mama buvo veterinarijos gydytoja, visų gerbiama, Lietuvoje jų gimtinė jau buvo sunaikinta, tad liko tremtyje. Moteris rodė svečiams vietas, kai pastačius ant Angaros hidroelektrinę, po vandeniu liko senosios kapinės su lietuvių kapais. Užtat neišnyko kraujasiurbiai uodai. Genovaitės kieme žydi lietuviškos nasturtos, jurginai, medetkos, našlaitės. Tai vis jai primena gimtąją Lietuvą. Netoli esančiose Kordono miškų kirtėjų gyvenvietės kapinaitėse likę keturiolika kapų kauburėlių ir penki kryžiai su tvorelių liekanomis. Dar galima įskaityti lietuviškas pavardes: Petras Balčiūnas (1884–1948), Adomas Keršulis (1877–1954), Marija Katelienė (1888–1952)…
    Netoli Irkutsko aerouosto, Pivovarichos pakraštyje, yra Stalino teroro metų masinės savųjų, rusų, kapavietės. Kai kurių pavardės įvardintos, tačiau tai buvo ne kapai, o kūnų užkasimo grioviai, padengti dviejų sprindžių žemės sluoksniu. Trijuose kaupimo grioviuose, kurių gylis penki metrai, šiek tiek didesnis plotis ir net 56 metrai ilgis, užkasti sušaudyti tūkstančiai „liaudies priešų“. Dabar sienelėje yra dalis jų nuotraukų su žodžiais: „Kreipiamės į jūsų atmintį, kreipiamės į jūsų širdis, neleiskite, kad mūsų likimas taptų jūsų likimu“. Tačiau šviesiu savo šalies likimu ne visi rusai tiki…
    Živilės Kavaliauskaitės knygoje įdomūs pasakojimai apie Baikalą, Angaros upę, apleistas ir kelionės dalyvių lietuvių tvarkytas kapines. Tad tiems, kurių vaikystė ar jaunystė susijusi su šiais kraštais, bus įdomu skaityti žaismingus pasakojimus, perpintus įdomiais dialogais, žvelgti į senas ir dabartines to krašto nuotraukas.
    Antrojoje knygos dalyje aprašyta su Irkutsko kraštu susietos keturiolikos tremtinių šeimų istorijos. Viena iš jų skirta poetei Ramutei Skučaitei. Tai jos dėdė brigados generolas Kazys Skučas (1894–1941), nepriklausomos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras, rusiškam okupantui reikalaujant išduotas ir sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Ramutės mama mokytoja Elena, 1945 metais suimta ir nuteista, o šeima vėliau ištremta į Zimą. Verti jūsų dėmesio ir kiti pasakojimai, tačiau apie tai galėsite sužinoti, perskaitę Živilės Kavaliauskaitės knygą „Trispalvė Irkutsko karštyje“.

    Stanislovas ABROMAVIČIUS