LPKTS

„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 30 (1292) 2018 m. rugpjūčio 17 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“

     

    Rugpjūčio 4-ąją kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Telšių filialo atstovais, kuriems vadovauja R. Chmieliauskienė, ir Telšių choru „Tremties aidai“, vadovaujamo M. Ulkštinaitės, vykome į Ariogalos Dubysos slėnyje vykusį Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydį „Su Lietuva širdy“.

    Džiaugiamės kad buvome įtraukti į renginio programą ir diskusijų palapinėje turėjome progą pristatyti Telšių Žemaitės gimnazijos mokytojos Alos Mingėlienės auklėtinių sukurtą filmą „(NE)vaikiški žaidimai“ apie pokariu, 1947–1949 metais, gimnazijoje veikusią pogrindinę organizaciją, kurią sudarė gimnazistai Z. Jaška, E. Benikas, A. Česnauskas, A. Chmieliauskas, V. Norkus, V. Martinavičius, Telšių mokytojų seminarijos auklėtiniai A. Būta, J. Kučinskas, A. Kabalinskas. Nariai slapta spausdino ir vasario 16 dieną platino atsišaukimus, ragino rajono gyventojus neprisidėti prie sovietų valdžios, nebendradarbiauti. Vaikinai pagal RTFSR Baudžiamojo Kodekso du straipsnius 58-1A (tėvynės išdavimas) ir 58-11 (grupinė antisovietinė veikla) straipsnius buvo nuteisti 10 metų katorgos darbų Kazachstano ir Vorkutos lageriuose.
    Sąskrydis paliko didžiulį įspūdį, nes vienoje vietoje pamatyti tiek patriotiškai nusiteikusių senolių, jų vaikų ir vaikaičių dar neteko... Renginys prasidėjo eisena, šventomis Mišiomis, po jų visi pasklido po aikštę, galėdami pasirinkti širdžiai mielą veiklą, renginį ar reginį. Kadangi lankėmės pirmą kartą, domino viskas: apsilankėme rajonų delegacijų susitikimų erdvėje, pasiklausėme jungtinio buvusių tremtinių choro koncerto, lankėmės partizanų gyvenimo rekonstrukcijos stovykloje, klausėmės pasakojimų, apžiūrėjome miško brolių ginkluotę, asmeninius daiktus, platintą spaudą, šalia aplankėme įsikūrusią palapinę su šių laikų karine amunicija supažindinusiais kariais, apžiūrėjome lauko parodą apie visos Lietuvos partizanų apygardų veiklą.
    Palapinėje „Misija Sibiras“ mus maloniai nustebino uždegantis jaunų žmonių pasakojimas apie šių metų ekspediciją į Kazachstaną, aplankytus lagerius. Bendravome su ekspedicijos nare Giedre Lingyte. Mergina davė tvirtą pažadą, kad šiais mokslo metais aplankys Žemaitės gimnaziją ir papasakos savo įspūdžius ir išgyvenimus, patirtus misijoje. Labai jos lauksime.
    Diskusijų palapinėje klausėmės LK viršilos E. Kuckailio knygos „Laiškai iš Varviškės“ pristatymo, dalyvavome LR Seimo narių A. Ažubalio, L. Kasčiūno ir Ž. Pavilionio diskusijose „Kodėl Lietuvai reikia istorinės atminties politikos“, apžiūrėjome parodą „Laisvųjų testamentai“.
    Sujaudino sutikto dar 1941 metais ištremto 89 metus einančio tremtinio Vinco Karvelio iš Naisių pasakojimas apie savo patirtus išgyvenimus ir liūdesį, kad šiais metais jau nebesutiko nė vieno tais pačiais metais ištremto savo likimo brolio, nors rankoje laikomos lentelės su užrašu vargiai nepastebėtum. Nuliūdino ir tremtinės, paprašiusios nufotografuoti prie stilizuoto kryžiaus su tremties vieta pripažinimas, kad jau treji metai vis atvažiuojanti ir besitikinti ką pažįstamo iš tremties vietos sutikti – deja... Užtat visai šalia buriavosi pulkelis likimo brolių, jų veiduose švytėjo šypsenos, atrodė, kad nei karščiui, nei prabėgusiems metams jie nepavaldūs.
    Buvome laimingi, kad sutikome ir Pietų Lietuvos partizanų vadų J. Vitkaus-Kazimieraičio ir A.Ramanausko-Vanago
    ryšininką Juozą Jakavonį, gyvą tų tragiškų įvykių liudininką.
    Prekybos miestelyje užtrukome prie palapinės, prekiavusios patriotiniais leidiniais, vartėme, pirkome sau ir mokiniams parodyti, ragavome giros, žirnių, kareiviškos košės, klausėmės žmonių labai šiltai sutikto dainininko V. Šiškausko dainų, džiaugėmės besisukančiomis dalyvių poromis. Nei metų naštos, nei skausmo, nei vargo lyg nebūta... Karštį žmonės irgi labai išradingai malšino, kas ledus laižydami, kas medžio paunksmėje įsitaisę šnekučiavosi, kas Dubysoje pliuškenosi. Jaunimas net tinklinio varžybose dalyvavo, vaikai smagiai krykštavo ir renginiui suteikė gyvą liudijimą, kad šie susitikimai turi prasmę ir gražų tęstinumą.
    Po pietų nusprendę vykti, nes kelias tolimas, visi sustojo bendrai nuotraukai, bet argi jaunatviškas širdis nutildysi... Autobuse netilo gražios lietuviškos dainos ir klegesys. Ačiū už pilietiškumo pamoką renginio organizatoriams bei nepailstančioms ir kiekvienam savo rūpestį, gerą nuotaiką ir širdies gerumą kelionės metu dovanojusioms Reginai Chmieliauskienei ir Mildai Ulkštinaitei.

     

    Vilija VAIČIULIENĖ

     

    Lietuvos dukra

     

    „Lietuva, tėvyne mūsų tu didvyrių žeme...“ – giedodami šiuos „Tautiškos giesmės“ žodžius, mes galvojame apie didvyrius – vyrus. Tačiau nereikia užmiršti, kad mūsų tėvynėje gimė bei išaugo ir Lietuvai nusipelniusios ir pasižymėjusios moterys, kurių nuopelnai amžiams įrašyti į mūsų valstybės istoriją. Karalienė Morta, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmona ir Vytauto Didžiojo motina Birutė, Vytauto Didžiojo žmona Ona, Barbora Radvilaitė, Emilija Pliaterytė, Marija Rosanavičiūtė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Apolonija Dalevskytė, Žemaitė, Felicija Bortkevičienė, Pranciška Pikčilingienė, Diana Glemžaitė... Šiame Lietuvai nusipelniusių moterų sąraše deramą vietą užima ir legendinė Lietuvos kariuomenės žvalgė, aktyvi tarpukario visuomenininkė, šaulė Marcelė Kubiliūtė, kuri buvo vienintelė moteris už nuopelnus apdovanota visais aukščiausiais Lietuvos ordinais.

     

    Pirmieji žvalgės požymiai

    Marcelė Kubiliūtė gimė 1898 metais liepos 28 dieną Rokiškio krašte, Panemunėlio valsčiaus Tindžiulių kaime, pasiturinčių, apsišvietusių ir lietuvybę puoselėjančių ūkininkų šeimoje. Atsiminimuose iš tų laikų ji rašė: ,,Pas mus būdavo laikraščių, knygų, įvairių atsišaukimų, kuriuos slapta gaudavo. Atvažiuodavo iš kitų parapijų paimti laikraščius „Aušrą“, „Varpą“… Kartą vakare atgabeno maišą knygų. Tai buvo vasarą. Visi išėjo į laukus, man pranešė kaimyno berniukas, kad žandarai atvyksta. Aš su tuo berniuku griebėm maišą su knygom, nuvilkom kaimyno pirtin. Atvyko žandarai (…), tik rado kalendorių, aš sakiau, kad atnešė elgeta… Pradėjau verkti, nes tame kalendoriuje buvo gražių paveikslėlių… Kalendorių žandarai grąžino.“
    Jau tada mergaičiukės Marcelės elgesyje pasireiškė pirmieji žvalgės požymiai. Jos pirmieji pradžiamokslio mokytojai buvo kunigas Jonas Katelė ir knygnešys Juozas Otonas. Vėliau mokėsi Panemunėlio rusiškoje pradinėje mokykloje, būdama trylikos metų įsidarbino Pandėlio klebonijoje, kur šeimininkės prižiūrima išmoko kulinarijos gudrybių.
    1912 metais dvidešimčia metų vyresnis brolis Juozas (Juozas Kubilius – visuomenės ir judėjimo prieš carinę Rusiją veikėjas), kuris jos gyvenime buvo ne mažiau reikšmingas nei tėvai, atsivežė ją į Vilnių, kuris tapo svarbiausiu jos gyvenimo miestu. Vilniuje M.Kubiliūtė mokėsi vakarinėje dviklasėje mokykloje, dirbo parduotuvėje ir „Vilties“ laikraščio administracijoje (joje dirbo ir jos brolis Juozas). Būtent viltininkai, kovojantys su Vilniaus krašto lenkinimu, nulėmė jos pažiūras.
    Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iš Kauno į Vilnių persikėlė „Saulės“ kursai. M.Kubiliūtė įstojo mokytis į tuos kursus ir 1915 metais kartu su kitais tų kursų moksleiviais evakavosi į Voronežą. 1916 metais ji sunkiai susirgo ir brolis Juozas ją pervežė į Peterburgą. Čia 1917 metų kovo 4 dieną mirė jos mylimas brolis ir globėjas Juozas. Nors vienai buvo sunku, tačiau ji toliau siekė mokslo ir 1918 metų pavasarį baigė Nechoroševos gimnaziją, o rudeniop – Pobedinsko buhalterijos kursus. Būnant Peterburge jai teko bendrauti su poetu Julium Janoniu, su kuriuo dažnai ginčijosi dėl skirtingų pažiūrų. Tų metų rudenį ji susiruošė grįžti į Lietuvą. Marcelė rašė: ,,Ūpas pas visus grįžtančius geras. Turiu viltį, kad vokiečiai greit apleis Lietuvą. Reikės daug dirbti, kiek jėgos leis, kad tik atstačius kraštą, juk bus Nepriklausoma Lietuva, laisvai gyvensime. Traukinys visu greičiu skubėjo Vilniun, atjausdamas keliaujančiųjų norus...“
    Kadangi brolio butas Vilniuje buvo užimtas svetimų žmonių ir jos neįsileido, apsigyveno Aušros Vartų moksleivių bendrabutyje, kurio vedėja Emilija Vileišienė (žymi visuomenės veikėja, daugelio organizacijų steigėja ir vadovė, žymaus visuomenės veikėjo, lietuvybės puosėlėtojo, Lietuvos valstybingumo atstatymo judėjimo dalyvio dr. Antano Vileišio žmona) priėmė ją kaip motina. Susiradusi darbą Pramprekybos banke, vėliau bankui išsikėlus į Kauną, įsidarbino lietuviškų laikraščių „Nepriklausoma Lietuva“ ir „Vilniaus garsas“ administracijoje, ekspeditore. Marcelė aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą – įkūrė lietuvišką darbininkų vaikų mokyklėlę (mokėsi 25 vaikai) ir juos mokė nemokamai, po savo darbo dienos. Prašėsi savanore į Lietuvos kariuomenę, tačiau dėl jauno amžiaus, nepriėmė.

     

    Labiausiai kentėjo nuo lenkų

    Tuo metu Vilniuje (1918 metų gruodžio pabaigoje) valdžia pereidavo iš vienų rankų į kitas, bet labiausiai vietos gyventojai (lietuviai, rusai, žydai, baltarusiai) kentėjo nuo lenkų administracijos vykdomų areštų, kratų, spaudos ir mokyklų persekiojimo. Visa tai ir sukėlė Marcelės viduje ryžtą priešintis bet kokiam užgrobėjui. 1918 metų pabaigoje Lietuvos kariuomenės žvalgybos leitenantui Juozui Matusaičiui (vėliau Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus karininkas, pulkininkas. Sušaudytas Maskvoje 1941 metų liepos 28 dieną) pasiūlius, sutiko dirbti Lietuvos žvalgybai ir gavo Elzės slapyvardį. (...)

    Paruošė Stasys IGNATAVIČIUS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 30 (1292)

     

    Kraštiečio knyga – atminties paminklas gimtinei

     

    Liepos 28-ąją Traupio miestelyje (Anykščių r.) vyko istorinio leidinio sutiktuvės – Traupio bendruomenei buvo pristatoma kraštiečio dailininko, architekto Jono Lukšės knyga „Už teisę išlikti“ 20 amžiaus vidurio Lietuvos okupacija ir gyventojų genocidas Anykščių krašto Traupio apylinkėje. Istorinė rekonstrukcija.
    Į renginį iš Kauno atvyko knygos autorius ir anykštėnai: istorikas, kraštotyrininkas Gintaras Vaičiūnas ir menotyros mokslų daktarė Jolanta Zabulytė, susirinko gausus būrys klausytojų. Bibliotekininkė R. Musteikienė pristatė kraštiečio veiklą. Jonas Lukšė – dailininkas, architektas, kraštotyrininkas, paveldo žinovas. Jo pašaukimas – įamžinti istorinius-kultūrinius objektus. Rengia savo sukurtų paveikslų parodas, išleidęs leidinius apie Kauno šventoves, Aleksoto kultūros paveldą, Kauno kryždirbystės kūrinius, Kauno tvirtovės atlasą. Jis atminimo lentomis ir bareljefais paženklino apie 30 pastatų ir atmintinų vietų, jo iniciatyva Traupio bažnyčioje įrengtas kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo stendas.
    Kraštotyrinę popietę patriotine daina pradėjo dainininkės iš Raguvos Ingrida ir Kotryna. Kraštiečio G. Stankevičiaus poemą, skirtą Traupio partizanams, skaitė Antanas Grimža. Istorikas G. Vaičiūnas, pristatydamas J. Lukšės knygą, gyrė autorių už atliktą neįkainojamą darbą savo tėviškei, kruopščiai surinktas faktologines žinias, kalbino knygos autorių apie knygos leidimo sunkumus, jo ateities planus. Pokalbis nepraėjo be diskusijos. Auditorijos dalyvė išsakė pastabą, kad negali būti vienos tiesos, kad abiejose pusėse žuvo žmonės, ir knygai priešpastatė anykštėno B. Pilkausko leidinį „Mane žudė broliai lietuviai“. Padiskutavus skaudžia pokario tema, priimta viena tiesa: dėl to, kad vyko pilietinis karas, kaltas okupantas. Anykštėnas istorikas G. Vaičiūnas, kuris ruošiasi išleisti knygą apie Anykščių rajono partizaninę kovą, įteikė J. Lukšei savo surinktus duomenis apie Traupio seniūnijoje nužudytus ir žuvusius asmenis.
    Menotyrininkė Jolanta Zabulytė, kalbėdama apie J. Lukšės darbus, gyrė begalinį kolegos kruopštumą. „Jono parodos parengtos nesinaudojant jokiais kompiuteriais, savo ranka, pieštuku, kaip senaisiais laikais. Užuot paėmęs į rankas fotoaparatą, jis eina sunkesniu keliu, jo atlikimo technika tampa tarsi meditacijos aktu,“ – kalbėjo menininkė. J. Lukšė pabrėžė pirmenybę teikiantis autentiškumui.
    Jonui Lukšei už rašytinį paminklą Traupiui dėkojo ir sveikino Anykščių rajono vicemeras S. Obelevičius, Traupio seniūnė D. Tolušytė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Anykščių filialo pirmininkė P. Petrylienė, Traupio bendruomenės pirmininkė A.Obelevičienė, mokyklos direktorė J. Palikevičienė, knygos pristatymo organizatorė, šio straipsnio autorė R. Musteikienė, traupietis A. Grimža, sovietinio genocido aukų artimieji. Kraštietis neliko skolingas – bibliotekai dovanojo knygą „Didžiosios tremtys. Buriatija. 1948 m.“. Po rimto pokalbio apie knygą gera buvo pasiklausyti nuoširdžių Ingridos ir Kotrynos atliekamų dainų. Autorius dalijo knygas, autografus, bendravo su kraštiečiais, supažindino besidominčius su eksponuojama savo piešinių paroda „Kauno tvirtovės“.
    Kraštiečio parašyta knyga „Už teisę išlikti“ praturtins Traupio bibliotekos kraštotyros kampelį. Ačiū Jonui Lukšei už istorinės atminties išsaugojimą mums, traupiečiams, ir ateities kartoms.

     

    Ramunė MUSTEIKIENĖ

     

     

     

    Vaikaitės kelias į močiutės tremties vietas

     

    Sigitos Bendikaitės pasakojimas


    Iš Vilniaus skridome į Maskvą, ten aštuonias valandas laukėme skrydžio į Permę. Buvo daug laiko apmąstymams, perbėgdavo virpuliukas. Galvojau, kad kelio atgal nėra, ir tuo džiaugiausi. Permėje susitikome su ekspedicijos vadovu Gintautu Alekna, kuris ten jau buvo nuo liepos vidurio. Kitą rytą išvažiavome į Kudimkarą, papietavome pasitiesę polietileno staltiesėlę. Išvažiuodama galvojau, kaip bus su maistu. Namuose lašinių nevalgau, o ten pirmą dieną jie buvo toks skanus maistas, kad supratau: ekspedicija labai mane pakeis.
    Galiašoro kaimas jau išnykęs: dabar ten tik pievos ir miškas. Įsikūrėme prie upelio, už kurio močiutė rinko valgomas žoles, šalia kapinių. Jas aptvėrėme nauja tvora, išpjovėme nereikalingus medžius, krūmus, pastatėme tris naujus kryžius, vieną – meniškai padarytą ekspedicijos dalyvio Roberto, baigusio Dailės akademiją, su labai gražia saulute. Kitus du Roberto vadovaujami pagamino ir pastatė komandos vyrai. Žinia, tos kapinės kažkada išnyks, bet kol kas užklydę žmonės supras, kad jų dar negali griauti...
    Į Velvo Bazės parduotuvę važiavome nusipirkti maisto kelioms ateinančioms dienoms. Išgirdau, kažkas klausia: „Kuri čia Dzimidavičiaus vaikaitė?“ Sureagavau į pavardę ir atsisukau taip, kad, atrodė, kaklas gali lūžti. Žinojau, kad ten bus žmonių, kurie pažinojo lietuvius tremtinius, bet, kad atsimintų mano šeimą, buvo labai didelė staigmena. Prisistačiau, kad esu Boliaus provaikaitė, Prano – vaikaitė. Tas keturias dienas, kurias praleidome Galiašore, prosenelį ir senelį pažinojęs Leonidas Ladanovas man buvo gyva enciklopedija. Jis man pasakojo šeimos istoriją, nuvedė ir parodė, kur stovėjo senelio barakas, kur buvo parduotuvė, kurioje prosenelis dirbo. Mes įsikūrėme prie tvenkinio, kuriame būdama trejų metukų mano mama vos nepaskendo. Vis šeimos takai.
    Dirbant kapinėse, kai nešiau kelias mažas eglaites, užplūdo mintys, kad galbūt prieš daug metų čia irgi mano senelis ar prosenelis nešė eglaitę, kad padarytų baldą ar karstą. Buvo gera suvokti, kad vaikštau tais pačiais takais, kaip mano šeima. Nuliūdino kapinių vaizdas. Kai vadovas jas aprodė, buvo skaudu. Keli dar išlikę mediniai kryžiai griūva, tręšta. Vis kupstai, kupstai. Žinai, kad turi jį perlipti, ant jo atsistoti baisu: čia ilsisi žmogus, kuris negrįžo į tėvynę, o tu dar mindai jo kapą...
    Kelis kartus nuėjome iki Velvo Bazės, tris kilometrus nuo mūsų stovyklavietės. Ir kai grįžusi močiutei papasakojau, kur buvau, kad maudžiausi ties to upelio posūkiu, ji pasakojo, kad, kai ji susituokusi su seneliu, žiemą važiavo rogėmis ir, atsikabinus vadelių pusei, vos neišvirto iš rogių. Galiašorą palikti buvo liūdna – žinojau, kad laukia svarbūs darbai, bet sunku atsisveikinti su vieta, kur vis lydėjo mintis: „Mano šeima buvo čia“, jaučiausi kaip antruose namuose. Žinau, kad ten yra labai daug skausmo, žmonių, kurie negrįžo, ilgėjosi tėvynės, o aš ilgiuosi tos vietos, nes ten prisiliečiau prie šeimos praeities. To labiausiai norėjau.
    Galiašore jaučiausi išskirtinė: Leonidas, kuris pažinojo mano šeimą, atnešė priskynęs mėlynų uogų: „Čia Sigitai“. Kitądien atnešė rusiško šokolado „vėl Sigitai“. Kai paskutinę dieną jis padėjo mums dirbti, vis ragino mane ilsėtis. Paskutinį vakarą, kai padėkojau, kad jis taip rūpinosi manimi, papasakojo apie mano šeimą, atsakė, kad džiaugiasi atvykusiais lietuviais, jie čia labai svarbūs ir šaunūs, bet: „Tu man svarbesnė už kitus, nes aš pažinojau tavo šeimą. Tavo prosenelis buvo labai geros širdies žmogus, jį visi gerbė ir mylėjo“. Leonidas perdavė linkėjimus mano šeimai, pakvietė užsukti pas jį į namus, ten gėrėme arbatą. Buvo neįtikėtinai smagu, kad jis tebežino močiutės Genės, mamos Laimutės, mamos brolio Jono ir sesers Genutės vardus. Ir nuo vaikystės, kai mokėsi su lietuviais, atsimena kelis žodžius lietuviškai.
    ...Dar prieš atvažiuodami į Tukačiovo kaimą Kudymkare susitikome su dviem tremtinėmis – Adele ir Marija Vyšniauskaitėmis, kurios moka lietuviškai ir papasakojo savo istorijas. Jas išvežė, nes brolis buvo partizanas. O vienos iš jų, Adelės, istorija labai tragiška: ji iš tremties buvo pabėgusi į Lietuvą, po dviejų tėvynėje praleistų metų ją pagavo ir grąžino į Sibirą. Čia ji liko gyventi.
    Labai džiugu, kad Sibire gyvenantys tremtiniai dar sutinka su mumis pasikalbėti, nes jų prisiminimai yra labai skaudūs. Visi ten likę lietuviai yra gyva istorija, kurios nesutiksi Lietuvoje. Buvo labai liūdna, kai su tremtinėmis atsisveikinome. (...)

     

    Užrašė Daiva Červokienė, „XXI amžius“

     

    Gintauto Aleknos nuotraukoje - Sigita prie kryžių Galiašoro kapinėse
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 30 (1292)