„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 42 (1352) 2019 m. lapkričio 15 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,67 Eur,
    3 mėn. – 11,02 Eur,
    6 mėn. – 22,03 Eur,
  12 mėn. -- 44,06 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Paminėtos trėmimo „Osen“ 68-osios metinės


    Spalio vidury LPKTS Šiaulių filialas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje organizavo renginį prisiminti trėmimo ,,Osen“ 68-ąsias metines ir paminėti Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną.
    Renginį Lietuvos himnu pradėjo jungtinis choras – Šiaulių ,,Dagilėlio“ dainavimo mokyklos 3 klasės berniukų ir buvusių tremtinių choras ,,Tremtinys“. Po Tylos minutės ir svečių sveikinimo žodžio ,,Dagilėlio“ dainorėliai atliko keletą kūrinių. Vėliau prisiminimais dalijosi buvę tremtiniai.
    Tremtinys Valentinas Kemėšis su tėvais ir broliais buvo išvežtas 1949 metais, bet jis gerai prisimena, kai 1951 metų rudenį į Irkutsko srities Tyrelės rajono Tagnos kaimą buvo atvežti nauji tremtiniai. ,,Bėgome visi žiūrėti, ką atvežė“, – sakė V. Kemėšis.
    1949 metų tremtiniai jau buvo ,,apsipratę“ – dirbo kolūkyje įvairius darbus. Naujai atvežtieji pamatė, kad lietuviai susirenka, švenčia šventes ir gieda, ir padainuoja – tapo kiek drąsesni.
    1951 metais trėmė partizanų artimuosius, šeimas, kurių nariai buvo lageriuose. Pasak V. Kemėšio, iš tremtinių buvo norima atimti Lietuvą, bet trėmimų vykdytojai nesumojo, kad Lietuva išvažiavo kartu su tremiamaisiais – su kalba, papročiais, tradicijomis: ,,Mes į Sibirą Lietuvą nusivežėme, išlaikėme, parsivežėme ir turime iki šių dienų“.
    Onutė Čepienė, 1951 metų tremtinė, prisiminimus pradėjo Antano Miškinio eilėmis: ,,Kur jūs lekiat, gervės mano mielos? / Gal rytoj klegėsit pro tėvynę...“ Moteris prisimena: „Išvežė su gervėmis – spalio mėnesį, tik gervės skrido, kur šilčiau, kur geresnis maistas, o tremtinių vagonai judėjo į priešingą pusę“. Buvusios tremtinės atmintyje išliko pilnas vagonas: pagyvenusių, jaunų, vaikų... Pakeliui tremtiniai giedojo, deklamavo eilėraščius, prisimindavo perskaitytas knygas. Kelionė truko tris savaites.
    ,,Skaudu buvo ir namus palikti, ir kad nusikaltėliais buvo padaryti ir vaikai“, – kalbėdama apie vagone gimusią mergaitę, sakė O.Čepienė.
    Atmintyje liko pirmosios tremtinių mirtys, jas žymėjo kryžiai ir žemės kauburėliai. 1952 metais buvo sugauti ir atvežti Lietuvoje išsislapstę Onutės broliai. ,,Tačiau Dievas parvedė mus į Lietuvą“, – sakė O. Čepienė. Namo sugrįžo visi: abu tėvai ir septyni vaikai.
    Po prisiminimų choras ,,Tremtinys“ atliko keletą jautrių dainų apie tremtį, tėvynės ilgesį.
    Tarptautinei pagyvenusių žmonių dienai paminėti buvo skirta paskaita apie vieną iš ryškiausių 20 amžiaus pirmosios pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėją – Juozą Tumą-Vaižgantą ,,Ką mes žinome apie Juozą Tumą-Vaižgantą?“ Daug įdomių žinių apie šią iškilią asmenybę, Vydūno bendraamžį ir jo gerą bičiulį, pateikė Lietuvos Vydūno draugijos tarybos narė Jurgita Gedminienė.
    Renginį baigėme visai salei atlikus Maironio kūrinį ,,Lietuva brangi“.
    Nuoširdus ačiū visiems renginio dalyviams.

    Valerija JOKUBAUSKIENĖ
    R. Balbieriaus nuotraukoje - dainuoja jungtinis choras - Šiaulių ,,Dagilėlio“ dainavimo mokyklos 3 klasės berniukų ir buvusių tremtinių choras ,,Tremtinys“

     

    Rasti partizano Juozapo Streikaus palaikai


    Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras praneša, kad Vilniaus Našlaičių kapinėse rasti partizano,
    Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vado Juozapo Streikaus palaikai. Palaikų autentiškumas nustatytas Valstybinės teismo medicinos tarnybai atlikus DNR tyrimus bei kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus.
    Juozapas Streikus-Stumbras (gimęs 1923 metais) nuo 1941 iki 1958 metų aktyviai priešinosi sovietinei imperijai. 1941 metais sovietų okupacijos metu pradėjo slapstytis nuo sovietų valdžios, platino antisovietinius atsišaukimus. 1941 metų birželio 24 dieną kartu su kitais Birželio sukilimo dalyviais išlaisvino Antazavės miestelį nuo sovietų valdžios. Nuo 1942 metų – aktyvus Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. Nuo 1944 metų liepos – tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio partizanas, slapyvardžiu Stumbras. 1945 metų rugsėjo 28 dieną žuvus tėvui, tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 metų rugsėjį paskirtas šios kuopos vadu, o 1949 metų sausio 7 dieną – Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadu.

    Prigimtis reikalavo ginti šeimą

    J. Streikus dalyvavo daugkartiniuose ginkluotuose susirėmimuose su stribais ir NKVD daliniais Lietuvos ir Latvijos teritorijose. Jam sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 metais į kuopą buvo infiltruoti net du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista. LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui garantavus partizanų neliečiamumą 1958 metų liepos 22 dieną legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streiku-Girėnu. Tačiau brolius Streikus, kaip ir kitus partizanus, sovietų valdžia apgavo: 1961 metų spalio 6 dieną KGB juos suėmė ir nuteisė: Juozapą Streikų-Stumbrą – mirties bausme, Izidorių Streikų-Girėną – 15 metų lagerio.
    Teisiamas Juozapas Streikus-Stumbras kalbėjo: „Nors sakoma, kad kas sako teisybę, tas savo mirtimi nemiršta, bet man jau nebesvarbu, nes aš vis tiek ant bedugnės krašto. Ko norėti iš žmogaus, jei net kiekvienas paukštelis, žvėrelis savo lizdą ar olą gina, stodamas į kovą net su stipriausiu. Kodėl kankinote ginklus sudėjusius partizanus? Kam reikėjo kankinti mūsų šeimas, reikalaujant, kad tėvai išduotų vaikus, vaikai – tėvus, brolius, seseris? Ar galima reikalauti, kad tėvai išduotų vaikus, kai žmogaus prigimtis reikalauja ginti savo šeimos interesus? Kuo buvo kalta mano motina arba seserys, kad mes išėjome į mišką?
    Kam reikėjo kankinti elektros srove? Kam reikėjo nušautus partizanus numesti gatvėse, moteriškes apnuoginti ir suguldyti nepadoriai – tai matydavo net vaikai. Generolas Liaudis užtikrino mums neliečiamybę ir laisvą gyvenimą. Generolas iš Maskvos taip pat žodžiu užtikrino mums laisvę. Po legalizacijos mes dirbome dorai, ką liudija charakteristikos iš darboviečių. Bet dabar yra sulaužyti visi pažadai…“

    Juozapas Streikus-Stumbras sušaudytas 1962 metų rugpjūčio 17 dieną Vilniuje.
    1998 metais J. Streikui pripažintas Kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 metų įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 metų dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

    Visa Streikų šeima pasiaukojo dėl Lietuvos laisvės

    Tėvas Antanas Streikus-Tamošiukas, 1919 metų savanoris, už kautynes prieš bolševikus ir lenkus (buvo sužeistas) apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais, 1941 metų Birželio sukilimo dalyvis, 1944 metais savo įkurto Žalgirio partizanų būrio vadas, nuo 1945 metų liepos – Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas, žuvo 1945 metų rugsėjo 28 dieną Lietuvos ir Latvijos pasienyje esančiuose Raudinės–Šarlotės miškuose kautynėse su NKVD kariuomene: kulkosvaidžiu dengė besitraukiančius partizanus, kai baigėsi šoviniai, susisprogdino. Antanui Streikui pripažintas Kario savanorio statusas, suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis, jis antrą kartą apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).
    Mama Marcelė Streikienė, partizanų rėmėja, suimta 1944 metų lapkričio 1 dieną, nuteista ir išvežta į Sevželdorlagą Komijoje. Jai pripažintas Laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties). Sūnus Juozapas nuo 1941 iki 1958 metų aktyviai priešinosi sovietinei imperijai ir už tai sušaudytas. Sūnus Petras suimtas kartu su mama 1944 metų lapkričio 1 dieną, nuteistas ir išvežtas į lagerį Komijoje. 1947 metų birželio 28 dieną mirė lageryje. Petrui Streikui pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties).
    Sūnus Izidorius Streikus-Girėnas, Lokio rinktinės Birutės būrio vadas, nuteistas 15 metų lagerio. Jam pripažintas Kario savanorio statusas, suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis, jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).
    Duktė Ona Streikutė-Rūta, Vyties kuopos partizanė, suimta 1949 metais, Rokiškio kalėjime žiauriai tardoma susirgo ir nors buvo pervežta į Rokiškio ligoninę, po dviejų savaičių ten mirė. Onai Streikutei pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties).
    Duktė Valerija Streikutė-Piemenaitė, Vyties kuopos partizanė, legalizavosi 1956 metais. Valerijai Streikutei-Daukienei pripažintas Laisvės kovų dalyvio statusas.

    Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
    Nuotraukoje iš Lietuvos ypatingojo archyvo ir LGGRTC fondų - suimtas partizanas Juozapas Streikus. 1961 metai

     

    Pašventintas paminklas partizanų vadui Šarūnui


    Spalio 26 dieną Andrioniškio miestelyje vyko LPKTS Anykščių filialo renginys, kurio metu buvo pašventintas paminklas, skirtas Šiaurės Rytų Karaliaus Mindaugo partizanų srities vadui Antanui Slučkai-Šarūnui ir jo bendražygiams atminti.
    Renginyje dalyvavo Andrioniškio bendruomenė, meras Sigutis Obelevičius, vicemeras Dainius Žiogelis, europarlamentarė Rasa Juknevičienė, Seimo narys Bronislavas Matelis, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, LPKTS Anykščių ir Ukmergės filialų atstovai, Lietuvos kariuomenės kūrėjų, karių-savanorių sąjungos atstovai (pirmininkė Aušra Jurevičiūtė), Utenos Prano Saladžio 9-os rinktinės šauliai (vadovė Asta Tidikienė), Anykščių Dariaus ir Girėno šaulių kuopos jaunieji šauliai (vadovė Kotryna Vitkūnaitė). Renginį vedė istorikas Gintaras Vaičiūnas.
    Šv. Mišias Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje aukojo vyskupas J. Kauneckas ir Andrioniškio klebonas Mindaugas Šakinis. Po šv. Mišių vyskupas J. Kauneckas kartu su klebonu M. Šakiniu pašventino šventoriuje dvi granito plokštes Andrioniškio savanoriams atminti ir paminklą vadui Šarūnui. Po šventinimo iškilmių nuvykome į Antano Slučkos-Šarūno ir jo bendražygių žūties vietą, padėjome gėlių, uždegėme žvakelių. Kalbėjo Šarūno giminaitė.
    Andrioniškio miestelis partizaninės kovos Lietuvoje laikotarpiu buvo vadinamas partizanų sostine. Partizanų srities vadas Šarūnas pasitikėjo žmonėmis, todėl šiame krašte įsikūrė 5 partizanų bunkeriai. Štabas įkurtas Jovaišų sodyboje Butkiškių kaime. Štabo buvimo vieta buvo išduota 1949 metų spalio 28 dieną. Tuo metu štabe buvo vadas Šarūnas, žmona Joana ir štabo ryšininkas Juozas Jovaiša. Sodybą apsupę sovietų kariai įsakė pasiduoti, bet visi trys nusprendė nepasiduoti. Jie sudegino svarbius štabo dokumentus ir susisprogdino.
    Aplankėme pirmųjų Šimonių girios partizanų bunkerį ir paminklą, skirtą pirmiesiems Šimonių girios partizanams atminti. Padėjome gėlių ir uždegėme žvakelių. Gintaras Vaičiūnas papasakojo, kaip būrėsi pirmieji Šimonių girios partizanai. Aplankėme Algimanto apygardos štabo buvimo vietą. Štabas buvo įsikūręs bunkeryje prie Priegodo ežero. Čia 1949 metų lapkričio 1 dieną vyko kautynės tarp sovietų karių ir partizanų. Partizanų štabas buvo susprogdintas. Šimonių girioje 1949 metais buvo susprogdinti 6 bunkeriai, žuvo 23 partizanai, 10 paimta į nelaisvę.
    Mintis pastatyti paminklą partizanų vadui Šarūnui LPKTS Anykščių filialo nariui Gerimantui Kaklauskui kilo tuomet, kai skaitė G.Vaičiūno paruoštą medžiagą žinynui žuvusiems Anykščių krašto partizanams. Šiais metais šią idėją pavyko įgyvendinti.

    Liudvika DANIELIENĖ
    Nuotraukoje - prie paminklo partizanų vadui Antanui Slučkai-Šarūnui

     

    TS-LKD PKTF tarybos posėdis


    Savaitgalį vyko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos (TS-LKD PKTF) tarybos posėdis, kurio metu išrinkta frakcijos tarybos pirmininkė bei nauja valdyba. Tarybos nariai pasitikėjimą išreiškė ir tarybos pirmininke išsirinko Rasą Duobaitę-Bumbulienę. Po posėdžio susirinkusi naujoji frakcijos valdyba išsirinko valdybos pirmininką. Juo tapo dr. Arvydas Anušauskas.
    PKT frakcijai vadovaujantis dr. A. Anušauskas apžvelgė frakcijos veiklą ir tikslus. Taip pat akcentavo, kad svarbu yra naujų narių įtraukimas, frakcija turi didėti. „Labai džiugina tai, kad jaučiamas dėmesys istorinei atminčiai, visuomenė neabejinga partizanų atminimo niekinimui. O ir jaunimas labai noriai dalyvauja žygiuose partizanų takais. Tik gaila, kad rinkimuose keliame savo kandidatus, o frakcija juos palaiko vangiai“, – sakė dr. A. Anušauskas.
    Po pirmininko pasisakymo buvo kandidatų į TS-LKD PKTF tarybos pirmininkus prisistatymas. Kandidatai du – tai Arūnas Barbšys iš Klaipėdos ir Rasa Duobaitė-Bumbulienė iš Kauno. Nors ji kvietė labiau palaikyti A. Barbšį, Klaipėdos miesto tarybos narį, frakcijos nariai daugiau balsų skyrė LPKTS valdybos pirmininkei R. Duobaitei-Bumbulienei.

    Pasveikinti tarybos narius ir prisistatyti atvyko TS-LKD vykdomasis sekretorius Jonas Gudauskas. Tremtinių bendruomenei jis nėra nepažįstamas. Daug kartų teko susitikti šventėse, konferencijose, ypač renginiuose Šilalėje. Jam, kaip Tėvynės sąjungos atstovui, dirbančiam sekretoriate, labai svarbu aplankyti kuo daugiau skyrių. „Mano tikslas – bendrauti su įvairiais skyriais, ypač kur aktyvumas mažesnis ar situacija sudėtingesnė. Noriu tarpusavio supratimo – kad jaunimas suprastų, o vyresni neįsižeistų. Įvertinkime tai, kad esame stiprūs tada, kai esame šalia vieni kitų – tremtiniai ir TS-LKD atstovai kartu“, – kalbėjo J. Gudauskas.
    Jis kalbėjo apie narių bendrą darbą, vienybės stoką. „Didžiausia problema – nebalsuojame už savo kandidatus. Turi būti komandinis darbas. Kiekvienas skaidymasis yra blogai“, – sakė J. Gudauskas.
    Apie tai, kas vyksta Seime, kalbėjo LR Seimo narė Irena Haase. Politinėmis įžvalgomis pasidalijo Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Tarybos nariai Seimo narėms uždavė nemažai klausimų.
    Posėdžio pabaigoje įteikta gėlių išrinktajai pirmininkei R. Duobaitei-Bumbulienei, pasveikinti jubiliatai.

    „Tremtinio“ inf.
    Pirmoje nuotraukoje (iš kairės) – PKTF sekretorė Ona Tamošaitienė, PKTF tarybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė, Seimo nariai dr. Arvydas Anušauskas ir Irena Haase bei TS-LKD vykdomasis sekretorius Jonas Gudauskas
    Antroje nuotraukoje - LPKTS Vilniaus sk. pirmininkas Petras Musteikis (iš kairės) ir Grigiškių sk. pirmininkas Juozas Stanėnas