„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 23 (1285) 2018 m. birželio 22 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • „Tik nepalik šioj žemėj keršto...“

     

    Šilalės vardas šiemet dažnai tariamas ne tik dėl šilališkių gebėjimo apginti miesto medžius, ne tik šį mėnesį sukurtomis smėlio skulptūromis ir Atkurtos Lietuvos 100-metį bei Šilalės miesto 485 metų gimtadienį įprasminanti skulptūra su Nepriklausomybės ąžuolu centre istoriniu Vyčio atvaizdu (autorius – daugkartinis pasaulio smėlio skulptūrų čempionas Andrius Petkus), bet ir tik ką nuskambėjusios XIV respublikinės politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventės „Leiskit į Tėvynę“ (vyriausiasis režisierius Vytautas Jankauskas), trumpam pavertusios gražų miestelį istorinės atminties sostine.

    Šventė prasmingai užpildė visą dieną: prasidėjusi šv. Mišiomis Šilalės miesto Lietuvos partizanų kapinėse, vėliau persikėlė į Šilalės pušyno estradą. Bet taip atrodė tik žiūrint stebėtojo akimis. Dalyviams diena prasidėjo daug anksčiau: juk net ir maža šventė reikalauja repeticijų, tad ką jau kalbėti apie renginį, kuriame dalyvavo 26 dainas ir choreografines kompozicijas paruošęs 31 choras iš visos Lietuvos – Alytaus, Anykščių, Biržų, Druskininkų, Elektrėnų, Gargždų, Jonavos, Kauno, Kalvarijos, Kėdainių, Klaipėdos, Šiaulių, Kretingos, Marijampolės, Mažeikių, Lazdijų, Lentvario, Panevėžio, Pasvalio, Plungės, Radviliškio, Rokiškio, Šiaulių, Širvintų, Šilutės, Tauragės, Telšių, Utenos, Ukmergės, Vilkaviškio, Vilniaus. Chorams grojo Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestras, dalyvavo  operos solistai: Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Juozapaitis ir Liudas Mikalauskas, Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvai „Mainytinis“, „Laukiva“, „Kadagys“. Šventąsias Mišias aukojo Karinių jūrų pajėgų kapelionato kapelionas Remigijus Monstvilas, Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas kanauninkas, bažnytinės teologijos dr. Algis Genutis, vikarai  Vaidas Gadeikis ir Aivaras Pudžiuvelis.
    Šventės šeimininkas Šilalės meras Jonas Gudauskas, pasidžiaugęs, kad miestui buvo patikėta organizuoti tokio masto renginį, pasveikinęs šventės dalyvius ir svečius, akcentavo kitus visų mūsų savimonei svarbius dalykus: jaunimo domėjimąsi savo krašto istorija, tremtinių, politinių kalinių patirtimis ir išgyvenimais. Kad tai tiesa, prašalaičiui galėjo paliudyti ir gausus būrys jaunų savanorių, pasitikdavusių kiekvieną atvykusį. Ne veltui kitą dieną socialiniuose tinkluose žmonės rašė: „Kai pamačiau tuos jaunus mielus savanorius, dalijančius iš ąsočio vandenį choristams, pajutau, kiek dėmesio, profesionalumo ir meilės įdėta“. Vilniečiai reikšmingesnių renginių dienomis, tokiomis kaip Knygų mugė, yra įpratę prie nemokamų autobusiukų. Šilališkiai nė kiek ne prastesni: tie, kam buvo per sunku dalyvauti šventinėje eisenoje į estradą, taip pat galėjo pasinaudoti pavėžėjimo paslauga. Kiekviename žingsnyje galėjai justi, kad šeimininkai apie viską pagalvojo.
    Šis tradicinis renginys kas dveji metai vyksta vis kitame Lietuvos regione. Pirmoji dainų šventė buvo surengta 1991 metais Kaune. Pastarąjį kartą, prieš dvejus metus, vyko Kėdainiuose, ir šiemet pirmą kartą Šilalėje. Mero žodžiais, tai didžiulis įvykis bendruomenei, įpareigojantis kiekvieną, juolab jaunimą, domėtis mūsų pačių istorija, nes nebūdami įdomūs patys sau, nebūsim įdomūs ir pasauliui. Kad kuo daugiau žmonių galėtų patirti, kuo gyvena tremtiniai, kaip jie moka išlieti savo jausmus, suvokti, kas garbingo amžiaus žmones verčia bent trumpam pamiršti kasdienybę, atvykti į tokį įspūdingą sambūrį, paskui keletą valandų stovėti ir dainuoti žiūrovams ir vieni kitiems, šilališkiai pasirūpino, kad renginį tiesiogiai galėtų stebėti ir negalėjusieji atvykti, o apie jį sužinoję gerokai vėliau galėtų peržiūrėti įrašą https://www.youtube.com/watch?v=9yLftdbYUvs&t=4448s.
    Išties dainų šventė tremtį išgyvenusiems – ne tik atgaiva sielai, bet ir proga visiems susitikti, pasimatyti, dainomis dar kartą visiems papasakoti apie anų dienų ilgesius, viltis, kančias. Kaip tremtyje dainuojant buvo lengviau dirbti, lengviau ištverti atskyrimą nuo gimtųjų namų, taip dabar daina padeda užmiršti nugyventų metų skaičių, nejausti jų naštos. Bet daina jiems suteikia sparnus. Jie renkasi, dainuoja, kaip priesaką cituoja taip pat politinio kalinio poeto Vytauto Aleksandro Cinausko žodžius: „Tik nepalik šioj žemėj keršto“ ir to priesako laikosi.
    Dainų ir poezijos šventė „Leiskit į Tėvynę“ apima įvairius menus: dainą, šokį, dailę, grožinę kūrybą. Jai ruošiasi ir savaip joje dalyvauja ne vien choristai, bet ir poetai, prozininkai, dailininkai, siekdami laureato vardo. Jaunajai kartai tokio konkurso laikas tampa tęstine istorijos pamoka, teikiančia galimybių meninėmis priemonėmis išreikšti savo suvokimus, recepcijas, įžvalgas, pajautas, o vyresniesiems – galimybę perduoti per ilgus dešimtmečius sukauptą patirtį. Kartais net ne savo paties, o visos giminės, ištisos kartos patirtį.
    Be abejo, intensyviausiai ruošiasi rajono, kuriame šventė vyksta, bendruomenė, meno kolektyvai, jaunieji kūrėjai. Jaunimo pritraukimas yra vienas svarbesniųjų tikslų. Tremtiniai vienas po kito išeina ir išeis, o istorinė atmintis privalo išlikti. Ne kas kitas, tik jaunoji karta yra šios atminties indai. Jokie archyvai jų neatstos. Ir nėra geresnio būdo perimti šią atmintį, kaip būnant kartu tremtiniais, pačiais autentiškiausiais istorijos šaltiniais, iš arti pamatyti, pajausti, kokie tai žmonės, kas juos palaikė, jungė, vienijo, kokie buvo jų tikslai, svajonės. Tokios patirtys savaime transformuojasi į atsakomybę už šalį, jos ateitį. Į pagarbą istorijai, jos dalyviams, tiems, kurie ištesėjo, išsaugojo moralinį stuburą, atlaikė visus išbandymus. Šių transformacijų ženklus matėme  estradoje veikusioje konkurso dalyvių vaikų piešinių parodoje, jautėme klausydami jau žinomų ir jaunųjų poetų posmų, prozos fragmentų. Prasminga, kad tiek scena, tiek kūrybiniai konkursai sujungė įvairių kartų, įvairių amžiaus grupių kūrėjus. Ne mažesnės pagarbos verti ir jaunuosius menininkus paruošę mokytojai. Taigi dainų šventės metu padėkas iš miesto mero rankų gavo moksleivių prozos ir poezijos konkurso nugalėtojai Aušra Vitaitė, Karolina Baltrušytė, Liveta Stončiūtė, Martynas Urbutis (paskatinamosios premijos), Brigita Breiterytė, Vakaris Cibulskis  (III vieta), Rugilė Daukšytė, Liucija Vaitkevičiūtė (II vieta), Viktorija Balsytė,  Emilija Biterytė (I vieta) ir mokinius ruošę mokytoja Asta Stonytė, Veronika Gudaitė, Elena Linkienė, Asta Racevičienė, Sauga Vaičikauskienė, Petras Gedvilas.
    Nuskambėjus keletui chorinių dainų, nurimus vienų laureatų jauduliui, skelbiami kiti – mokinių piešinių konkurso – nugalėtojai: Greta Gerybaitė, Joris Zaikauskas, Roberta Juraškaitė (III vieta), Melita Mitkutė, Viltė Kybartaitė, Dovilė Žąsytytė (II vieta), Aurimas Eitutis, Antanas Briedis, Gustė Jurkutė (I vieta), padėkota jų mokytojams Ilonai Venckienei, Sonetai Dargienei,  Laimutei Rupšytei.
    Suaugusiųjų grupėje literatūros konkurso laureatais tapo poetas, kompozitorius, buvęs tremtinys Alfonsas Staponkus už 2017 metais išleistą dainų ir poezijos knygą „Einu žeme“, kurioje apdainuojama meilė šeimai ir Tėvynei (III vieta), inžinierius, buvęs tremtinys Rimantas Kuprys, 2016 metais išleidęs knygą „Saugoti amžiams“, kurioje meistriškai aprašė savo šeimos tremties istoriją (II vieta), ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialas bei jo pirmininkė Teresė Ūksienė, parengusi ir 2017 metais išleidusi knygą „Erškėčių keliu VI“, kartu įvertinus ir jos ilgametę veiklą saugant ir puoselėjant gimtojo krašto tremties ir rezistencijos istoriją (I vieta).
    Šiame kontekste prasmingai nuskambėjo Seimo nario Žygimanto Povilionio sveikinimo žodžiai, jog tiesa šiais laikais palaužiama įvairiais būdais, bet ta, kuri yra išsaugota tremtinių širdyse, yra pati stipriausia. Mes įkvepiam kitas tautas, mūsų iškentėta istorija pramuša bet kokį melą, kuris gausiai liejasi ir šiomis dienomis, atveria akis pasauliui, sunkiai suvokiančiam, situacijas, kaip įmanoma vidury nakties pažadinti žmones, išplėšti juos iš namų ir išvežti už keleto tūkstančių kilometrų. Tremtinių atsiminimai, jų knygos, jų dainos sukrečia ir keičia pasaulį. Įprasmindami savo pačių gyvenimo istoriją, politiniai kaliniai ir tremtiniai pačiu taikiausiu būdu įprasmina ir mūsų šalies istoriją, mūsų buvimą pasaulyje, nes, kaip sakė lietuvių filosofas Vydūnas, kurio žodžiais sukurta daina „Lietuva, brangi šalele“ skambėjo iš estrados: „Kiekviena kylanti kultūra kaip prielaidą veiklumui turi turėti aukštesnio žmoniškumo žmonių su sutaurintu tautiniu savitumu. Tik tokie žmonės savo žmogiškomis ir kultūrinėmis vertybėmis gali skatinti kitų suklestėjimą. Šitaip susiklosto tikra kultūra, palyginti su kuria tariama perimtoji iš svetur kultūra tėra vien nubaltintas tinkas. Tik tikrą kultūrą turintys žmonės, visos tautos gali sėkmingai skatinti žmonijos pažangą…“
    Baigiantis šventei, jos vyriausiasis dirigentas Kornelijus Pukinskis dirigento batutą iškilmingai perdavė Anykščiams. Taigi kita 2020-ųjų metų Politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventė „Leiskit į Tėvynę“ vyks gražiuosiuose Anykščiuose, mieste, įsikūrusiame Šventosios ir Anykštos upių santakoje.
    Ir visiškai pabaigai dar keletas faktų: šventės koordinatorė – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė, šventės koncertmeisterė ir pianistė – Beata Vingraitė, šventės režisierius – Vytautas Jankauskas. Renginį vedė – aktorė Virginija Kochanskytė.

     

    Laima ARNATKEVIČIŪTĖ

     

    Birželio 23-ioji – Lietuvos didvyrių diena

     

    „Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas. Nepriklausoma Lietuva. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo deklaravimas. Susidariusi laikinoji vėl atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“

    (1941 metų birželio 23 dienos atsišaukimo tekstas)


    Birželio 23 dieną Sovietų sąjungos liaudies komisaras užsienio reikalams Molotovas pats pirmas puolė lietuvių sukilimą per Maskvos radiją. Įtūžęs jis grasino Lietuvos fašistams. Tačiau tas neapgalvotas Molotovo puolimas lietuvių neišgąsdino, tik visam pasauliui išreklamavo sukilimo faktą. Po poros dienų jis susigriebė taisyti padarytą klaidą. Per savo padėjėją Lozovskį spaudoje paaiškino, kad jo puolimas buvo klaidingai suprastas ir kad lietuviai savo sukilimą buvo nukreipę ne prieš bolševikus, bet prieš vokiečius.

    Vokiečių kariai aiškiai pripažino, kad lietuviai sukilimo metu kovojo drąsiau nei suomiai. Jei vokiečiai galėjo taip greit pralaužti rusų frontą šiaurėje, greitai pasiekti Rygą, Minską, prie Baltstogės sunaikinti didžiules rusų pajėgas, jie turi būti dėkingi mažai ir narsiai Lietuvai. Lietuviai išlaikė tris svarbius tiltus per Nemuną ir Nerį, ir dėl to Reicho armija, pradėjusi žygį Suvalkuose, galėjo eiti pirmyn Daugpilio ir Minsko link. Tačiau vokiečių radijo ir spauda taip ir nutylėjo apie lietuvių didvyriškumą – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą.
    Apie lietuvių sukilimą Europoje paskleidė žinias šie mūsų diplomatai: dr. P. Ancevičius, akredituotas korespondentas Berlyne, švedų, šveicarų ir amerikiečių kolegoms; dr. A. Gerutis, Lietuvos pasiuntinybės prie Tautų Sąjungos sekretorius, padarė pranešimus visoms pasiuntinybėms ir konsulatams Amerikoje, o plk. Škirpa savo kolegoms, kitų kraštų atstovams. Štai tokiais būdais pasaulis buvo informuotas apie lietuvių sukilimą prieš despotą – rusų komunizmą.
    Vokiečių kariuomenė į Kauną įžygiavo tik birželio 25 dieną. Ją pasitiko lietuvių partizanų-sukilėlių atstovai ir visuomenė. Vokiečių karo dalinių vadai ir šiaip žymesni asmenys buvo pakviesti į partizanų štabą.
    O kaip sukilimo metu laikėsi lietuvių kariai, kurie buvo oficialiai įjungti į Raudonąją armiją 1940 metų rugsėjo 30 dieną?

    Pirmomis sukilimo, arba vokiečių įžygiavimo dienomis, politrukai juos maitino labai optimistinėmis žiniomis. Jie skleidė, kad Raudonoji armija visur yra perėjusi Vokietijos sieną, ir užimta Suomija, Klaipėda, Varšuva ir kad netoli Karaliaučiaus, o Berlynas subombarduotas. Toms pasakoms dauguma lietuvių karių netikėjo, o rusai manė, kad tai tiesa. Lietuvių karius 29-ojo teritorinio šaulių korpuso sukilimas užklupo poligonuose: Švenčionėliuose ir Varėnoje. Lietuvių teritorinį šaulių korpusą sudarė dvi divizijos – 179-oji ir 184-oji bei Vilniaus karo mokykla su ginklais, bet be šaudmenų, kurie buvo laikomi poligonų sandėliuose. Bet lietuvių karių padėtis buvo ypač sunki: buvo netekę savų vyresniųjų karininkų ir sumaišyti su rusais, apsupti rusų vadų ir politrukų, su lietuviais neturėjo jokių ryšių. Vienur karininkų, kitur puskarininkių vadovaujami pradėjo ruošti pasikėsinimus atsipalaiduoti ir pabėgti nuo rusų. Dėjo visokias pastangas ir dėlto daugumai pavyko, ypač iš Varėnos poligono, pabėgti ir per miškus prasimušti iki Lietuvos, kur jų nemažai įsijungė į savisaugos dalinius, o likusieji grįžo į civilį gyvenimą. Kiek sunkiau buvo Švenčionėlių poligone. Karo mokykla buvo iškelta toliau į rytus, iš karių daug pateko į vokiečių nelaisvę. Išsigelbėję arba pabėgę iš rusų korpuso lietuviai susijungė su sukilėliais partizanais ir labai daug prisidėjo prie sandėlių bei įstaigų išgelbėjimo, ypač Vilniuje, į kurį vokiečiai įėjo porą dienų vėliau.
    1941 metų Birželio sukilimas, kuris truko apie savaitę, paneigė sovietų propagandos teiginius, kad Lietuva savo noru 1940 metais įstojo į Sovietų sąjungą. Toks visuotinis tautos sukilimas buvo vienintelis sovietų pavergtose teritorijose. Lietuvoje sukilėliai atkūrė savivaldos institucijas.
    Tik nacių okupacija neleido įtvirtinti atkurtos Nepriklausomos valstybės.

     

    Parengė Gintaras LUČINSKAS
    Nuotraukoje - Joniškėlio sukilėlių būrys

     

    LPKTS valdybos posėdyje

     

    Birželio 16 dieną Šilalės rajono savivaldybės salėje įvyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos posėdis. Posėdžio dalyvius pasveikinęs Šilalės rajono savivaldybės meras J. Gudauskas palinkėjo sėkmingo darbo ir pasidžiaugė nuolatiniu bendradarbiavimu.
    Aktualius LPKTS klausimus aptarė LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas. Jis informavo, kad partizanų memorialas Kryžkalnyje jau baigiamas statyti, LPKTS palaiko projektą, gavusį Vyriausybės finansavimą. Seime priimtas įstatymas Lukiškių aikštę pripažinti pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte, formuojama su Laisvės kovų memorialiniais akcentais. Seime ruošiamas projektas pripažinti komunistų partiją nusikalstama organizacija. Projektas rudenį turėtų būti įtrauktas į Seimo darbotvarkę.

    Informaciją apie valdybos darbą pateikė valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė. Ji sakė, kad yra gautas atsakymas iš LR Seimo kanceliarijos į rezoliuciją dėl Lukiškių aikštės, rezoliucija perduota svarstyti Seimo Kultūros komitetui. Pasidžiaugė, kad minėjimai, skirti Gedulo ir Vilties dienai, vyko daugelyje filialų, sulaukta daug žiniasklaidos dėmesio tremtiniams.
    R. Duobaitė-Bumbulienė padėkojo Šilalės rajono merui J. Gudauskui ir LPKTS Šilalės filialo nariams už Šilalėje surengtą tremtinių chorų dainų ir poezijos šventę „Leiskit į Tėvynę“.
    Jau ruošiamasi sąskrydžiui „Su Lietuva širdy“, LPKTS atstovai buvo susitikę su Raseinių rajono vadovais. Siūloma atsisakyti registracijos, sąskrydžio atributika bus dalijama stadione. Išsamesnę informaciją paskelbsime „Tremtinyje“. Dėl neužtikrintų higienos sąlygų nevyks Šaulių sąjungos stovykla, bet jaunieji Šaulių sąjungos nariai padės atlikti organizacinius darbus. Šventėje dalyvaus Punsko lietuviai, atvyks Estijos laisvės sąjungos atstovai.
    Inter-ASSO kongreso organizatoriai sutiko apmokėti kelionę vienam LPKTS atstovui. Pritarta, kad į kongresą vyks R. Duobaitė-Bumbulienė.
    Valdybos pirmininkė pasidžiaugė gauta parama: 8 000 eurų iš Vyriausybės (projektą rašė R. Duobaitė-Bumbulienė), 24 320 eurų iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (projektą rašė O. Tamošaitienė), 3 000 dolerių iš „Lietuvių fondo“ (JAV) (projektą rašė R. Duobaitė-Bumbulienė).
    Posėdyje svarstytas ir patvirtintas LPKTS apskričių koordinatorių veiklos reglamentas. Taip pat patvirtinti apskričių koordinatoriai: Alytaus – Romualdas Požėra, Kauno – Vladas Sungaila, Klaipėdos – Jurgis Endziulaitis, Šiaulių – T. Petreikis) ir Panevėžio – Algis Čeponis. Telšių ir Mažeikių filialus nuspręsta prijungti prie Šiaulių apskrities.
    Svarstytas valdybos pirmininkės pavaduotojo Edvardo Strončiko siūlymas sumažinti LPKTS komitetų skaičių iki penkių. Vincė Vaidevutė Margevičienė pasiūlė dar daugiau komitetų sujungti, paliekant tris. Nuspręsta patvirtinti tris LPKTS komitetus: Finansų, Strategijos bei Istorinės atminties ir patriotinio ugdymo. Komitetų pirmininkais patvirtinti: Finansų – valdybos pirmininkė R. Duobaitė-Bumbulienę, Strategijos – LPKTS pirmininkas G. Rutkauskas, Istorinės atminties ir patriotinio ugdymo – valdybos narys Vaidas Banys.
    Valdybos nariai patvirtino Finansų komiteto sudėtį: R. Duobaitė-Bumbulienė, G. Rutkauskas, O. Tamošaitienė, J. Yla, E. Strončikas ir D. Norvilienė.
    Kitas valdybos posėdis įvyks liepos 21 dieną 9.30 val., tarybos posėdis – 11 val.

     

    „Tremtinio“ inf.

     

    Gedulo ir Vilties diena

     

    Lietuvoje jau trečius metus rengiamoje akcijoje „Ištark, išgirsk, išsaugok” aktyviai dalyvavo LPKTS Kauno filialo nariai. Ši akcija „Misija Sibiras“ projektas, kurio organizatoriai pakvietė dešimtyje Lietuvos miestų dalyvauti ir perskaityti daugiau kaip 100 tūkstančių tremtinių ir politinių kalinių vardų, pavardžių, prisiminti jų likimus. Birželio 14-ąją šv. Mišios vyko Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje, po jų – aplankytas Tremtinių memorialas Petrašiūnų panteone, padėtos gėlės geležinkelio stotyje. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje po iškilmingo varpų muzikos koncerto nuo vidudienio iki penktadienio ryto gyvoje skaitančiųjų eilėje rikiavosi jauni, pagyvenę, buvę tremtiniai, jų vaikai ir vaikaičiai. Kaune perskaityta apie 20 tūkstančių pavardžių.

    LPKTS Kauno filialo nariai dalyvavo ir kituose Gedulo ir Vilties bei Okupacijos ir genocido dienai skirtuose masinių gyventojų žudynių ir trėmimo tragiškoms netektims atminti renginiuose. Tą dieną Kaune, E. Ožeškienės gatvėje atidengta atminimo lenta, skirta paskutiniajam tarpukario Lietuvos švietimo ministrui Kazimierui Jokantui (1880–1942), kuris tapo bolševikų teroro auka. Ožeškienės gatvėje paminėtas ir 1863 metų sukilimo vadas Antanas Mackevičius jo nužudymo vietoje.
    Mūsų rūpestis – kad ne tik ši diena, ši akcija, bet ir kiti istorinei atminčiai skirti renginiai neliktų be atsako, kad primintų, kad išsaugotų vardus tų, kurie šventai tikėjo savo tėvynės atgimimu.
    Daug, oi daug krito nelygiose kovose su Sibiro ledynais, bado šmėkla. O ir čia, likę Lietuvoje, nepripažinę okupantų primestos prievartos, nepasidavė. Gynė laisvę, gynė tikėjimą...
    Mūsų pareiga padėti tiems, kurie išliko, prisiminti ir kuo daugiau įamžinti tremtinių, politinių kalinių likimų, kad tai daugiau neturi pasikartoti.
    Dėkojame LPKTS tarybos pirmininkei Vincei Vaidevutei Margevičienei, valdybai, aktyviems Kauno filialo nariams: Junelei Pūrienei, vėliavnešiams Juozui Gaideliui ir Arūnui Masiuliui, Kauno savivaldybės kultūros skyriaus darbuotojai Irenai Simonavičienei ir visiems, kurie buvo šią dieną kartu.

     

    Vladas SUNGAILA,

    LPKTS Kauno filialo pirmininkas

     

    Apie tremties vaikų knygas anglų kalba

     

    JAV leidžiamas žurnalas „Lietuvos paveldas“ („Lithuanian heritage“, „Draugo naujienos“ priedas) yra pagrindinis leidinys apie Lietuvą ir lietuvius anglų kalba. Jo skaitytojai yra lietuvių kilmės ir jų ne lietuviai draugai JAV, Kanadoje, Australijoje, Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių. Jame spausdinamos istorijos, nuotraukos ir iliustracijos įvairiomis temomis tiems, kurie nori daugiau sužinoti apie Lietuvą, jos praeitį, dabartį ir ateitį.
    Šių metų gegužės mėnesio numeryje pristatomos LPKTS išleistos serijos „Tremties vaikai“ knygos.  Jas pristato dr. Milda Bakšytė-Richardson
    Šiaurės rytų universiteto Bostone profesorė, pavadinusi rašinį „Išgyvenimo vaizdai“. Kaip žinome, ji kartu su Amerikos lietuvėmis Julija Živile Vaitkiene ir Rūta Jerašius-Guffey mažųjų tremtinių pasakojimus yra išvertusios į anglų kalbą, o Mildos vyras prof. Robertas E. Richardson pasiryžęs tekstą suredaguoti. Tai būtų apie penkių šimtų puslapių knyga, mažųjų tremtinių liudijimai apie žvėriškus sovietinių okupantų darbus Lietuvoje 1941–1952 metais. Anot straipsnio pratarmę rašiusios dr. M. B. Richardson, spausdinami mažųjų Lietuvos tremtinių atsiminimai yra ypač ryškūs. Pokaryje vyko lietuvių tautos humanitarinė krizė, kuri šiandien nusipelno platesnio aprašymo, studijų ir pripažinimo. Vertimo į anglų kalbą prioritetas joms buvo išsaugoti originalo toną, nekeičiant stiliaus. Projekto tikslas – plačiai skelbti skaudžią lietuvių tremties į Sibirą istoriją anglų kalba, knygą platinti ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų valstybių ambasadoms, jų bibliotekoms ir mokslinių tyrimų institutams, išeivijos lietuviams.
    Žurnale spausdinama mažųjų tremtinių Mildos Rapkauskaitės, Agotos Paškevičiūtės, Igno Požėlos, Jono Stacevičiaus, Vidos Teresės Murauskaitės, Zonės Matuzaitės, Onos Mačionytės, Mečislovo Liutvino, Zinos ir Veronikos Skaringaičių istorijų fragmentai apie trėmimus į tolimus kraštus neperspėjus, sunkią kelionę gyvuliniais vagonais, be medicininės pagalbos, maisto, priverstinį vaikų darbą Sibire ir jau po daugelio metų sunkų kelią atgal į Lietuvą. Taip pat publikuojama herojų nuotraukos ir Sibiro vaizdai.
    Norėtume padėkoti dr. Mildai Bakšytei-Richardson ir „Lithuanian heritage“ redaktoriui Jonui Tomui Daugirdui  už, jo nuomone, svarbią ir reikšmingą publikaciją.

     

    Stanislovas ABROMAVIČIUS

    Nuotraukoje - dr. prof. Milda B. Bakšytė-Richardson

     

    Žudynės Paliepio kaime 1923 metais


    Apgynusi krašto nepriklausomybę 1918–1920 metų kovose, Lietuva tikėjosi nukreipti visas jėgas taikiam atkuriamajam darbui, tolesniam valstybingumo stiprinimui. Tokioms viltims išsipildyti pagrindą suteikė 1920 metų lapkričio 29 dieną Kaune, dalyvaujant keturiems Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos nariams, Lietuvos ir Lenkijos atstovų pasirašyta paliaubų sutartis dėl karo veiksmų nutraukimo ir neutralios zonos tarp abiejų kaimyninių šalių kariuomenių nustatymo.
    Tačiau Lenkijos valdžia, ir toliau Lietuvą laikydama tik laikinąja valstybe, šio susitarimo nesilaikė ir nuo pat pirmos dienos jį pažeidinėjo. Neutrali zona tapo „niekieno žemė“, kurioje daugumą gyventojų sudarė lietuviai, nors tam tikra jų dalis buvo nutautėjusi.

     

    Žudynės Kapčiamiesčio valsčiuje

    Lenkai savo priešininkus minėtoje zonoje ėmė įvairiais būdais terorizuoti. Netrukus jų plėšikavimai, nepaklusnių gyventojų žudymai, o vėliau netoli minėtos zonos buvusių lietuvių kariuomenės sargybų puldinėjimai įgavo sistemingą pobūdį.
    Tuometinė Lenkijos valdžia, visokiais būdais didindama įtampą neutralioje zonoje, siekė išprovokuoti lietuvių kariuomenės atsakomuosius veiksmus ir, Tautų Sąjungai apkaltinusi ją tariamu paliaubų susitarimo nesilaikymu, pasiųsti į Lietuvos gilumą Vilniaus krašte sutelktas stambias ginkluotąsias pajėgas. Tai suvokdama Lietuvos karinė vadovybė nesileido provokuojama ir elgėsi labai apdairiai. Kariuomenės dalims griežčiausiai buvo draudžiama įžengti į neutralios zonos teritoriją.
    Lietuvos visuomenę ypač sukrėtė 1923 metų kovo 19 dieną žudynės Alytaus apskrityje, Kapčiamiesčio valsčiuje, šiapus demarkacijos linijos.
    Per šv. Juozapo religinę šventę, vakare apie 17 valandą, 150 pėsčių ir 30 raitų lenkų partizanų užpuolė Paliepio kaimą ir žiauriai nužudė Seinų baro atskirosios lauko sargybos kareivius – 11-ojo pėst. Vilniaus pulko 4-osios kuopos j. psk. Joną Taurį, Jurgio (gimusį 1900 metais Biržų aps., Budbergio valsč., Jonelių dvare), eilinius: Vladą Verpetą, Antano (gimusį 1898 metais Telšių aps., Plungės valsč., Sausdravėnų k.), Joną Jaruckį, Prano (gimusį 1901 metais Telšių aps., Alsėdžių valsč., Dyšlių k.), Abraomą Štramą, Mejerio (gimusį 1901 metais Ukmergės aps., Panoterių valsč.) ir Mordchelį Kacą, Danieliaus (gimusį 1901 metais Tauragėje) bei sunkiai sužeidė eil. Benadą Rimšą, Antano (gimusį 1901 metais Švenčionių aps., Švenčionių valsč., Daukšių k.). Juos nuožmiausiu būdu kardais užkapojo, išniekino karių kūnus.
    Iš Paliepio kaimo karius parvežė į Alytų, apžiūrėjo gydytojas. Kovo 22 dieną žuvusiuosius iškilmingai palaidojo. Į kapines palydėjo trys kunigai, gedulingai grojo 11-ojo pėst. Vilniaus pulko orkestras. Laidotuvėse dalyvavo labai daug žmonių (manytina, kad Mordchelis (Motelis) Leiba Kacas ir Abraomas (Echomas) Icikas Štramas (Štromas) palaidoti Alytaus miesto žydų kapinėse – G. L.). Drauge su kitais žuvusiuosius palydėjo ir 11-ojo pėst. Vilniaus pulko mokomoji kuopa. Visi gedėjo ir gailėjo žuvusiųjų. Atrodė, kad visas pasaulis rauda dėl kritusių už laisvę Tėvynės gynėjų. Niekas negalėjo atsistebėti, kad tiek daug žiauriai nužudytų vyrų sugulė į kapus.

    Protestas prieš barbarišką elgesį

    Toks barbariškas elgesys sukrėtė visą Lietuvą. Reikalauta likviduoti Varviškės banditų gaują. 1923 metų balandžio žurnale „Karys“ išspausdintas protesto rezoliucijos tekstas: „Alytaus miesto ir apskrities piliečių demonstracijos. Protesto rezoliucija. Pastaruoju metu mūsų amžini priešai lenkai ne tik užėmę laiko didelius Lietuvos plotus su mūsų sostine Vilnium, ne tik slegia ir spaudžia mūsų brolius neutralėj juostoj, bet pradėjo užpuldinėti ir terorizuoti ramius gyventojus šiapus demarkacijos linijos. Tas teroras (ginkluota priespauda) jau pereina visas nuožmumo ir žvėriškumo ribas. Taip kovo 19 dieną lenkų kariuomenė, perrengta civiliais drabužiais, puolė Paliepių kaimą šioj pusėj neutralės juostos ir nuožmiausiu būdu kardais iškapojo stovinčią tenai mūsų gynėjų sargybą ir išniekino jų kūnus nukirsdami koją, pirštus, bjauriausiai sudaužydami jų galvas.
    Tad mes, Alytaus miesto ir apskrities piliečiai, susirinkę palaidoti savo ištikimus žuvusius karžygius, kuo griežčiausiai protestuojame prieš tokį lenkų elgesį.
    Daugumos žuvusiųjų mūsų brolių kraujas ir sunaikintas Lietuvos sūnų turtas balsiai kviečia mūsų valdžią ir mūsų visuomenę atitaisyti supurvintą lenkų galvažudžių mūsų tautos garbę.
    Užtat mes ir šaukiame, reikalaudami: pirma, kad galop būtų apsaugota ramių gyventojų ramybė ir gyvybė; antra, kad būtų apsaugotas mūsų žmonių turtas; trečia, kad būtų atitaisyta sumindžiota mūsų Tautos Garbė. (...)

    Gintaras LUČINSKAS
    Nuotraukpje iš Remigijaus Bimbos (Vilnius) šeimos albumo – laidojami 1923 metų kovo 19 dieną Kapčiamiesčio valsč. Paliepių k. lenkų partizanų nužudyti 11-ojo pėst. pulko kareiviai. Alytus, 1923 metų kovo 22 diena