„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 42 (1304) 2018 m. lapkričio 16 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,65 Eur,
    3 mėn. –   7,96 Eur,
    6 mėn. – 15,91 Eur,
  12 mėn. -- 32,13 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Įnašas į valstybės kūrimą

     


    Minime mūsų valstybės Nepriklausomybės šimtmetį, sklaidome istorinius dokumentus, iš naujo prisimename tuos didžiavyrius, kurie pirmieji stojo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, prie jos žinomumo pasaulyje. Vienas iš jų – signataras Jurgis Šaulys. Iškilmingai paminėtos šio šviesaus žmogaus mirties 70-osios metinės. Veiviržėnų Šv. apaštalo Mato bažnyčioje aukotos šv. Mišios. Šios atminties dienos organizatoriai – Gargždų krašto muziejaus edukatorė, Vasario 16-osios klubo narė, Istorinės atminties komisijos narė, signataro anūkė Gintarė Sargūnaitė, Veiviržėnų kultūros centras, Jurgio Šaulio gimnazija ir Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, Gargždų miesto garbės pilietis Česlovas Tarvydas.
    Č. Tarvydas – signataro Jurgio Šaulio sūnėnas, ilgus metus vadovavęs LPKTS Klaipėdos rajono filialui, turi kuo pasidalinti, papasakoti apie tremtinių likimus, apie šio krašto žmones. Jaunystės prisiminimai, jaunojo Jurgio pradžios mokslai ir tolesnis gyvenimo kelias, kurį nuėjo, dabar plačiai papasakotas ir spaudoje, ir V. Plečkaičio monografijoje. Daug istorinių dokumentų saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Signatarų namuose, Klaipėdos universitete, Vydūno fonde.
    Papasakota ir apie kitas iškilias asmenybes – kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą, paskatinusį J.Šaulį rengti straipsnius laikraščiams „Tėvynės sargas“ ir „Žinyčia“, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, 1903 metais parūpinusią stipendiją studijoms Berne.
    Jurgio Šaulio vardas ir jo įnašas į valstybės kūrimą ypač suskambo šiais metais, kai VDU prof. Liudas Mažylis surado tiek laiko „be žinios klaidžiojusį“ Vasario 16-osios Aktą, surašytą būtent signataro J. Šaulio ranka. Atkakliojo prof. L.Mažylio dėka, talkinant ekspertams, kitiems tyrinėtojams, dabar turime mūsų Nepriklausomybės Akto kelio žemėlapį, ir jei ne J. Šaulys, neaišku, ar šis dokumentas apskritai būtų pasiekęs reikiamus Vokietijos pareigūnus bei laiku išplatintas spaudoje.
    Jurgis Šaulys – geriausiai žinomas, kaip pirmasis nepriklausomos Lietuvos diplomatas. Didžiulį diplomatinį talentą turintis ir gerus ryšius užmezgęs J.Šaulys buvo pasiuntinys Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje bei prie Šventojo Sosto. Turbūt tai buvo vienintelis lietuvis, asmeniškai susitikęs su Adolfu Hitleriu, o su Juzefu Pilsudskiu – net du kartus.
    Be to, J. Šaulys buvo ir „Varpo“ redaktorius, daugybės straipsnių autorius, pasirašinėjęs keliasdešimčia slapyvardžių, vienas didžiausių prieškario bibliofilų, garsus literatūros kritikas bei masonų ložės narys. Dr. Jurgis Šaulys 644 senus spaudinius, susijusius su Lietuvos istorija, padovanojo VDU (1938); 1952 metais jo biblioteką ir dalį archyvo įsigijo Pensilvanijos universitetas Filadelfijoje (JAV). Mirus dukrai Birutei Šaulytei, gyvenusiai Detroite (JAV), signataro istorinis palikimas dviejose didžiulėse dėžėse buvo atsiųstas į Lietuvą: Birutės Šaulytės testamente buvo įrašytas Jurgio Šaulio sūnėnas Česlovas Tarvydas. Neįkainuojama istorinė dokumentika, dienoraščiai leido plačiai atskleisti šios kilnios asmenybės darbus ir įvertinti nuopelnus. 2000 metais J. Šaulio palikimo saugotojai – giminaičiai dalį archyvo perdavė Lietuvos Nepriklausomybės Signatarų namų muziejui Vilniuje.
    Gausiai susirinkę svečiai po šv. Mišių vyko į Balsėnų kaimą, kur prie keliuko vartelių į buvusią signataro gimtinę pastatytas stendas, o sodybos vietoje – atnaujintas koplytstulpis su užrašu: „Šioje parapijoje Balsėnų kaime gimė 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos valstybės atkūrimo akto signataras dr. Jurgis Šaulys (1879–1948)“.
    Apie Jurgį Šaulį kalbėjo Klaipėdos rajono vicemerė Violeta Riaukienė. Signatarų namų direktorė Meilė Peikštenienė – apie didelį lankytojų dėmesį šiais metais patraukusią signatarų ekspoziciją ir Vasario 16 Aktą. Atsiminimais dalijosi J.Šaulio bendražygio Petro Klimo brolio Sergijaus vaikaitis, Vasario 16-osios Akto signatarų klubo vadovas Remigijus Gulbinas. Nepaprastai šilti žodžiai, gėlių puokštė – nuo Šveicarijos lietuvių bendruomenės. Jos pirmininkė p. Jūratė Caspersen su vyru pasidalijo mintimis apie neseniai vykusią šventę. Šveicarijoje palikti labai gilūs Jurgio Šaulio pėdsakai: čia jis tapo pirmuoju oficialiu Lietuvos valstybės pasiuntiniu. Jis vienintelis iš signatarų diplomatų, išvengęs sovietinio režimo represijų, 1940 metais negrįžo į Lietuvą, o pasiliko Šveicarijoje. Ten atgulė ir Amžinojo poilsio.

     

    Dalia POŠKIENĖ
    Nuotraukoje - prie stendo Jurgio Šaulio atminimui

     

    Mūsų organizacijos kūrimosi detalės

     

    Skambiu akordu nuskambėjo mūsų organizacijos 30-mečio jubiliejus. Žymių garbingų asmenų sveikinimų gausa. Lietuvos kariuomenės choro skardūs balsai. Jaunimo žinia, kad atsijauninimu tęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių atminties tradicijas. Visa tai kaip medum glostė organizacijos pradininko širdį. Pasitinkant 10-mečio jubiliejų „Tremtinyje“ per 10 numerių paskelbiau ciklą publikacijų „Tai – jau istorija“. Aprašiau per 10-metį nueitą kelią nuo steigiamojo suvažiavimo pradžios. Dabar noriu patikslinti kai kurias detales.
    Iniciatyva gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Kauno iniciatyvinės grupės diskusijose. Svarstomi buvo įvairūs klausimai. Pokalbiai trukdavo iki išnaktų. Susiformavo nuomonė, kad arti valdžios esantiems Sąjūdžio ideologams reikia sudaryti Lietuvoje atsvarą, apsaugant juos nuo pasitikėjimo Michailo Gorbačiovo pažadais. Tam reikia kiek įmanoma daugiau sukurti neformalių judėjimų su centrais Kaune, tarp kurių būtų ir klubas „Tremtinys“. Jis būtų kaip aktyvus talkininkas LPS veikusioje prof. Juliaus Juzeliūno vadovaujamoje komisijoje stalinizmo nusikaltimams tirti. Taip vėliau ir buvo.

     

    Nuo užrakintų durų Pilies prieigų link

    Į kvietimą dėl klubo „Tremtinys“ kūrimo pasitarti 1988 metų liepos 29 dieną prie Architektų namų atvyko per šimtą dalyvių. Duris radome užrakintas, nors buvo suderinta dėl patalpų panaudojimo tą dieną. Paaiškėjo, kad pažado atsisakyta Kauno komunistų valdžios nurodymu. Senamiesčio gatvėmis patraukėme prie parapeto, skiriančio Šv. Gertrūdos gatvę nuo Šauklių gatvės. Audrius Butkevičius kvietė siūlyti asmenis klubo Įstatams ir steigiamajam suvažiavimui parengti per keturias savaites, iki rugpjūčio 26 dienos.
    Pirmasis pasiūlytas buvęs politinis kalinys, Neolituanų paskutinysis prezidentas Juozas Enčeris, mane pasiūlė Birutė Nedzinskienė (signatarė). Susirinkusieji pageidavo, kad pasiūlyčiau klubo perspektyvą.
    Aikštės pakraštyje pamačiau stebintį įvykius KGB Kauno skyriaus viršininką pulkininką G. Bagdoną. Aplink aikštę susirinkusiuosius supo KGB pareigūnai. Jie dėvėjo specifines kepuraites, kad galėtų vieni kitus atpažinti, jų buvo labai daug.
    „Su mumis KGB pulkininkas draugas Bagdonas!“ – linksmai šūktelėjau. Nuvilnijo juokas. Šypsojosi ir pulkininkas. „Vertinkime savo likimą teisingai. Nekarkite visų šunų ant Stalino. Sniečkus toks pat niekšas!“, – tęsiau, bet sulig šiais žodžiais prisistatė pareigūnas iš Vykdomojo komiteto ir pareikalavo, kad užbaigtume nesankcionuotą mitingą. A. Butkevičius išsiderėjo 10 minučių užbaigimui. Susirinkusieji bendru sutarimu pranešė, kad pasitiki mumis ir kad patys pasirinktume klubo steigiamojo suvažiavimo rengėjus. Taip ir įvyko. Toliau ruošėmės suvažiavimui daugiausia privačiame bute Nemuno gatvėje.
    Mums skirstantis pradėjo rinktis Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, bet jiems aprašytų įvykių matyti neteko. Nors buvo šeštadienis, bet dar užsukau į KPI Vibrotechnikos mokslinio tyrimo sektorių padirbėti. Po kelių valandų, grįžus namo, laukė staigmena. Vaikai pranešė, kad prie mūsų namo kelias valandas Taikos prospekte budėjo naujausio modelio „Volga-27“. Pasakė įsidėmėtą numerį. Kai grįžau, iš jos išlipęs asmuo nusekė iki laiptinės, sugrįžo į automobilį, ir jis nuvažiavo. Tuoj pat išsiunčiau laišką į KGB Kauno skyrių, paklausdamas, koks man gresia pavojus. Atsakė, kad toks automobilis Kaune neregistruotas.
    Kitame Sąjūdžio grupės susitikime su Kauno valdžia vėl paklausiau apie šį įvykį. G. Bagdonas juokdamasis pasakė: „Tegul milicijos valdyba aiškinasi“. O pirmasis partijos sekretorius tarė: „O ką tu apie Tarybų Lietuvos vadovą šnekėjai?!“ Supratau, kad tai buvo profilaktinis pagąsdinimas.

     

    Pavadinimas „Tremtinys“

    Pasinaudoję įgaliojimais ir vykdydami įpareigojimus bei įsipareigojimus tuoj pradėjome darbus. Aš į darbo grupę pakviečiau savo bendrakursį dr. Algirdą Petrą Belžaką, 1941-ųjų vaikystės tremtinį, kaip ir aš, Tomsko srityje. (Jis dalyvavo ir šiame jubiliejiniame renginyje, nors asmeniškai nebuvo kviestas. Būdamas tarybos nariu daug energijos skyrė tremtinių socialinėms reikmėms. (Surado KGB konspiracinių butų, kurie teko jų neturintiems tremtiniams. Vieną tokį namą Putvinskio g. 37 perdavėme klubui „Tremtinys“).
    Pakviečiau Liudą Bumbulį, kuris dirbo KPI moksliniame tyrimų sektoriuje „Vibrotechnika“ gretimoje grupėje, o baigęs inžinerinę ekonomiką – gamykloje „Elektra“. Jis ten vadovavo Sąjūdžiui ir buvo puolamas vadovybės. Apie jį buvau susidaręs nuomonę, kaip apie žmogų, turintį savo požiūrį ir tvirtą stuburą, tokį, koks buvo reikalingas esamoje politinėje situacijoje.
    Trečias mano pakviestas buvo Jaroslavas Banevičius. Su juo supažindino jo brolis, mano kolega doc. R. Banevičius. Jis pasižymėjo technokratine mąstysena ir energija, kas buvo labai vertinga besikuriančiai organizacijai. Kitus darbo dalyvius pakvietė A. Butkevičius ir B. Nedzinskienė.
    Jau pirmajame posėdyje svarstėme tikslus ir pavadinimą. Nutarėme būti politiški kaip Sąjūdis ir visuomeniški kaip Kultūros rėmimo fondas. Taip organizaciją ir įregistravome Teisingumo ministerijoje. (Sąjūdis įsiregistravo vėliau už „Tremtinį“, po Steigiamojo suvažiavimo spalio 11 dieną.) Valdantieji buvo pasimetę ir šios kolizijos nepastebėjo, kad mes registruojamės prie neregistruotos organizacijos.
    Kolektyviai svarstėme organizacijos pavadinimą. Sutarėme, kad turėtų būti trumpas ir visaapimantis išblaškytus nuo tėvų žemės po visą pasaulį. Priėjome išvados, kad toks žodis yra „Tremtinys“. Jis tinka visiems, ištremties į Sibirą ir kitus Sovietų sąjungos tolius, pabėgusiems nuo šios tremties išeiviams po platųjį pasaulį ar besislapstantiems Lietuvoje, politiniams kaliniams. Niekam net nešvystelėjo mintis, kad klubo „Tremtinys“ narystei užkarda būtų neturėjimas okupanto reabilitacijos. (...)

    Dr. Povilas VARANAUSKAS,

    Nepriklausomybės Akto signataras

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 42 (1304)

     

     

    LPKTS valdybos posėdyje

     

    Lapkričio 10 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos buveinėje įvyko LPKTS valdybos posėdis.
    Valdybos darbą aptarė valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė. Ji džiaugėsi, kad jau pradėti Partizanų alėjos įrengimo darbai, kuriuos žadama baigti gruodžio 15 dieną. Informavo, kad LPKTS pastate pradėtas šildymo sezonas, prieš keletą mėnesių buvęs apsemtas rūsys baigia išdžiūti, finansų komitete bus sprendžiama dėl jo remonto. Valdybos pirmininkė apgailestavo, kad Seimas sujungė Laisvės kovų komisiją su Istorinės atminties komisija, nors LPKTS prieštaravo. Smagu, kad reitingavime į savivaldybių tarybas, LPKTS atstovams neblogai pasisekė, ypač Šilalėje.
    Posėdyje svarstytas 2019 metų LPKTS veiklos programos projektas. Jis bus išsiųstas filialams papildyti.
    Valdybos nariai aptarė LPKTS 30-mečio šventę. R. Duobaitė-Bumbulienė pasakojo, kad buvo daug rūpesčių, ypač dėl atminimo lentos, nes reikėjo derinti su savivaldybe, Architektų sąjunga, autoriumi. Su savivaldybe ilgai derinta dėl eisenos, nes reikėjo laikinai uždaryti transporto eismą. Reguliuojant eiseną padėjo Šaulių sąjungos nariai. Puiki dovana šventės dalyviams buvo LPKTS Garbės pirmininko P. Jakučionio sudaryta knygelė „LPKTS kūrėjai“. Šiaulių saldainių fabrikas „Rūta“ šventei padovanojo saldainių, o Lukšių pieninė – sūrelių. Šiomis dovanomis pasirūpino valdybos pirmininkės pavaduotojas E. Strončikas.
    Gediminas Uogintas informavo, kad pensininkų reikalų taryba prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos dėl nukentėjusių asmenų pensijų kompensacijos kreipėsi į LR Prezidentę, Seimo pirmininką, Ministrą pirmininką, finansų ministrą.
    Valdyba nutarė apdovanoti LPKTS žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“ veikliausius Palangos ir Pakruojo filialo narius.
    Valdybos pirmininkės pavaduotoja Ona Tamošaitienė informavo, kad tradicinė konferencija „Sumuojame darbus – planuojame naujus“ įvyks gruodžio 15 dieną 11 valandą LPKTS salėje.
    Kitas valdybos posėdis įvyks gruodžio 15 dieną 9.30 valandą.

     

    „Tremtinio“ inf.

     

    Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys

     

    Šįmet sukako 70 metų, kai 1948 metų vasario 1 dieną žuvo Lietuvos laisvės kovotojas, partizanų pulkininkas, Tauro apygardos partizanų vadas Antanas Baltūsis-Žvejys.
    A. Baltūsis gimė 1915 metų balandžio 8 dieną Vilkaviškio apskrities Pilviškių valsčiaus Gulbiniškių kaimo ūkininkų Antano ir Onos Baltūsių šeimoje. Be Antano, augo dar keturi broliai: Jurgis, Jonas, Feliksas, Vincas bei sesuo Anelė. Nelengva buvo Baltūsių vaikams, nes anksti neteko tėvų: 1925 metais mirė tėvas, o 1942 metais – motina.
    Daugiau ar mažiau mokslo siekė visi Baltūsių vaikai. Antanas, 1935 metais baigęs Šakių gimnaziją, įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją studijuoti teologiją-filosofiją. Trečiais mokslo metais nutraukė studijas ir mokytojavo Bartninkų valsčiaus Rasių pradžios mokykloje. Dirbdamas pedagoginį darbą Antanas Baltūsis pasižymėjo dideliu darbštumu, uolumu, buvo linksmas, sportiškas, gerai mokėjo anglų ir vokiečių kalbas.

     

    Pasipriešino vokiškajai valdžiai

    1939 metais jis įstojo į Karo mokyklą ir tarnavo Pėstininkų karo mokyklos 26-ajame kavalerijos pulke. Po metų suteiktas leitenanto laipsnis. Išleistas į atsargą vėl pradėjo mokytojauti. Sukūrė šeimą su Anele Tarnauskaite ir susilaukė trijų vaikų: Laimutės, Rimanto ir Audros.
    1941 metų lapkritį A. Baltūsis buvo paskirtas Pilviškių valsčiaus policijos nuovados viršininku. Nors vokiečių baudėjų žydų žudynės jau buvo įvykdytos, pavienių atvejų dar pasitaikydavo. To darbo vokiečiai reikalavo iš lietuvių policijos pareigūnų. Kaip ir daugelis Lietuvos policijos pareigūnų, A. Baltūsis tam nepakluso ir netrukus gestapo buvo suimtas ir trejetą savaičių kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Nežinia, kiek jis čia būtų buvęs, jei ne šio kalėjimo viršininkas Ignas Vylius-Valavičius. Šiam užtarus, A. Baltūsis buvo paleistas ir grįžo dirbti pedagoginį darbą į Vištyčio pradžios mokyklą.
    Netrukus vėl buvo pakviestas į Lietuvos policiją – kaip karininkas 1942 metais pradėjo tarnauti formuojamame mjr. Vlado Bajerčiaus vadovaujamame 252-ame lietuviškajame policijos batalione. Šis batalionas, be karinės ir civilinės reikšmės objektų apsaugos, patruliavo Kauno miesto gatvėmis bei vykdė konvojavimo ir transportavimo užduotis Alytaus, Kauno, Marijampolės, Panevėžio bei Valkininkų valsčiuose. Bene svarbiausias jų uždavinys – kova prieš sovietinių diversantų, kurie nuolat terorizavo taikius Lietuvos ūkininkus, ardomąją veiklą.
    Iš pradžių A. Baltūsis tarnavo bataliono 2-oje kuopoje būrio vadu, nuo 1943 metų balandžio 22 dienos paskirtas 3-ios kuopos vadu. 252-asis policijos batalionas buvo perkeltas į Lenkiją, Maidaneko miestą, kuriame veikė vokiečių įrengta koncentracijos stovykla. Stodami į batalioną lietuviai manė, jog jie kovos prieš mirtiną priešą – komunizmą, tačiau vokiečiai norėjo, kad lietuviai, kaip ir kiti kitataučiai, tarnautų jų tikslams. Todėl bataliono vadai ir kariai rodė didžiulį nepaklusnumą, jie pradėjo masiškai dezertyruoti. 1944 metų pavasarį artėjant Rytų frontui, A. Baltūsis grįžo į tėviškę atostogų ir į tarnybą nebegrįžo.

     

    Pasirinko kovotojo kelią

    Sugrįžę sovietai ėmė persekioti visus, kas tik buvo jiems pasipriešinęs. Kad išvengtų suėmimo, A. Baltūsis gyveno nelegaliai prie Griškabūdžio ir Jankų pas žmonos gimines, vėliau išvyko pas bičiulius į Garliavą, slapstėsi Marijampolės apskrities Sasnavos valsčiuje. Gyvendamas pas Povilą Akelaitį ir susitikęs su Vincu Radzevičiumi-Vaidila, jis įsitraukė į partizaninio pasipriešinimo veiklą. 1945 metų pavasarį davė priesaiką ir pasirinko Žvejo slapyvardį, tapo Tauro apygardos laisvės kovotoju.
    Išprususiam A. Baltūsiui-Žvejui iš pradžių teko bendradarbiauti leidžiant nedidelį Tauro apygardos laikraštį „Laisvės žvalgas“. Jis buvo spausdinamas Vilkaviškio apskrities Keturvalakių valsčiuje, bunkeryje įrengtoje spaustuvėje. Tačiau 1945 metų spalio pabaigoje čekistai bunkerį aptiko ir slėptuvę sunaikino. Nuostoliai skaudūs –  į priešų rankas pateko du rotatoriai, dvi rašomosios mašinėles, trys radijo apartai ir kitoks ten buvęs turtas, suimti V. Radzevičius-Vaidila, vadas Leonas Taunys-Kovas ir kiti štabo nariai.
    Atsikūrus naujam Tauro apygardos štabui, 1945 metų lapkričio 20 dieną A. Baltūsis-Žvejys buvo paskirtas apygardos štabo Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku bei „Laisvės žvalgo“ redaktoriumi. Aktyviai talkinant apygardos štabo Vytauto rinktinės štabo darbuotojams,  A. Baltūsis įrengė spaustuvę ir toliau rūpinosi „Laisvės žvalgo“ leidyba.
    Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad laikraščio leidimu ir Propagandos skyriaus viršininko pareigomis jis nebuvo patenkintas. Kaip drausmingą, energingą, valdingą, reiklų, ambicingą, nepaprastai darbštų, turintį nemenką karinės tarnybos patirtį, netrukus pastebėjo apygardos vadas Z. Drunga-Mykolas Jonas. Jis, norėdamas sustiprinti apygardos štabą, 1946 metų birželio 1 dieną Žvejį paskyrė Tauro apygardos štabo viršininku. Naujuoju „Laisvės žvalgo“ redaktoriumi tapo Juozas Lukša-Daumantas. (...)

    Pagal Vilmanto KRIKŠTAPONIO medžiagą parengė Linas KAMINSKAS
    Nuotraukoje - Antanas Baltūsis-Žvejys, 1947 metai

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 42-43 (1304-1305)