„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 44 (1258) 2017 m. lapkričio 24 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Įamžintas Lietuvos karininkų – sovietinės ir nacistinės okupacijos aukų – atminimas


    Lapkričio 18 dieną Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse atidengtas ir pašventintas paminklas Lietuvos kariuomenės karininkams – sovietinės ir nacistinės okupacijų aukoms atminti. Penkiose stelose iškalta 813 žuvusių ar sovietų nužudytų, 26 nacių nužudytų karininkų pavardės. Šalia stelų pastatytas Vyčio Kryžiaus formos monumentas Lietuvos karininkų ir Laisvės kovų dalyvių atminimui.
    Daugumos čia įamžintųjų žūties ir palaidojimo vieta nežinoma. Jų artimieji džiaugiasi, kad žuvę tremtyje ar partizaninėje kovoje, lageriuose, sušaudyti kalėjimuose ir nežinia kur užkasti karininkai pagaliau sulaukė atminimo įamžinimo, nuo šiol turės simbolinį kapą, bus kur uždegti žvakelę.
    Paminklo atidengimo ceremonijoje kalbėjo Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, LLKS štabo viršininkas dimisijos majoras Vytautas Balsys, paminklo idėjos autorius, Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininkas Vytautas Zabielskas, paminklinio komplekso autorius architektas Stasys Pūtvis. Dalyvavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai, iššovę pagarbos salves ir padėję gėlių.
    Prof. Vytautas Landsbergis atkreipė dėmesį į tai, kad pasaulis nenori sklaidyti stalinizmo nusikaltimų puslapių, o tokių šalių, kaip Lietuva, kuri patyrė stalininį terorą, pusę amžiaus trukusią okupaciją, švelniai vadina sovietmečio laikotarpiu. Pasaulis nesidomi, kaip tas laikotarpis radosi ir ką jis Lietuvai, kitoms valstybėms, tautoms reiškė. „Todėl mes turime visokiais būdais priminti, kad buvome okupuoti, kad kentėme terorą. Tegul šis paminklas primena tai“, – sakė prof. V.Landsbergis.
    Paminklinio komplekso stelas atidengė žuvusių ar nužudytų Lietuvos karininkų vaikai: ats. ltn. Stasio Pūtvio-Putvinskio, žuvusio Gorkio kalėjime, vaikaitis architektas Stasys Pūtvis, ltn. Ingo Ročkaus, žuvusio Uchtos lageryje, sūnus Arimantas Račkauskas, plk. Jono Semaškos, sušaudyto Vilniuje, sūnus Alvydas Semaška, plk. ltn. Vinco Žaliaduonio, žuvusio partizaninėje kovoje, duktė Nijolė Miškinienė, gen. Adolfo Ramanausko, nukankinto kagėbistų Vilniuje, duktė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir kt.
    Paminklo atidengimo ceremoniją rengė Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjunga.

    „Tremtinio“ inf.
    Povilo Šimkavičiaus nuotr.

     

    LPKTS valdybos posėdyje

    Lapkričio 18 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos buveinėje įvyko LPKTS valdybos posėdis. Jį pradėjęs LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas visiems padėkojo už aktyvų dalyvavimą renginiuose, žvakučių akcijoje, ypač – už jaunimo įtraukimą į patriotinius renginius.
    Pirmininkas papasakojo apie Visuomeninės tarybos prie Seimo Laisvės kovų komisijos veiklą, pasidžiaugė, kad joje dominuoja LPKTS nariai, sprendžiami reikalingi ir sudėtingi klausimai: dėl valstybinių pensijų nukentėjusiesiems nuo okupacijų, dėl užrašų ant paminklų, gatvių, skverų, aikščių pavadinimų. Visuomeninė taryba nutarė, kad pradėtą statyti partizanų memorialą Kryžkalnyje reikia užbaigti. LPKTS valdyba pritarė pasirašyti bendrą kreipimąsi į Vyriausybę dėl paramos prašymo šiems darbams atlikti.
    G. Rutkauskas apgailestavo, kad paminklas Dainavos apygardos partizanams Alytuje tikriausiai neiškils: Alytaus bendruomenė surašė peticiją dėl paminklo vietos, komisija išrinko niekam nepatinkantį paminklo projektą, konkurso rezultatai anuliuoti, Alytaus savivaldybė paminklo statybos neremia. Bus skelbiamas naujas konkursas, vėl ieškoma vietos paminklui pastatyti.
    Pirmininkas pasiūlė, valdyba patvirtino, kad kituose valdybos posėdžiuose LPKTS apskričių koordinatoriai aptartų filialų padėtį.
    Valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė džiaugėsi, kad LPKTS pastato fasado remontas eina į pabaigą.
    Gauta dviejų procentų gyventojų pajamų mokesčio parama – 2993 eurai. Šios lėšos bus išskirstytos filialams.
    Valdybos pirmininkė informavo, kad Laisvės premija šiemet skirta Nijolei Sadūnaitei. Šiai premijai buvo teikta ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga – teikė Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras Povilas Varanauskas, parėmė Lietuvos šaulių sąjunga.
    R. Duobaitė-Bumbulienė sakė, kad jau baigiami inventorizuoti ir aprašyti Kauno rezistencijos ir tremties muziejaus eksponatai. Prasideda darbai dėl muziejaus pastato, kuris pagal panaudos sutartį perduotas LGGRTC, remonto. Numatyta įrengti naujas šiuolaikiškas ekspozicijas, edukacinę klasę, rūsyje – partizanų bunkerį, MGB kamerą.
    Valdybos pirmininkė vylėsi, kad iki 2019 metų vasario 16-osios, kai bus minimas LLKS tarybos Deklaracijos 70-metis, galbūt pagaliau bus įgyvendintas šviesios atminties Antano Lukšos sumanymas Kauno senosiose kapinėse nuo Kovojusių už Lietuvos laisvę Motinos paminklo iki Vytauto prospekto įrengti Partizanų alėją (architektas Jonas Anuškevičius), įamžinančią visas partizanų apygardas.
    Valdybos nariai išsakė savo siūlymus dėl LPKTS 30-mečio minėjimo. R. Duobaitė-Bumbulienė pabrėžė, kad tai labai svarbus jubiliejus ir visus LPKTS renginius reikėtų įtraukti į 30-mečio programą: sąskrydį „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje, dainų ir poezijos šventę „Leiskit į Tėvynę“ Šilalėje ir kitus. Ji pasiūlė Kaune, ant Architektų namų sienos, įrengti atminimo lentą su užrašu: „Čia 1988 metais buvo įsteigta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga“. Šia proga reikėtų organizuoti konferenciją apie mūsų organizacijos veiklą, jos prasmę ir ateitį.
    Valdybos narys Edvardas Strončikas priminė, kad į renginius reikia įtraukti ir „Tremtinio“ 30-mečio minėjimą.
    LPKTS pirmininkas G. Rutkauskas kalbėjo, kad ši šventė turi apimti visus filialus, ją turi pajusti kuo daugiau žmonių.
    Garbės pirmininkas Povilas Jakučionis sakė, kad šia proga turi būti užbaigtas „Tremtinio“ skaitmeninimas, LPKTS veiklos muziejaus įrengimas, išleistas LPKTS kūrėjų albumas.
    Tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė pasiūlė, kad svarbiausius dokumentus: steigimo, registravimo, reikia atiduoti į valstybės archyvą.
    Valdyba nutarė, kad minėjimas ir konferencija vyktų Kaune 2018 metų spalio mėnesį. Programai sukurti bus sudaryta darbo grupė.
    Valdybos pirmininkės pavaduotoja Ona Tamošaitienė informavo, kad gruodžio 16 dieną LPKTS salėje vyks konferencija „Sumuojame darbus, planuojame naujus“, finansuojama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
    Apdovanoti LPKTS žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“ nuspręsta Pakruojo, Radviliškio, Jurbarko, Šilalės ir Ukmergės filialų aktyviausius narius.
    Posėdyje aptarta ir papildyta LPKTS veiklos programa. Jaunesniosios kartos sąskrydį nutarta prijungti prie sąskrydžio „Su Lietuva širdy“, į jo programą įtraukiant sporto varžybas. Žygiai „Partizanų takais“ bus surengti Algimanto ir Tauro apygardose. LPKTS rinkiminis ataskaitinis suvažiavimas įvyks balandžio mėnesį Kauno įgulos karininkų ramovėje.
    Valdybos nariai pritarė Garbės pirmininko P.Jakučionio siūlymui išplatinti pareiškimą „Dėl Rusijos siekių paversti informaciją ginklu prieš Lietuvą“ (spausdinama atskirai).
    Kitas valdybos posėdis įvyks sausio 20 dieną.

    Jolita NAVICKIENĖ

     

    Dėl Rusijos siekių paversti informaciją ginklu prieš Lietuvą

    LPKTS pareiškimas

    LPKTS yra labai susirūpinusi dėl pataruoju metu sustiprėjusios partizanų ir kitų Laisvės kovų dalyvių šmeižto kampanijos. Manome, kad tai susiję su artėjančiu Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejumi, 2018 metų paskelbimu partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais, paminklo Dainavos apygardos partizanams Alytuje ir memorialo Lukiškių aikštėje Vilniuje statyba. Kai kurie veikėjai, tikėtina, pagal Kremliaus užsakymą, nieko naujo nesugalvodami, ir vėl kartoja anksčiau jų skelbtus ir istorikų argumentuotai paneigtus šmeižtus. Keista, kad žiniasklaida suteikia jiems tribūną. Kodėl?
    LPKTS pritaria Laisvės kovotojų organizacijų, Visuomeninės tarybos prie Seimo Laisvės kovų komisijos sprendimams: Lietuvos komunistų partiją pripažinti nusikaltusia tautai ir valstybei ir ją uždrausti; kreiptis į Seimo narius su prašymu registruoti Valstybinių nukentėjusių asmenų pensijų įstatymo pakeitimo projektą, numatantį tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių atskyrimą į atskirą kovojusiųjų dėl laisvės ir nepriklausomybės grupę.
    Raginame visų savivaldybių merus iki valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo išsiaiškinti visus okupacijos metais pastatytus sovietinės ideologijos paminklus ir juos pašalinti iš viešųjų erdvių. Paminklų žuvusiems sovietinės armijos kariams užrašų lentelėse pašalinti žodžius, neatitinkančius istorinės tiesos, klaidinančius ir žeidžiančius visuomenę, arba pastatyti lenteles su paaiškinamuoju tekstu.
    Dar daugelyje miestų ir miestelių yra gatvių, pavadintų sovietinių aktyvistų, pokario metais aktyviai veikusių įtvirtinant vietinę okupacinę valdžią, taip pat ir su ginklu rankose, pavardėmis. Raginame visus tokius visuomenę piktinančius ir klaidinančius pavadinimus kaip galima skubiau pakeisti.
    Kreipiamės į Seimo narius prašydami papildyti anksčiau Seimo narės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės inicijuotą įstatymą „Dėl komunistinių ir nacių simbolių draudimo naudoti viešose vietose uždraudimo“ tokiais žodžiais: „ir visus neatitinkančius istorinės tiesos, visuomenę piktinančius ir klaidinančius užrašus“.
    Dėkojame visiems miestų ir rajonų savivaldybių merams, kurie jau parodė iniciatyvą šalinti iš viešųjų erdvių okupantų pastatytus sovietinės ideologijos paminklus, keisti gatvių pavadinimus ir užrašus, neatitinkančius istorinės tiesos, piktinančius ir klaidinančius visuomenę.
    Dėkojame leidyklai „Alma littera“ už jos pilietinį poelgį, išimant iš prekybos šmeižikiškas Rūtos Vanagaitės knygas ir daugiau su ja nebendradarbiaujant. Ji įžeidė Lietuvos istorinę atmintį ir sukėlė didelę visuomenės pasipiktinimo bangą.
    Stebina, kad ištraukos iš 15 partizanų išdavusio ir apygardos vadą nužudžiusio Kosto Kubilinsko kūrybos iki šiol yra naudojamos įvairiose mokymo priemonėse, jo kūryba įtraukta į rekomenduojamos skaityti literatūros sąrašus ir nagrinėjama mokyklose. Raginame nebeleisti Kosto Kubilinsko knygų. Primygtinai prašome Švietimo ir mokslo ministeriją nedelsiant išbraukti išdaviko ir žudiko Kosto Kubilinsko kūrybą iš mokymo programos.

     

    Nemunaitis mena Lietuvos laisvės kovų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą


    Lapkričio 29 dieną, sukanka lygiai 60 metų nuo Lietuvos karininko, rezistento, partizanų vado A. Ramanausko-Vanago mirties. 2018 metais minėsime 100-ąsias jo gimimo metines. Šios svarbios sukaktys puiki proga dar kartą prisiminti vieno žymiausių kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę veiklą ir pagerbti jo atminimą. Būtent todėl, ruošiantis paminėti partizanų vado gimimo šimtmetį, Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės istorinės atminties komisija siūlo kitus metus paskelbti A. Ramanausko-Vanago metais. Neseniai viešumoje pasirodė ir dar viena svarbi žinia. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su archeologo Gintauto Vėliaus komanda atlieka archeologinius tyrimus Vilniuje esančiose Našlaičių kapinėse, kuriose galimai yra palaidoti ir partizanų vado palaikai. Vykstant kasinėjimo darbams, tyrinėtojai ir visuomenė vieningai sutaria – A. Ramanausko-Vanago palaikų suradimas, minint jo gimimo metines, taptų neeiliniu įvykiu, padėsiančiu dar geriau įamžinti pasišventusio kovotojo už Lietuvos laisvę atminimą.
    Nekyla abejonių, kad A. Ramanausko-Vanago asmenybė gerai žinoma daugeliui patriotiškų ir šalies istorija besidominčių Lietuvos gyventojų. Antroji sovietinė okupacija jį, kaip ir daugelį pilietiškų šalies vyrų, paskatino pasirinkti partizano kelią ir nuožmiai kovoti su okupacine valdžia. Rezistentas laikui bėgant tapo vienu žymiausių ginkluotojo pasipriešinimo Lietuvoje organizatoriumi ir vadu. 1945 metais nusprendęs įstoti į partizanų gretas, jau 1948 metais jis pradėjo vadovauti visai Pietų Lietuvos sričiai, o 1949 metais Minaičių kaime įvykusiame visos Lietuvos partizanų suvažiavime tapo ir simbolinę Vasario 16 dieną pasirašytos Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (toliau – LLKS) Deklaracijos, skelbusios nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, signataru. Nuo 1950 metais Vanago slapyvardį pasirinkęs partizanas ėmėsi vadovauti LLKS Gynybos pajėgoms, o 1951 metais, susirgus LLKS tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui, jis perėmė ir visos partizanų įkurtos organizacijos vadovavimą. Deja, bet prezidiumo pirmininko pareigas A. Ramanauskui-Vanagui teko eiti neilgai. Slopstantis ginkluotasis pasipriešinimas ir nutrūkę ryšiai su vyriausiąja vadovybe, 1952 metais privertė partizanų vadą pradėti nelegalų gyvenimą bei nuolat slapstytis. Vanago svarbą ginkluotajam judėjimui gerai supratusi okupacinė valdžia įdėjo daug pastangų, kad kovotojas būtų surastas. Paieškos užtruko iki pat 1956 metų, kai kartu su žmona išduoti, abu buvo suimti Kaune ir įkalinti Vilniaus KGB kalėjime. Likimas legendiniam partizanų vadui buvo negailestingas. Prabėgus metams, lapkričio 29 dieną, LSSR Aukščiausiojo Teismo sprendimu jam buvo įvykdyta mirties bausmė sušaudant. Taip tragiškai baigėsi sunki pasišventusio partizano kova už laisvę.
    Ryškų indėlį ginkluotojo pasipriešinimo judėjimo istorijoje palikęs A. Ramanauskas-Vanagas turbūt geriausiai žinomas Pietų Lietuvoje, kur prasidėjo jo kaip partizano kelias. Žymūs kovotojo pėdsakai pasilikę ir mažame, miškais apsuptame, Alytaus rajone įsikūrusiame miestelyje – Nemunaityje. Jo atsiminimų knyga „Daugel krito sūnų...“ skaitytojui leidžia sužinoti, jog savo apsisprendimą partizanauti A. Ramanauskas-Vanagas įprasmino įstodamas į Nemunaičio partizanų būrį. Kaip pats rašė, 1945 metų pavasarį jis nuvyko į Nemunaičio apylinkes, čia susitiko su giminaičiu, Nemunaičio būrio partizanu, ir išklausė jo pasakojimą. Pastarasis skundėsi, jog padėtis priešinantis okupacinei valdžiai yra prasta: būriui trūksta narių, reikalingas organizuotumas ir labai stinga intelektualinių pajėgų. Atviras jų pokalbis palietė A. Ramanauską-Vanagą, kuris nusprendė dar sykį atvykti į miestelio apylinkes ir susitikti su būrio partizanais. „Antrą kartą išblaškyto Nemunaičio būrio partizanus sutikau Vabalių miškuose. Jų buvo trylika, visi gerai ginkluoti. Kalbėjausi su jais kokią valandą. Visų veiduose mačiau nepaprastą ryžtą ir didžiulę Tėvynės meilę. Jie man buvo tokie artimi... Juk mes visi – dzūkai“, – savo memuaruose rašė partizanų vadas.
    Akivaizdu, kad įvykęs susitikimas sustiprino jo apsisprendimą nutraukti mylimą pedagogo darbą, įstoti į Nemunaičio apylinkių partizanų gretas ir su ginklu pasitraukti į miškus. Kaip pats teigė: „Ankstesnį savo sprendimą pakeičiau tik ta prasme, kad nutariau eiti partizanauti ne į Suvalkiją, bet į mano širdžiai artimesnį Dzūkijos kraštą.“ Jau 1945 metų balandžio 25 dieną A. Ramanauskas oficialiai tapo Nemunaičio būrio partizanu, o neilgai trukus buvo išrinktas ir jo vadu. Vadovauti būriui Vanago slapyvardį pasirinkęs kovotojas pradėjo neatsitiktinai. Kaip žinoma, jis buvo išsilavinęs, pedagogas, karininkas, baigęs Kauno karo mokyklą. Būtent tokio žmogaus, spinduliuojančio meile ir atsidavimu Tėvynei, silpnam Nemunaičio būriui ir trūko, todėl pasitikėjimas šiuo žmogumi tarp partizanų buvo didelis.
    Kaip vėliau paaiškėjo, jo vadovavimo rezultatų ilgai laukti neprireikė. Jau greitai Nemunaičio būrio partizanų skaičius pastebimai išaugo, neilgai trukus buvo suformuoti jau trys partizanų būriai, sudaryta kuopa, kuriai ir pradėjo vadovauti A. Ramanauskas-Vanagas. Partizanų organizavimo darbai tęsėsi toliau. Kuopai reikėjo pasirūpinti ginklais, šaudmenimis, maisto atsargomis, ieškoti saugių vietų apsistoti, rasti patikimų, pagelbėti pasiruošusių žmonių. Kaip pats laisvės kovų vadas rašė, vadovavimas sudarytai kuopai nebuvo lengvas. Kuopos veiklą labai sunkino tai, kad apylinkės pačiam Vanagui buvo visai nepažįstamos, trūko ryšių su kitais partizanų būriais. Nepaisant to, jo vadovaujama kuopa sėkmingai stiprėjo, kol Nemunaičio apylinkėse pradėjo veikti jau 120 A. Ramanausko-Vanago vadovaujamų partizanų.
    Atėjo metas visiems duoti priesaiką Dievui ir Tėvynei. Priesaikos vieta pasirinktas nuošaliau Nemunaičio miestelio centro esantis Pranciškonų vasarnamis. Priesaiką organizavęs Vanagas kartu su būrių vadais iš anksto susitarė su dviem kunigais, turėjusiais laikyti mišias pasirinktą dieną ir laiką. Tą ypatingą įvykį ir partizanų jausmus geriausiai aprašo pats A. Ramanauskas-Vanagas: „1945 metų birželio 2 dieną temstant visa įgula jau buvo prie pat bažnytkaimio. Iš anksto buvau paskyręs žmones keturiems lauko sargybos postams ir nurodęs, kaip kuriuo atveju veikti. Tik gerai pritemus sugužėjome vienuolyno kieman. Buvo 120 vyrų, tačiau tvyrojo visiška tyla, nes bažnytkaimis neturėjo įtarti, kad mes čia. Antrame koplytėlės aukšte įvyko įspūdingos pamaldos. Vyrai karštai meldėsi. Daugelio akyse spindėjo ašaros. Koplytėlėje visi netilpo, vyrai keisdavosi. Koplytėlėje ir kieme keturiose vietose buvo klausoma išpažinčių. Atvykusieji atlikti išpažintį, duoti priesaiką, paprašyti Aukščiausiąjį suteikti palaimos Tėvynei, artimiesiems ir sau, rankose laikė ginklus, nes esamomis aplinkybėmis kitaip nebuvo galima. Aš stebėjau, kaip viskas vyksta, rūpinausi, kad kuo greičiau viską atliktume ir laiku atsitrauktume saugesnėn vieton. Pamaldos baigėsi. Vyrai atliko išpažintį ir priėmė Švenčiausiąjį. Artinosi iškilmingos priesaikos priėmimas. Prieš altorių buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Kunigas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėtą kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmogaus įstatymus, negailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Aš priėjau pirmas. Pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po to kunigas dar pasakė keletą prasmingų žodžių, tuo ir baigėsi šis iškilmingas aktas. Padėkojom dvasininkams, ir netrukus vėl atsidūrėm Noškūnų miško prieglobstyje...“
    Sėkmingai suvienijęs Nemunaičio apylinkių partizanus ir suorganizavęs jų priesaikos priėmimą, A. Ramanauskas-Vanagas ėmėsi kitų pareigų. Dar tais pačiais metais vadovavo Dzūkų grupės Merkinės batalionui, o 1946 metais tapo Merkio rinktinės vadu. Kitais metais pradėjo vadovauti Dainavos apygardai. Nuo 1948 metų, kaip buvo užsiminta anksčiau, tapo Pietų Lietuvoje veikusios Nemuno srities vadu ir įsitraukė į svarbiausią partizaninio judėjimo Lietuvoje organizacinę veiklą.
    Šiandien A. Ramanauską-Vanagą ir jo veiklą Nemunaičio apylinkėse mena tebestovintis Pranciškonų vasarnamis. Objektas yra saugomas valstybės, o iškabinta lenta su įrašu praeiviui išduoda, kad būtent čia buvo duota partizanų priesaika. Pranciškonų vasarnamio kiemas dažnai tampa ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių paminėjimo ir pagerbimo vieta.
    Artėjant svarbioms partizanų vadą menančioms sukaktims, Nemunaityje, rugsėjo 9–10 dienomis, įvyko sakralinės muzikos festivalis „Ausk, Marija, rožių giją...“, skirtas 60-osioms A. Ramanausko-Vanago mirties metinėms paminėti. Pirmą renginio dieną miestelio gyventojai ir svečiai rinkosi į Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčią išklausyti šv. Mišių ir kompozitorės Liaudės Vaitkūnaitės vargonais bei kanklėmis atliekamų kūrinių. Rugsėjo 10 dienos popietę visi rinkosi prie Pranciškonų vasarnamio, kur buvo pagerbtas partizanų atminimas. Minėjimo metu vietos gyventojai ir svečiai klausėsi miestelio seniūno istoriko Rimanto Avižienio pasakojimo apie A. Ramanausko-Vanago veiklą, jo svarbą Nemunaičio apylinkėms, buvo trumpai pristatyta ir miestelio istorija. Visi susirinkusieji vieningai sugiedojo tautišką giesmę. Prasmingas renginys baigėsi Jonavos KC mišraus choro „Žemyna“ atliekamomis liaudies ir patriotinėmis dainomis.
    Spalio 8 dieną Nemunaitis trumpam nusikėlė į partizaninio judėjimo laikus. Režisierius Arvydas Kinderis kartu su komanda prie Pranciškonų vasarnamio filmavo sceną apie 1945 metų birželio 2 dieną 120 A. Ramanausko-Vanago vadovaujamų partizanų priesaikos priėmimą. Ginkluotojo pasipriešinimo dalyvius vaidino Ukmergės istorijos klubo „Miško broliai“ nariai. Tą dieną miestelyje buvo girdimi šūviai, bėgiojo ginkluoti partizanus ir stribus vaidinantys aktoriai. Nemunaičio seniūnas iš anksto pranešė vietos gyventojams apie įvyksiantį filmavimą, ragino išlikti ramiais ir neišsigąsti. Minėtą vaidybinę sceną bus galima išvysti 2018 metų vasario 16 dieną Alytaus „Dainavos“ kino teatre, kai bus pristatomas režisieriaus filmas „Labas rytas, Alytau“, skirtas Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui paminėti.

    Kristina JEGELEVIČIŪTĖ
    Nuotraukoje iš asmenio R. Avižienio archyvo - filmuojama partizanų priesaikos scena. Nemunaitis, prie Pranciškonų vasarnamio. 2017 m. spalio 8 d.

     

    Povilas Vladas Ivanauskas – karininkas, operos solistas

    Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, karininkas Povilas Vladislovas Ivanauskas gimė1902 metų kovo 28 dieną Alytaus apskrityje, Simno miestelyje, ūkininkų Mykolo ir Rozalijos (Mencevičiūtės) Ivanauskų šeimoje. Šeimoje dar augo broliai Konstantinas, Albinas ir Vaclovas bei sesuo Sofija. Tėvai turėjo 17 hektarų žemės. Tėvas mirė 1933 metais.
    1912 metais Vladas pradėjo mokytis Seinų gimnazijoje, vėliau persikėlė į Vilnių. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 metais evakuotas į Rusiją. Gyveno Poltavoje ir Voroneže. 1918 metais Voroneže baigė aukštesniąją technikos mokyklą. Mokėjo rusų, lenkų, vokiečių kalbas.

    Gabumai ne tik karo srityje

    1918 metais Vladas Ivanauskas grįžo į tėviškę, mokytojavo Simne. 1920 metais baigus Karo mokyklą (III laida), suteiktas leitenanto laipsnis ir paskirtas į 12-ąjį pėstininkų pulką. 1922 metais perkeltas į Šarvuotąjį autodivizioną, paskirtas šarvuočio „Šarūnas“ komandos jaunesniuoju karininku. Po trejų metų pakeltas į vyr. leitenantus, 1928 metais – į kapitonus. 1927 metais baigė Automobilizmo ir tankų valdymo kursus. 1930 metais paskirtas Šarvuočių rinktinės Autokuopos vadu. 1931 metų gruodžio 31 dieną perkeltas į Karo technikos štabą, po metų paskirtas Lietuvos kariuomenės karvelynų inspektoriumi (kuopos vado teisėmis). Apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu, DLK Gedimino 4-o laipsnio ordinu.
    Vladas Ivanauskas, pradėjęs dainavimo studijas 1924 metais Klaipėdos valstybinėje muzikos mokykloje, 1928 metais įstojo į Klaipėdos konservatoriją (mokėsi pas K. Jozevskaitę, vėliau pas M. Čerkaskają ir prof. I. Volkovą). 1931 metais baigė dainavimo klasės visą kursą bei eksternu scenos technikos ir operos klasės kursą (mokėsi pas prof. O. Marini, N. Karnavičienę). 1930 metų rugpjūčio 1 dieną priimtas Valstybinio teatro tarnybon ir kandidatu į operos artistus bei debiutavo Valstybinio teatro operoje. 1931 metų rugpjūčio 1 dieną tapo 3-ios eilės operos artistu (pagrindinė alga 450 litų), o 1933 metų spalio 17 dieną kaip operos artistui pradėtas mokėti asmens priedas (237,50 litų). Operoje dainavo (su pertraukomis) ligi 1944 metų.

    Dalyvavo voldemarininkų sukilime

    1934 metų birželio pradžioje Kaune voldemarininkai sukėlė pučą, norėdami į ministro pirmininko postą grąžinti A. Voldemarą. Pučui nepavykus, birželio 7 dieną kpt. Vladas Ivanauskas buvo areštuotas ir kartu su kitais keliolika įvairaus rango karininkų buvo įkalinti Karo kalėjime. Įvykiams ištirti sudaryta speciali tardymo komisija, kuri nustatė, kad puče dalyvavo 111 karininkų. 1934 metų liepos 9 dienos „Vyriausybės žiniose“ paskelbtas specialus Amnestijos įstatymas, kuris numatė sukilimo dalyvius nubausti ne teismo, bet drausmine tvarka. Karininkai buvo pažeminami į eilinius kareivius ir paleidžiami į kariuomenės rezervus.
    Vladui Ivanauskui, išleistam į atsargą, buvo uždrausta gyventi Kaune ir jis apsigyveno Raseinių apskrityje, Jurbarko valsčiuje, Montvilių kaime, pas brolį girininką. Nuo 1935 metų kovo gyveno Klaipėdoje, kol gruodį vėl buvo areštuotas.
    1935 metų vasarą grupė voldemarininkų vėl pradėjo rengti naują pučą, siekdami išlaisvinti nuteistą A. Voldemarą ir grąžinti į Vyriausybę. Buvęs kariuomenės kapitonas V. Ivanauskas sutiko prisidėti prie rengiamo sukilimo ir pats davė nurodymų, su kuo reikėtų susisiekti. Stengtasi įtraukti į sukilimą ginkluotas kariuomenės dalis ir policiją.
    Pučo rengėjai buvo išaiškinti ir 1935 metų gruodžio pabaigoje areštuoti. Vladas Ivanauskas suimtas 1936 metų sausio 2 dieną ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, vėliau perkeltas į Karo kalėjimą. Karo lauko teismas uždarame posėdyje nagrinėjo dešimties sukilimo rengėjų bylą. Jie buvo kaltinami, kad, esant karo stoviui, rengė ginkluotą sukilimą ir raštu bei žodžiu tą sukilimą kurstė, kad naujos valdžios priešakyje atsidurtų A. Voldemaras. V. Ivanauskas nuteistas 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Visų nuteistųjų turtas konfiskuotas. Atsargos plk. ltn. Antanas Mačiuika, L. Žukauskas ir S. Bačianskas buvo išteisinti.
    Vladas Ivanauskas nuo 1936 metų sausio 20 dienos kalėjo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1937 metų birželio 13 dieną Prezidento Malonės aktu nuo likusios bausmės atleistas ir iš kalėjimo paleistas. Vėl apsigyveno Klaipėdoje ir dirbo dainavimo mokytoju. 1938 metų vasarį–gruodį gyveno Kaune. 1939 metų lapkričio 6 dieną Prezidento Malonės aktu Vladui Ivanauskui buvo grąžinta pensijos teisė ir kitos teisės, kurios buvo atimtos teismo nuosprendžiu. (...)

    Gintaras LUČINSKAS
    Nuotraukoje - Lietuvos kariuomenės kpt. Povilas Vladas Ivanauskas, 1930 metai

     

    Ukmergės krašto Laisvės kovų keliu

    Liaušių bendruomenė bei Šešuolių seniūnija į projektą „Dovana Lietuvai“ lapkričio 11 dieną įtraukė LPKTS Ukmergės filialo valdybos narius.
    Ukmergės krašto Laisvės kovų kelių maršrutą pradėjome nuo Šešuolių. Dalyvavome šv. Mišiose už žuvusius šio krašto partizanus. Po šv. Mišių, Šešuolių parapijos klebono Egidijaus Kazlausko lydimi nuvykome į Miegučius prie šešių kryžių paminklo prisiminti nekaltai žuvusius šešis jaunus vyrus, stribų sušaudytus Šeibokų miške.
    1945 metų balandžio 11 dieną Petras Repečka ir dar septyni Beivydžių kaimo vyrai gavo šaukimus į kariuomenę. Nė vienas iš jų nesislėpė, vyrai susikrovė daiktus ir, lydimi liaudies gynėjų, išėjo Ukmergėn į karinį komisariatą.
    Petras tą dieną sėjo žirnius, bet sėjos baigti nespėjo... Stribai šaukiamuosius kažkodėl nusivedė į Šešuolius, kur buvo įsikūręs liaudies gynėjų štabas. Ten dvi paras juos kankino, norėdami išgauti prisipažinimą, kad palaiko ryšius su partizanais. Kazį Mackelą ir Petrą Vainauską stribai paleido, nes jie neseniai buvo atsikėlę gyventi į Beivydžius, tad apie partizanus nieko negalėjo žinoti.
    Likusius šešis iškankintus ir išrengtus vyrus po dviejų parų suguldė į vežimus ir patraukė Ukmergės link. Stribų viršininkui Biržiui kilo mintis, kad kariniame komisariate teks aiškintis, kodėl sužaloti šaukiamieji. Todėl įvažiavę į Šeibokų mišką 1945 metų balandžio 14 dieną stribai šešis vyrus sušaudė. Tai buvo: vyriausiasis 34 metų Petras Repečka, Matas, Stasys ir Karolis Kanapieniai, Karolis Pociūnas ir Petras Žvirblis.
    Po šios kruvinos akcijos stribai dar keletą dienų girtavo, neleisdami niekam prie kūnų prisiartinti. Artimieji, nors ir labai rizikavo, sušaudytuosius iš miško naktimis išvogė ir palaidojo Kiauklių kapinėse.
    Pasimeldę, sugiedoję tautinę giesmę prie vėliavos, uždegėme žvakių ir patraukėme į Šešuolių kapines pagerbti žuvusiųjų DKA B Plieno būrio partizanų Nikodemo ir Jono Bradulskių atminimą.
    Kita mūsų maršruto stotelė – Kazimieravos monsinjoro A. Svarinsko pastatytas puošnus medinis kryžius. Prie jo pritvirtinta lentelė su užrašu: „Šioje vietoje 1946 m. sausio 22 d. žuvo DKA Plieno ir Voldemaro būrių partizanai: 1. Antanas Čepas-Desantas. 2. Vincas Dūda-Šermukšnis, gimęs 1913 m. 3. Jonas Gedžiūnas-Erelis. 4. Vaclovas Grigas, gimęs 1917 m. 5. Jonas Jastremskis, gimęs 1923 m. 6. Antanas Kalibatas-Perkūnas, gimęs 1922 m. 7. Edvardas Kalibatas-Vasaris, gimęs 1923 m. 8. Stasys Kalibatas-Jovaras, gimęs 1913 m. 9. Mykolas Majauskas-Žalgiris, gimęs 1905 m. 10. Vladas Mikalajūnas-Žaibas, gimęs 1924 m. 11. Stasys Navikas, gimęs 1927 m. 12. Antanas Steponavičius-Viksva. 13. Vladas Steponavičius-Lazdynas. 14. vokietis-Fricas.“
    Teko skaityti Kazio Strazdo atsiminimų knygoje „Ukmergės krašto Laisvės kovų keliai“, kad DKA B rinktinės kovų krikštas įvyko 1946 metų sausio 22 dieną Želvos valsč. Gurščių kaime. Čia pat prie miško stovyklavo DKA viršininko Alekso Zapkaus-Piliakalnio, Plieno bei Voldemaro būriai. Sausio 22-ąją, auštant, tiesiog iš miško pusės juos puolė sovietų kariuomenė. Šiose kautynėse žuvo 14 partizanų. Visų žuvusiųjų palaikai buvo nuvežti į Želvą ir ant grindinio išniekinti. Prie kryžiaus Kazimieravoje kalbėjo LPKTS Ukmergės filialo valdybos pirmininkė Aldona Kalesnikienė. Kalbėdama pabrėžė partizanų indėlį Nepriklausomos Lietuvos atkūrime. Pasimeldę ir sugiedoję tautinę giesmę patraukėme Želvos link.
    Želvos miestelio pakraštyje, Želva–Kiaukliai kelio dešinėje pusėje esančioje dauboje, ant keturių gelžbetoninių pastolių masyvus gelžbetoninis kryžiaus formos paminklas, kuklus ir kartu didingas.
    Kažkada į šią žvyrduobę sužvėrėję budeliai mėtė kovos lauke žuvusių, nukankintų ir išniekintų partizanų palaikus. Jų čia buvo užkasta apie 70. Masyvus kryžius simbolizuoja ne kančią, o bebaimių kovotojų dvasios stiprybę.
    Želvoje mus pasitiko buvusi mokyklos direktorė Zita Kriaučiūnienė, bendruomenės atstovai bei klebonas Petras Avižienis.
    Pasimeldę, pagiedoję tautinę giesmę, želviškių lydimi, išvykome Pusnės link.
    Pakeliui sustojome atsipūsti prie Mateikiškių piliakalnio. Sukūrę laužą mūsų laukė Liaušių bendruomenės atstovai. Mieli mateikiškiai mus skaniai pamaitino ir sušildė. Gražiai pabendravę, nusifotografavome piliakalnio fone. Pasukome į Molėtų rajoną, Pusnės bažnyčią. Čia pasimeldėme už šios bažnyčios pirmojo kunigo, nužudyto 1941 metais, vėlę.
    Šešuolių parapijos klebonas Egidijus Kazlauskas kelionės pabaigai pasiūlė aplankyti dviejų šimtų metų senumo Šaronų sodybą Ambraziškių kaime, Molėtų rajone. Mus pasitiko maloni, gražiai sūduvių tarme kalbanti, simpatiška šių namų šeimininkė, ūkininkė Giedrė.
    Apžiūrėjome namą – muziejų, susėdome už gražia staltiese užtiesto ilgo stalo. Šeimininkė papasakojo savo gyvenimo istoriją. Sužinojome, kad ji užaugino 15 vaikų, iš jų septyni Šaronų vaikai, o aštuoni – globotiniai. Labai gražų ir kilnų darbą ji dirba ir toliau, auklėdama ir puoselėdama visų vaikų atžalas.
    Labai malonu svečiuotis, bet dabar greitai temsta ir laikas namo.
    Šiltai atsisveikinę, skubėjome Ukmergės link, kur mūsų laukė namučiai namai.

    Tamara REINGARDTIENĖ,
    LPKTS Ukmergės filialo valdybos narė