„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 23 (1237) 2017 m. birželio 23 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos delegacija Estijoje


    Pavasarį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga gavo kvietimą iš mums giminingos represuotų asmenų organizacijos Estijoje „MTU Murtud Rukkilille Uhing“ (estų k.) – „Sulaužyta rugiagėlė“ (liet. k.) birželio 14–15 dienomis dalyvauti Estijoje, Tartu mieste, vyksiančioje trijų Baltijos valstybių represuotųjų asmenų konferencijoje „Priespaudos laikų diena“. Konferencijos tikslas – Baltijos valstybių represuotųjų asmenų (ši sąvoka estų vartojama ir teisės aktuose, ir kasdieniniame gyvenime) organizacijų keitimasis patirtimi, susipažinimas su dabartine situacija, bendros vizijos kūrimas, susitarimų bendradarbiavimo ateityje tikslais sudarymas.
    LPKTS valdyba savo posėdyje priėmė sprendimą siųsti delegaciją į šią konferenciją.
    Mūsų sąjungos penkiolikos narių – kauniečių, alytiškių, šiauliečių, klaipėdiškio ir vilniškio delegacija, vadovaujama LPKTS valdybos pirmininkės Rasos Duobaitės-Bumbulienės, iš Kauno išvyko birželio 13-osios rytą, o už septynių šimtų kilometrų esantį Tartu pasiekė vakare. Prie viešbučio „Dorpat“ (toks seniau buvo ir Tartu miesto pavadinimas) miesto centre šiltai pasitiko Enno Uibo – Estijos represuotųjų asmenų organizacijos pirmininkas, o su Lietuvos trispalve – Carmen Nolvak, Tartu universiteto studentė estė, mūsų delegacijai priskirta pagalbininkė – vertėja, kalbanti lietuviškai, angliškai ir ispaniškai. Dar tą patį vakarą, patogiai įsikūrę viešbučio kambariuose, spėjome susipažinti su antruoju pagal dydį Estijoje Tartu miestu.
    Išaušo birželio 14-oji. Pagal programą pirmiausiai atvažiavome į Estijos nacionalinį muziejų. Prie jo plevėsavo iki pusės stiebų nuleistos Estijos trispalvės (mėlyna, juoda, balta). Manau, svarbu parašyti, kad 2016 metų rugsėjį Tartu mieste atidarytas ne tik moderniausias Baltijos valstybėse, bet ir itin brangus muziejus, atsiėjęs daugiau nei 63 milijonus eurų. 34 tūkstančių kvadratinių metrų plote eksponuojama apie 140 tūkstančių objektų. Pastatas pastatytas buvusios sovietų karinės bazės vietoje. Aišku, kad čia praleistos dvi valandos buvo per trumpos, gidė galėjo tik paviršutiniškai supažindinti su turtingomis ekspozicijomis, pasitelkdama pažangiausias šiuolaikiškas vizualines priemones.
    Gedulo ir Vilties dieną, 11 valandą 59 minutės, tuo pačiu laiku kaip ir Lietuvoje, mūsų delegacija trumpam sustojo Estijos nacionalinio muziejaus salėje visuotinei tylos minutei, kad prisimintume 76-ąsias trėmimų pradžios metines ir dar kartą pagalvotume apie laisvės kainą.
    Netrukus mes jau minėjime Tartu centre prie Rukkilill – „Rugiagėlės“ memorialo. Suplevėsavo ir mūsų iš Kauno atsivežtos Lietuvos tautinė ir LPKTS vėliavos. Nuskambėjo Estijos, Latvijos, Lietuvos himnai. Estijos represuotųjų ansamblis sudainavo liūdnus tremčių posmus. Kalbėjo Tartu meras Urmo Klaas, bendrai maldai pakvietė Tartu evangelikų liuteronų kunigas Kristjan Luhamets. Memorialo papėdėje kartu su Tartu miesto savivaldybės, kariškių, represuotųjų ir kitų organizacijų gedulo gėlėmis buvo padėtos ir mūsų – nuo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, atsivežtos iš Lietuvos.
    Tą pačią dieną „Dorpat“ konferencijų centre įvyko konferencija ir trišalės bendradarbiavimo sutarties aptarimas ir pasirašymas.
    Pirmiausiai konferencijos dalyvius nuostabiu smuikavimu ir dainomis pasveikino Tartu muzikos mokyklos jaunieji atlikėjai.
    Konferenciją iš Strasbūro video tiltu pasveikino Urmas Paet – Europos Parlamento narys iš Estijos.
    Šiltais žodžiais dalyvius pasveikino Tartu miesto savivaldybės vardu meras Urmo Klaas.
    Pažymėtina, kad oficialiais šios konferencijos rėmėjais buvo būtent Europos Parlamentas (jo frakcija „ALDE“) ir Tartu miesto savivaldybė.
    Vaizdo sveikinimą perdavė Estijos Respublikos teisingumo ministro Urmas Reinsalu. Įstrigo jo atsakingai pasakyti žodžiai, kad dabartinė Estijos Parlamento dauguma jau nuo 2018 metų planuoja skirti kasmet (taip pat ir 2019, ir 2020 metais) po 1 milijonų eurų Tarptautiniam komunizmo nusikaltimų tyrimo centrui įsteigti ir išlaikyti. Ministras itin džiaugėsi pasirašoma trišale bendradarbiavimo sutartimi ir pažadėjo visokeriopą Estijos vyriausybės paramą.
    Estijos represuotųjų asmenų organizacijos pirmininkas Enno Uibo savo sveikinimo kalboje pabrėžė, kad mūsų – visų trijų valstybių nukentėjusiųjų asmenų, gyvenimo būdas iki okupacijų iš esmės buvo panašus, kad 1941 metų birželio 14 dieną įvykdytais ir vėlesniais trėmimais prasidėjo mūsų tautų žmonių kančių kelias, etninės tautos buvo represuotos ir jas bandyta sunaikinti. Trėmimų banga skaudžiai palietė daugumą mūsų šeimų. Tas skausmas mus vienija. Kiek mes esame tikri, kad tai daugiau nepasikartos? Laikykimės kartu, kad gyventume oriai toliau. Šios dienos tikslas – pasidalyti Baltijos šalių giminingų organizacijų patirtimi, sukurti bendrą ateities viziją, pasirašyti bendradarbiavimo susitarimą. (...)

    Edvardas STRONČIKAS,
    LPKTS valdybos narys
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 23-24 (1237-1238)

     

    Minėjome 76-ąsias trėmimų pradžios metines


    Kiekvienų metų Birželio 14-ąją prisimename, kokia svarbi vertybė yra Tėvynė Lietuva. Būtent šią dieną 1941 metais prasidėjo masiniai žmonių trėmimai į Sibirą. Ši data yra skaudi visai Lietuvai, nes prievarta buvo išvežti geriausi mūsų šalies žmonės: daug inteligentijos, visuomenės veikėjų, politikų, darbščių ūkininkų.
    Visuotine tylos minute, kuri buvo skelbiama vienu metu visoje Lietuvoje, prisiminėme ir pagerbėme tuos, kurie okupantų ir vietinių kolaborantų buvo pasmerkti tremčiai, turėję kentėti ir mirti už tai, kad buvo Lietuvos piliečiai, augino vaikus Tėvynės ateičiai, gyveno savo žemėje, mylėjo ją ir buvo geri jos šeimininkai. Nulenkėme galvas ir prieš tuos, kurie nepaisant tremtyje praleistų ilgų metų, paliko mums ryškų tautinį ir kultūrinį palikimą, patriotiškai užaugino daug puikių sūnų ir dukterų. (...)

    Audronė KAMINSKIENĖ
    Autorės nuotrauka
    Apie minėjimus įvairiuose miestuose skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 23 (1237)

     

     

    Kančios ir tikėjimo kryžius budi

    Pravirko dangus, tarsi ašaromis laistė susirinkusius  Žaliakalnyje, ąžuolų kalne į Fryko gatvę. Nuo aukšto kalno atsiveria reginys į Kauno geležinkelio stotį, į bėgius,  kur prieš 69 metus iš čia į nežinią, į tolybes laukė savo likimo Lietuvos žmonės. Be bilietų, be nuvykimo vietos. Skausmas ir nežinia slėgė tūkstančius vyrų, moterų, vaikų, sugrūstų į vagonus. Su baime ir nerimu budėjo  ir artimieji, giminės ant šios kalvos, tikėdamiesi būti liudytojais, bene pamatys kokį brangų veidą arba perduos kokią žinutę.
    Ilgai, daugiau kaip pusę amžiaus tamsos ir tylos, slėgė mūsų tautą nebylus laukimas ir tėvynės ilgesys. Sulaukėme, sulaukėme gyvųjų, sužinojome apie tuos, kurie liko amžino įšalo žemėje. Grįžusiųjų prisiminimai, aplankyti Sibiro platybėse amžinybėje likę tik kryžiais, byloja apie nežmoniškus nusikaltimus – žmogui, žemei, protui...
    Tik atkūrus Nepriklausomybę pasaulis sužinojo, kokią naštą teko pakelti, kokius žiaurumus iškęsti lietuvių (ir ne tik) tautoms gulaguose, karceriuose, negyvenamose Sibiro platybėse... Čia, Fryko gatvės gale, buvo pastatytas Pijaus Krušinsko medinis kryžius. Tačiau neatlaikė laiko ir vėjo, krypo, linko...
    Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialo iniciatyva, jo pirmininko dr. Juozo Savicko, aktyvių žmonių dėka į atminties vietą sugrįžo Gedulo ir Vilties, tikėjimo simbolis – naujas, metalinis kryžius. Jo projektą sukūrė architektas dailininkas Vaclovas Sakalauskas, įgyvendinti padėjo nagingas kalvis Zenonas Baranauskas. Iš šešių metrų aukščio į čia ateinančius pasitinka Nukryžiuotasis...
    Gerų žmonių valia, Žaliakalnio seniūno Broniaus Girdausko, LPKTS Kauno filialo pirmininko dr. Juozo Savicko, LPKTS valdybos pirmininkės Rasos Duobaitės-Bumbulienės, LPKTS tarybos pirmininkės Vincės Vaidevutės Margevičienės suburti žmonės pasirūpino, kad naujasis atminimo ženklas tremtiniams ir tremčiai minėti stovėtų, budėtų, primintų, kaip ir lietuvių dainos („Tremtiniai tau dėkoja, Tėvyne...“), kurias atliko LPKTS choras „Ilgesys“.
    Nesutrukdė rudeniškas lietus birželio pavakarę susirinkti į istorinę valandą. Nacionalinio dramos teatro direktorius Egidijus Stancikas žodžiais: „Mes sugrįžom iš tolimo Sibiro, // Nors pavirtę lengva dulkele. // Kad priglustume prie Tėviškės žemės, // Kad pražystume čia gėlele…“, kreipėsi į kryžiaus pašventinimo ceremoniją susirinkusiuosius. Ant skausmo kalnelio, skambant dainoms, vėjyje plazdant vėliavoms, prie Kryžiaus suspindo žvakelių liepsna ir nugulė rasoti gėlių žiedai.
    Kryžių pašventino prof. dr. prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas. Prisiminimais iš Sibiro gulagų dalijosi Vincė Vaidevutė Margevičienė, LR Seimo narys Kazys Starkevičius. Už paramą, savanorišką pagalbą dr. Juozas Savickas dėkojo sąjungos nariams, žaliakalniečiams, projekto autoriui Vaclovui Sakalauskui, kuris yra ir Tremtinių memorialo Petrašiūnų kapinėse autorius. Ceremonijoje padėkos žodį tarė garbingas svečias, buvęs Lietuvos ambasadorius JAV, dabar – Europos Sąjungos (ES) ambasadorius Rusijoje, Vygaudas Ušackas. Diplomatas padėkojo čia susirinkusiems, pastačiusiems kryžių – ne tik kančios, bet ir tikėjimo simbolį.
    Tai, kad Lietuvos žmonės niekad neprarado vilties susigrąžinti sunkiai iškovotą laisvę, atkurti nepriklausomybę, byloja, kokia stipri tauta, koks mūsų jaunimas, šiomis gyvosios atminties dienomis pakvietęs į „Misija Sibiras“ akciją skaityti tremtųjų pavardes.
    Lietuva nepamiršo savo sūnų ir dukterų, nužudytų nekaltų vaikų, nepamiršo savo žmonių, iškovojusių pergalę, ir pasauliui parodžiusi savo stiprybę ir tikėjimą...
    Renginio organizatoriai tiki, kad šis takas prie kryžiaus atves ne tik gedulo dienomis, bet ir tuos, kurie neturi kapelių, tik skaudžią gyvąją atmintį.

    Dalia POŠKIENĖ

     

    Įamžintas kunigo Vlado Mirono atminimas


    Birželio 15 dieną Kaune Laisvės alėjoje 51 numeriu pažymėtas namas pasipuošė atminimo lenta, skirta Vasario 16-osios Akto signatarui, Lietuvos ministrui pirmininkui (XVIII ir XIX vyriausybėse), kunigui Vladui Mironui. Signataro V.Mirono atminimo įamžinimo ir atidengimo ceremonijos iniciatorius – Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyrius.
    „Vladas Mironas buvo Lietuvos nepriklausomybės (Vasario 16-osios) Akto signataras, III Seimo narys, Vyriausias Lietuvos kariuomenės kapelionas, ministras pirmininkas, vienas iš akcinės leidybos bendrovės „Pažanga“ steigėjų, nuolatinis valdybos narys, kurį laiką ir pirmininkas,“ – primindamas signataro biografiją kalbėjo LS Kauno tarybos pirmininkas dr. Raimundas Kaminskas.
    Atminimo lentą pašventino Kauno Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčios gvardijonas br. kun. Dr. Paulius Saulius Bytautas. „Kunigas Vladas Mironas – tai pavyzdys, kaip žmogus, priklausydamas vienai sferai, – buvo dvasininku, sugebėjo dirbti ir būti naudingas ir Valstybei, ir tėvynei, ir bažnyčiai,“ – įvertindamas V.Mirono asmenybę kalbėjo kun. P.S.Bytautas. Mintimis apie Vladą Mironą bei Okupacijos ir genocido reikšmę dalijosi buvęs Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno skyriaus narys, istorikas Algirdas Markūnas bei sovietų okupacijos 1940 metų birželio 15 dienos liudininkas, Kovo 11-osios gatvės bendrijos narys Povilas Andriuškevičius.
    Kauno pilietinio bendruomenės centro Dainava ansamblis „Brydė“, atminimo lentos atidengimo proga, atliko keletą lietuvių liaudies dainų.
    Vladas Mironas gimė 1880 metų birželio 22 dieną Rokiškio apskrities Kuodiškių kaime. Mokėsi Panemunyje, Mintaujos gimnazijoje. 1896 metais buvo pašalintas iš gimnazijos už atsisakymą rusiškai melstis. 1901 metais baigė Vilniaus kunigų seminariją, o 1904 metais – Peterburgo dvasinę akademiją.
    Gyvendamas Vilniuje V. Mironas 1905 metų gruodį dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo veikloje. 1917 metais padėjo rengti ir dalyvavo Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, ėjo antrojo vicepirmininko pareigas. 1918 metų vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos nepriklausomybės Aktą. 1926 metų gegužę buvo išrinktas į III Seimą. 1934–1938 metais dirbo Kauno miesto taryboje, o 1938–1939 metais Vladas Mironas buvo ministras pirmininkas.
    1940 metų rugsėjo 12 dieną buvo sovietų suimtas ir įkalintas Alytaus NKVD areštinėje, vėliau Kauno kalėjime. 1941-ųjų birželio 22 dieną išlaisvintas iš kalėjimo. 1941–1944 metais buvo Daugų parapijos vikaru. 1944 metų rugpjūčio 23 dieną sovietų areštuotas. 1945 metų vasario 27 dieną paleistas. 1945–1947 metais Vilniaus švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas. 1946 metų kovo 5 dieną areštuotas.
    V. Mironas 1947 metų birželį trečiąkart buvo suimtas ir nuteistas 7 metams. Kalėjo griežtu režimu pagarsėjusiame Vladimiro kalėjime. 1953 metų vasario 18 dieną Vladas Mironas mirė ir buvo palaidotas bendrose Vladimiro kalėjimo kapinėse.

    Audronė KAMINSKIENĖ
    Autorės nuotrauka