„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 35 (1297) 2018 m. rugsėjo 21 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Paminklas laisvės kovotojams

     


    „Žuvę už Lietuvos laisvę – amžinai gyvi!“ – šie žodžiai užrašyti ant paminklo, skirto Lietuvos partizanams Šilalės rajono Laukuvos seniūnijos Gatautiškės kaime. Rugpjūčio 25 dieną atidengtas paminklinis akmuo, skirtas Žemaičių apygardos partizanų 65-osioms žūties metinėms paminėti. Lietuvoje sovietinės okupacijos metais veikė devynios ginkluoto pasipriešinimo apygardos. Žemaičių apygarda buvo raudonojo okupanto sunaikinta paskutinė. 1953 metų rugpjūčio 23-iosios vakare, tarp Lūkšto ir Paršežerio ežerų, einant per kūlgrindas, išduoti žuvo apygardos vadas pulkininkas Vladas Montvydas-Žemaitis ir jo adjutantas Bronius Alūza-Bedalis. (...)

     

    Irena MONTVYDAITĖ-GIEDRAITIENĖ,

    Loreta KALNIKAITĖ
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 35 (1297)

     

    Laikraštis „Tremtinys“ – Lietuvos kraupios istorijos metraštis

     

    Situacija, susiklosčiusi Antrojo pasaulinio karo įvykiuose, pusei amžiaus įstūmė Lietuvą į okupantų gniaužtus. Masinės Lietuvos gyventojų žudynės, įkalinimas lageriuose, trėmimai – visa tai nepagydoma sulaužytų likimų žaizda. Valstybės nepriklausomybės netekimas, okupantų smurtas, iššaukė pasipriešinimo bangas: 1941 metų birželio 23 dienos sukilimą, pokario Laisvės kovotojų ginkluotąjį pasipriešinimą.
    Atkūrus šalies nepriklausomybę, apie kovas su okupantais ir mūsų tautiečių kančias lageriuose ir tremtyje iki šiol išleista šimtai įvairių leidinių, paliekant istorinę medžiagą ateinančioms kartoms.
    Tyrinėjant okupacijų netektis ir Lietuvos gyventojų pasipriešinimo epizodus, neįkainuojamai didelį darbą atlieka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC). Šiai veiklai talkina visuomeninių organizacijų iniciatyvos bei grupės asmenų. Tarp jų – LPKTS leistas istorijos žurnalas „Laisvės kovų archyvas“, tremtinio Romualdo Baltučio sudaryta didelės apimties 6 knygų serija „Sibiro Alma Mater“ (leidykla Šiaulių pedagoginis universitetas), LPKTS iniciatyva leidžiamos rašytojo Stanislovo  Abromavičiaus knygos „Tremties vaikai“, pasakojančios apie tremtimi paženklintą vaikystę.
    Nenusakomai didžiulį indėlį, atkuriant okupacijų laikotarpiu represijų paliestų gyventojų ir jų šeimų likimus, pokario ginkluotojo pasipriešinimo atskiras istorijas, įneša LPKTS leidžiamas savaitraštis „Tremtinys“, kurio leidybos 30-ies metų sukaktį minime šiais metais. Šis periodinis leidinys, ruošiamas kukliai mažo, nuoširdžiai dirbančio redakcijos kolektyvo, yra aukštos spaudos kokybės, sumaniai maketuojamas, šriftas palankus senjorams. Laikraščiui talkina nemažas straipsnių autorių kolektyvas. Laikraštis nuolat informuoja apie LPKTS einamąją veiklą, numatomus sąjungos filialuose renginius.
    Kiekviename laikraščio numeryje randame Laisvės kovų istorijų, įkalinimo bei tremties paliestų žmonių likimus. Lotynų kalba išmintis byloja: verba volant, scripta manent (žodžiai nuskrenda, kas parašyta – išlieka). Spalio mėnesį, minint laikraščio leidybos jubiliejų, bus išleistas 1300-asis numeris. Ar visos šios istorijos būtų išlikusios, perduodamos tik iš lūpų į lūpas, jei nebūtų šio laikraščio? Tokiu būdu laikraštį „Tremtinys“ pagrįstai galima vadinti metraščiu.
    Įvertinant šio laikraščio svarbą, neramiai nuteikia jo menkas tiražas, šiuo metu 1660 egzempliorių. Pirmiausia turi sukrust LPKTS filialų vadovai ir jų aktyvas, kiekvienam savo nariui aiškindami šio laikraščio svarbą. Ar rasime filialų tarybų bei valdybų posėdžių dienotvarkėse svarstomą klausimą apie laikraščio „Tremtinys“ sklaidą tarp filialo narių bei visuomenės?
    Popierinė spauda pastaruoju metu išgyvena krizę, jos vietą užima virtuali skaitmeninė. Taip katalikų laikraštis „XXI amžius“ per 28 leidybos metus sumenko nuo 20 tūkstančių iki 3200, nors katalikais Lietuvoje save laiko daugiau kaip 2 milijonai gyventojų. Istorinėmis temomis rašantis laikraštis „Voruta“, leidžiamas kas mėnesį, sumenko iki 1000 egzempliorių. Šis laikraštis jau daug metų popierinio varianto netektį skaitytojams kompensuoja virtualia svetaine www.voruta.lt, kuri yra pakankamai paprasta naudoti, publikuoja įdomią medžiagą įvairiomis temomis. Laikraštis „Tremtinys“ taip pat turi savo virtualią svetainę www.lpkts.lt/tremtinys, kuri ateityje dar tobulės ir bus ieškoma naujų formų informacijai pateikti. Svarstytina, galbūt šiai svetainei suteikti kitą pavadinimą, kuris būtų priimtinas tremtiniams, politiniams kaliniams, Laisvės kovų dalyviams. Pavyzdžiui, „atmintis.lt“, „laisvesaukuras.lt“. Svetainės pavadinimas turi būti patrauklus plačiai visuomenei, įskaitant jaunimą. Dėl svetainės vardo ir medžiagos turinio turi būti plati diskusija LPKTS filialuose ir visuomenėje.
    Tobulėjant skaitmeniniam informacijos skleidimui, popierinis spaudos lapas nepraranda savo vertės. Nėra žinoma, kaip ilgai išliks informacija, sukaupta informacijos šaltinių serveriuose? Ar atsiras archyvai, kaupiantys šį informacijos srautą? Todėl šiuo metu būtina nukreipti visas pastangas išsaugoti savaitraštį „Tremtinys“ esamu pavidalu. Jo indėlis yra neapsakomai didelis, atkuriant mūsų šalies kraupios istorijos etapus ir augančioms kartoms pateikia tiesą apie Laisvės kainą.

     

    Vytautas GULIOKAS
     

     

    Apie tremtis ir lagerius

     


    Balio ir Vandos Sruogų sodybos-muziejaus sodelyje Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius (pirmininkas Vidmantas Elmiškis, renginio organizatorė Milda Kiaušaitė) surengė įdomų renginį – diskusiją–skaitymus apie lietuvių tremtį ir koncentracijos stovyklas. Visų pirma norėta pagerbti rašytojus Balį Sruogą, kalėjusį koncentracijos stovykloje, o jos alkaną ir baisią buitį aprašęs knygoje „Dievų miškas“, ir neseniai Amžinybėn išėjusį buvusį politinį kalinį, LPKTS narį, vėliau mokytoją ir rašytoją Vladą Kalvaitį, novelių romano „Sustiprinto režimo barakas“ autorių.

    Nuo 1940 metų gyvendamas Vilniuje, Balys Sruoga (1896–1947) buvo paskirtas universiteto teatrologijos katedros vedėju. 1943 metais kovo 16 dieną rašytojas, kaip įkaitas, vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Gdansko. Iškalėjo dvejus metus. Gyvenimas koncentracijos stovykloje stipriai paveikė ne tik dvasinę, bet ir fizinę jo būklę. Ironijos persmelktą atsiminimų knygą „Dievų miškas“ 1945 metais Balys Sruoga sukūrė per du mėnesius, besigydant Birštono sanatorijoje.
    Vladas Kalvaitis (1929–2018) gimė Radviliškyje. Poetas, prozininkas ir satyrikas 1948 metais už dalyvavimą pogrindinėje veikloje buvo suimtas. Bausmės laikotarpį praleido Komijos lageriuose, Intoje. Iš ten sugrįžo į Lietuvą su vilko bilietu. Jau 2011 metais pasirodžiusioje jo atsiminimų novelių knygoje „Sustiprinto režimo barakas“ lyriškai nupiešė sunkią kasdienybę. Knyga patenka į geriausių apie lagerius ir tremtis išleistų knygų gretas. Per atskirus novelių veikėjus, jų pasakojimus ir buitį, prisiminimus, kasdienybę, svajones atskleidžiama lagerių sistema, mirties tragizmas ir išgyvenimo tame pragare galimybės.
    Kaunietis teatro aktorius Saulius Bagaliūnas vaizdžiai ir įtikinamai perskaitė Balio Sruogos ir Vlado Kalvaičio kūrinių ištraukas. Jei „Dievų miškas“ susirinkusiems literatūros mylėtojams yra gerai žinomas, tai „Sustiprinto režimo barakas“ paliko įspūdį sovietinio lagerio kalinio svajonėmis, netikėtais pastebėjimais ir negirdėtais žodžiais nupieštu sovietinio smurto ir jo aukos nenužmogėjimo lyrizmu.
    Prisiminimais pasidalijo ir trys tremties vaikai: Dalia Teišerskytė, Ignacas Žukauskas ir Ignas Požėla. Poetė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja D. Teišerskytė su tėveliais gyveno Leonavoje, Raseinių rajone. 1946 metais jos tėvelis Pranas buvo areštuotas, nuteistas ir 1950 metais žuvo Taišeto lageryje. 1948 metais motina Kotryna su vyresniaisiais vaikais Algimantu ir Danute ištremti į Sibirą. Dalią ir du jos brolius Eugenijų ir Rimantą, likusius Lietuvoje, šešerius metus augino senelė. Tačiau jau 1953 metais visi atsidūrė Sibire. Ten mirė abu vyresnieji broliai. Į Lietuvą Dalia sugrįžo po dešimties metų.

    Ignaco Žukausko senelis Augustinas jaunystėje su žmona Anele buvo išvykęs uždarbiauti į užsienį. Neplaukė per Atlantą, o atsidūrė Škotijoje, Glazgo mieste. Dirbo akmens anglies kasyklose. Iš ten po kurio laiko išvyko gyventi į Londoną. Apie 1910 metus sugrįžo į Lietuvą ir jau su svetur gimusiu Juozapu (sugrįžus į tėvelių gimtinę, jam buvo septyneri). Bakšiškių kaime šeima nusipirko ūkį: dvidešimt hektarų dirbamos žemės ir dar devynis hektarus miško. Čia užaugo dvi Žukauskų kartos, buvo visi darbštūs, gyveno pasiturinčiai. Tai lėmė, kad sovietiniai okupantai jiems ruošė žiaurų likimą – tremtį į Sibirą.
    1949 metų liepos 9-osios naktį, kai aš, močiutė Anelė, tėvelis Juozapas, mama Teklė po sunkių lauko darbų savo ūkyje ramiai miegojome, antrą valandą nakties su trenksmu pasibeldė į duris stribai, guodėsi Ignacas Žukauskas. Užėję liepė visiems greitai keltis, rengtis, pasiimti kai kuriuos daiktus. Leido susidėti patalynę, maisto, dar patarė pasiimti kirvį bei pjūklą, kadangi būsime tremiami į Sibiro taigą. Buvo perskaitytas nuosprendis, kuriame teigta, kad už nelojalumą sovietinei valdžiai, nenorą stoti į kolchozą ir partizanų palaikymą, visam laikui ištremiami į Sibirą... Kai jau 1958 metų birželio 21 dieną baigiau Bodaibo vidurinę mokyklą, prieš dvi dienas buvo gavę atleidimus iš tremties. Per savaitę susitvarkėm reikiamus dokumentus, susiruošėme daiktus ir laivu išvykome į išsvajotą tėvynę Lietuvą...“
    Ignas Požėla, 1941 metų tremtinys, ištremtas su mama Ona. Kai trėmė į Sibirą, jam dar ir dvejų metukų nebuvo. Prie Obės upės, Zavodskojės gyvenvietėje, praleido 16 metų. Tėvelis Petras tuo metu nuo šeimos atskirtas ir išvežtas į Krasnojarsko srities Rešotų lagerius. Dabar, atkurdamas šeimos genealoginį medį, Ignas sužinojo, kad Požėlos buvo sena inteligentų giminė. Senelis Ignacas Požėla kilęs iš Žeimelio valsčiaus, dar 20 amžiaus pradžioje buvo išvykęs užsidirbti į JAV, triūsė Ilinojaus valstijoje cukraus fabrike. 19071911 jis buvo išrinktas Rusijos Dūmos deputatu nuo Kauno gubernijos. Vėliau dauguma šių deputatų buvo išblaškyti bolševikų.
    „Sunkiausi buvo karo metai, badavo visi tremtiniai, pasakojo Ignas Požėla. Laimė, kad iš Lietuvos atsivežėme lašinių, drabužių, tai kai ką išsikeitėme į maistą. Mama dirbo  kolūkio kiaulidėje, kolūkis augino javus, nes iš taigos tremtiniai buvo atkovoję daug žemės. Tačiau viską, kas buvo išauginta, atimdavo frontui, vietiniai gyveno tik iš turimų žemės sklypelių. Gyvenvietėje veikė krakmolo gamyklėlė, kurioje iš bulvių sunkė tą produktą kariuomenei, o išsunkta tyrė likdavo. Leisdavo jos parsinešti ir dirbantiems... Jau pasibaigus karui, turėjome keliolikos arų įdirbtą žemės sklypelį, kur augindavome bulves, net pomidorus... Taip išlikome, o 1957 metais sugrįžau į Lietuvą. Čia nenorėjo priregistruoti, o neturint registracijos štampo, buvo draudžiama priimti į darbą. Buvau paprašytas už galimybę gyventi Lietuvoje raštiškai atsisakyti turėtos tėvelių sodybos kaime, kur jau gyveno dvi kolūkiečių šeimos... Kibau į mokslus, baigiau Vilniaus universitetą, įsidarbinau laborantu, paskui atėjau dirbti į Kauno politechnikos institutą moksliniam darbui. Gyvenimas bėgo, tačiau tremtyje gautos pamokos veltui nenuėjo...“
    Pokalbis su tremtiniais vyko Sruogų namų sodelyje, po Balio ir Vandos sodintomis obelimis. Buvo gražus rugsėjo vidurio pavakarys...

     

    Stanislovas ABROMAVIČIUS

    Birutės Kairaitytės-Vaitkevičienės nuotraukoje - pokalbis apie tremtį po B. Sruogos sodintomis obelimis...
     

     

    Už poliarinio rato

     

    Kazimierą ir Birutę Markauskus ištrėmė iš Marijampolės baisų 1941 metų birželį į retai apgyvendintą Rusijos vietą – Altajų, šiauriniame Sibire. To neužteko: 1942 metais apie 3 tūkst. tremtinių iš Altajaus krašto dar kartą išvežė į Jakutiją, prie Laptevų jūros, už Poliarinio rato.
    Kazimiero Markausko (1905–1981) šaknys iš Šilavoto kaimo, buvusio vos už dviejų kilometrų nuo Liudvinavo valsčiaus centro, Marijampolės apskrityje. Pokaryje Šilavotas buvo apylinkės centru. Dabar Šilavote gyvena apie 60 gyventojų.
    Kazimiero tėvai Andrius ir Onutė susilaukė net 12 vaikų, iš jų aštuoni užaugo; keturi broliai ir keturios seserys. Kazimieras buvo vyriausias šeimoje, rūpinosi jaunesniais broliukais ir sesutėmis. Jam vienam iš šeimos pasisekė siekti mokslų. Iš pradžių lankė Marijampolės gimnaziją, paskui įstojo į Veiverių mokytojų seminariją. Po dviejų metų, tai yra 1924-aisiais, pradėjo dirbti pradžios mokyklų mokytoju Dzūkijoje, sugebėjo baigti Kauno Saulės mokytojų seminariją, buvusią Žaliakalnyje. Iš pradžių tai buvo mokytojų kursai, vėliau pavadinti „Saulės“ mokytojų seminarija. Po jos baigimo, buvo paskirtas dirbti Liudvinavo pradžios mokyklos mokytoju. Apie 1937 metus perėjo į Marijampolės gimnaziją, buvusią Kauno gatvėje, mokytojauti, buvo pradinių klasių mokytoju. Nepriklausomos Lietuvos tarpukario metais gimnazija garsėjo kaip viena iš geriausių Lietuvoje.
    Tam tikrais laikotarpiais keitėsi gimnazijos pavadinimas bei struktūra. 1920 metais jai suteiktas Rygiškių Jono vardas, kuris 1940 metais buvo panaikintas. 1956 metais pavadinta kalbininko Jono Jablonskio vardu, o 1992 metais Rygiškių Jono vardas sugrąžintas.
    Birutės Majūtės tėveliai Adolfas ir Berta gyveno Marijampolėje, turėjo ūkį, augino žirgus. Berta Majienė augino keturis vaikus: dukteris Emą, Lidiją ir Bertą bei sūnų Joną. Berta, kurios vardas gyvenimo negandose transformavosi į Birutę, ištekėjo turėdama tik septyniolika metų. Mergina buvo prastos sveikatos. Visi šios šeimos vaikai buvo leidžiami mokytis, dukros tapo pedagogėmis, sūnus Jonas baigė inžinerijos mokslus ir išvyko gyventi bei dirbti į Vokietiją. Su juo ryšys nutrūko. Berta baigė Marijampolės mokytojų seminariją ir buvo paskirta dirbti į Marijampolės gimnaziją vokiečių ir lietuvių kalbos mokytoja. Kaip tik Liudvinave ir suėjo Birutės ir Kazimiero keliai. Jie 1938 metais vedė ir apsigyveno jaunosios namuose Marijampolėje, nes tuo metu merginos tėvai jau buvo mirę, o seserys mokytojavo Kaune. Sako, Kazimieras buvo labai pamaldus, paslaugus ir niekada niekam blogo nelinkėjo. 1939 metų birželio 14-ąją Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje jiems gimė pirmagimis sūnelis Romualdas. Sako, Berta norėjo, kad gimdytų gerų gydytojų priežiūroje, tad atvyko į Kauną pas seseris. Lygiai po metų, tą patį mėnesį ir dieną, Reketijoje, Liubavo valsčiuje, pasaulį išvydo dukra Lilija Marija. Beje, Reketijos kaimas (dabar – Liubavos seniūnija, Kalvarijos savivaldybė, kaimas yra penki kilometrai nuo Liubavo) išliko iki šiol, čia gyvena pusšimtis gyventojų.
    Atkreipkite dėmesį į vaikų gimimo datas: atslinko sovietinės okupacijos metai, kai dora ir meilė tapo naujiems šeimininkams nesuprantamu dalyku, ir tą pačią dieną, kai vaikai turėjo sėsti prie stalo valgyti gimtadienių pyrago, prie namo Marijampolėje privažiavo sunkvežimis ir liepė krautis daiktus: keliausite į tolimąjį Sibirą...
    Tremiant į Altajaus kraštą mokytojų Markauskų šeima atsitiktinai liko neišskirta.
    Šiandien mažieji tremtiniai Markauskai gerai žinomi Lietuvoje žmonės. Pasiekę mokslus, dideli Lietuvos patriotai, aktyvūs visuomeninio gyvenimo dalyviai. Jonas Markauskas yra 1992 metais įsteigtos Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ pirmininkas. Šios brolijos pastangomis Rumšiškių liaudies buities muziejuje įkurta Tautos tremties ekspozicija: pastatyta žeminukė-jurta, kokiose Arktyje gyveno tremtiniai. Popiežiaus Jono Pauliaus II skelbtais Šeimos metais (1994 metais) muziejuje pastatyta skulptūra „Šeimos kančia“ (autorius T.Potiejūnas), įrengtas vagonas, kokiais iš Lietuvos buvo tremiami žmonės.
    Lilija Markauskaitė-Pranskaitienė gyvena Kaišiadoryse. Ji yra užrašiusi savo gyvenimo atsiminimus. (...)

     

    Spaudai paruošė Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 35-37 (1297-1299)

    Nuotraukoje - Jonas Markauskas (dešinėje) su prof. Vytautu Landsbergiu