„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 45 (1403) 2020 m. gruodžio 4 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,67 Eur,
    3 mėn. – 11,02 Eur,
    6 mėn. – 22,03 Eur,
  12 mėn. -- 44,06 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Mano draugė Nijolė: nuo pragaro iki laimingo gyvenimo


    Senovės graikų mąstytojas Euripidas sakė: „Didžiausių nesėkmių laikais sėjamos vilties ir laimingo gyvenimo sėklos“. Atmintyje iškilo vieno gyvenimo istorija...
    Daugiau kaip prieš šešis dešimtmečius į mūsų tuometinio Kauno medicinos instituto (dabar LSMU) trečiakursių studentų auditoriją įžengė naujokė – linksma, aukšta, juodaplaukė gražuolė. Prisistatė – Nijolė iš Šakių. Tada dar nežinojome ir net nenujautėme, iš kokio pragaro ir siaubo ji pas mus atėjo. Užteko vieno žodžio – „tremtis“ ir viskas tapo aišku: šaltis, badas, smurtas, patyčios ir kitos sunkiai suvokiamos negandos.
    Mus sukrėtė, nustebino ir kėlė pagarbą tai, kad jaunas, gležnas žmogus visa tai ištvėrė, nepalūžo ir neprarado vilties sugrįžti į Tėvynę ir siekti savo svajonės tapti gydytoja. Nijolės širdis nesužvarbo, ji nedegė kerštu visai rusų tautai, už okupaciją ir vykdomas represijas kaltino sovietinį rusų okupantą, kaip ir jam talkinusį lietuvį kolaborantą.

    Tremtis į Altajų

    Nijolė Danutė Šileikaitė gimė prieškario Lietuvoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Prieš akis – šviesi ateitis laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, sovietų okupacija ir akimirksniu viskas griūva. 1941 m. birželio 14 d. septynmetė Nijolė su keturmete sesute Dalia ir tėveliais ištremiami į Sibirą, tolimą kalnuotąjį Altajų.
    Kelionė buvo siaubinga. Sugrūdo į vagoną, skirtą įvairiems kroviniams ir gyvuliams vežti. Vagone tamsu, trūko oro. Dveji lentiniai gultai nesutalpina visų, kiti turėjo atsigulti ant grindų. Gamtiniams reikalams atlikti vagono kampe skylė. Trūko vandens ne tik nusprausti, bet ir arbatai. Pridvisęs oras, kvapai, karštis, troškulys – tikras pragaras.
    Vežant į tremtį, nepaisant didžiulio streso, mama, kaip svarbiausią daiktą, pasiėmė lietuvių kalbos vadovėlį: juk reikės mergaites mokyti gimtosios kalbos.

    Dr. doc. Marija Vida BAREIŠIENĖ
    Nuotraukoje - Nijolė Danutė Šileikaitė (viduryje) su savo šeima

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 45 (1403)

     

    Visada tikėjo laisva Lietuva

    Lapkričio 26 d. buvo prisimintos 66-osios generolo Jono Žemaičio-Vytauto mirties metinės: 1954 m. uždarame teisme Jonas Žemaitis-Vytautas buvo nuteistas mirties bausme.
    Tačiau jo žodžiai, ištarti paskelbus nuosprendį, išsipildė: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu… Visus pogrindžio, kurio dalyviu aš buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“
    Taip atrodė jo kova:
    1949 m. vasario mėn. J. Žemaitis sušaukė Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, buvo vienbalsiai išrinktas LLKS prezidiumo pirmininku, jam buvo suteiktas partizanų generolo laipsnis.
    1953 m. gegužės 30 d. J. Žemaitis buvo suimtas, įmetus migdomųjų dujų granatą į bunkerį Šimaičių miške.
    1953 m. birželio 23 d. gavus specialų įsakymą iš Maskvos, J. Žemaitis buvo nugabentas į Maskvą pas Lavrentijų Beriją ir ten tardomas. 
    1954 m. birželio 1 d. prasidėjo teismas, kuriame J. Žemaitis buvo nuteistas – jam paskirta mirties bausmė. 
    1954 m. lapkričio 26 d. nuosprendis įvykdytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
    2009 m. J. Žemaitis buvo pripažintas kaip kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.

     

    Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena ir Genocidą išgyvenusių Prūsų Lietuvos žmonių likimai

    Spalio 16-ąją Lietuvoje buvo minima Mažosios Lietuvos genocido diena. Ji įteisinta tik Mažosios Lietuvos reikalų tarybos ne vienų metų raginimu ir prašymu bei tik įveikus kai kurių genocidą neigiančių Lietuvos istorikų pažiūras atstovavusio istoriko dr. Alvydo Nikžentaičio pasipriešinimą. Pagaliau 2006 m. liepos 19 d. Seimas priėmė Atmintinų dienų įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymą, kuriuo spalio 16-oji, kai sovietinė Raudonoji armija pradėjo masinį Karaliaučiaus krašto civilių gyventojų terorizavimą, buvo paskelbta atmintina Mažosios Lietuvos gyventojų genocido minėjimo diena.

    Masinės gyventojų žudynės

    Sovietams įsiveržus į Mažąją Lietuvą, 1944 m. rudenį prasidėjo iki tol neregėtų masto vietos gyventojų genocidas ir daugelį tūkstantmečių besivysčiusios šio krašto kultūros galutinis sunaikinimas. 1944–1949 m. pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte Kremliaus nurodymu buvo įvykdytos per 300 tūkstančių civilių gyventojų (iš jų apie 130 tūkstančių lietuvių kilmės) žvėriškos žudynės. Po Raudonosios armijos teroro, koncentracijos stovyklų ir getų, sudarytų nepakeliamų sąlygų, bado ir ligų išgyvenę vokiečiai ir lietuvininkai – apie 102 tūkstančiai žmonių buvo ištremti į Vokietiją.
    Rusija, norėdama paslėpti nusikaltimus žmoniškumui, ištrinti šio krašto nužudytų žmonių vardus, neteisėtai okupavo ir kolonizavo Karaliaučiaus kraštą, o jo vietovardžius pakeitė rusiškais. Karaliaučiaus kraštas Potsdamo konferencijos susitarimu 1945 m. rugpjūčio 2 d. buvo laikinai atiduotas administruoti Sovietų sąjungai. Nuo 1945 m. rudens į Karaliaučiaus kraštą imta siųsti rusakalbius kolonistus. Prasidėjo nenutrūkstamas jo kolonizavimas. 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba, pažeisdama 1907 m. Hagos konvenciją, priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“.
    Antrojo pasaulinio karo metu Mažoji Lietuva priklausė hitlerinei Vokietijai. Prieš 76 metus, 1944 m. spalio 16 d., į ją įsiveržė Sovietų sąjungos kariuomenė. Klaipėdos kraštas buvo laikomas Sovietų sąjungos dalimi, todėl jis nebuvo labai smarkiai niokojamas, o už Nemuno buvo tikroji Vokietija – Rytų Prūsija. (...)

    Parengė Dalia POŠKIENĖ
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 45 (1403)