„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 21 (1379) 2020 m. birželio 5 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,67 Eur,
    3 mėn. – 11,02 Eur,
    6 mėn. – 22,03 Eur,
  12 mėn. -- 44,06 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Kad neišduotų, rinkosi mirtį


    Pokario partizanų kovos prieš okupantus – tai vienas herojiškiausių ir tragiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Lietuva neteko nepriklausomybės ir pateko į diktatūros pinkles.
    Šių išbandymų akivaizdoje dauguma Lietuvos gyventojų rinkosi savo kelią. Vieni – komunistai ir jų bendrininkai nuėjo tarnauti okupantams ir uoliai atlikinėjo jų nurodymus. Kita dalis – palaikė nepriklausomybę, tačiau laukė išvadavimo iš Vakarų ir nesiryžo rizikuoti savo gyvybe. Trečioji – partizanai, jų rėmėjai ir ryšininkai, kurie priešinosi komunistų vergovei.
    Nepaprastai sunki buvo partizanų dalia, nes jėgos kovoje už laisvę buvo nelygios, tačiau jie jautė atsakomybę ir pareigą tęsti kovą ir priešintis. Partizanai kovojo su žiauriu priešu, kuris visokiais nežmoniškais būdais juos kankindavo, niekindavo jų kūnus, tremdavo jų šeimas. Dėl partizanams kylančių pavojų jie turėjo prisitaikyti gyvenimui miškuose. Nors buvo išdavinėjami parsidavėlių, jie nepalūžo, priešo apsupti susisprogdindavo arba nusišaudavo, kad neišduotų draugų, artimų ir šeimos narių.
    LPKTS Jonavos filialo buvę tremtiniai gegužės 17-ąją – Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną susirinko prie memorialo partizanams atminti. Paminėjime dalyvavo Skautų sąjungos atstovai. Gaila, kad dėl susidariusios dabartinės situacijos Lietuvoje, negalėjo susirinkti daugiau žmonių, tačiau tie, kurie dalyvavo, nuoširdžiai dalijosi savo mintimis apie tai, ką turėjo jausti, patirti ir išgyventi žmonės tuo laiku, kai stojo prieš tokią galingą jėgą.
    Paminėjimą pradėjo ir savo mintimis pasidalijo LPKTS Jonavos filialo pirmininkė Irena Tamoševičienė. Prie memorialo buvo padėta gėlių ir uždegta žvakelių. Laisvės kovų dalyvė, buvusi tremtinė, ilgametė LPKTS Jonavos filialo pirmininkė Veronika Gabužienė priminė įvykius, kurių nevalia užmiršti niekada. Skautų vadas Vaidas Rindzevičius patikino, kad jaunimas tikrai domisi pokario istorija ir suvokia, kokia yra pareiga savo tautai ir tėvynei išlaikyti visa tai, ką mes dabar turime. Tai – LAISVĖ.

    Jonas Povilas VAITOŠKA
    Nuotraukoje - prie Laisvės kovotojų memorialo

     

    Laisvės kovotojų pagerbimas Želvoje

    Paskutinį pavasario sekmadienį Želvoje paminėta Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, prisiminti žuvę kovotojai už Lietuvos laisvę ir atidengtas informacinis stendas „Memorialas rezistencijoms aukoms“.

    Iškilmes organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialas, Želvos bendruomenė. Dalyvavo daug garbingų svečių, miestelio vadovai, LPKTS tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė, LPKTS Kauno filialo nariai, Ukmergės 1002-oji Vyčio šaulių kuopa, vadovaujama kuopos vado Lino Kavaliausko, dainavo Ukmergės buvusių tremtinių choras „Tremtinys“.
    Šventė prasidėjo Želvos Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje, kurioje šv. Mišias aukojo kunigas Petras Avižienis. Pamokslo metu dvasininkas atkreipė dėmesį į tai, kas yra svarbiausia: „Kad išliktų tautos gyvastis, turime išlaikyti tai, ką į širdis įdėjo tremtinė motina ar tėvas, glostydamas galvelę“.

    Po šv. Mišių šventės dalyviai, laikydamiesi saugaus atstumo, susirinko prie Baltojo kryžiaus. Minėjimą pradėjusi LPKTS Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė priminė šio krašto istoriją. Buvo sugiedotas Lietuvos himnas, tylos minute pagerbti žuvusieji už laisvę. Svečiai padėjo gėlių ir uždegė žvakučių prie Baltojo kryžiaus paminklinio akmens.
    Lietuvoje turbūt nėra nė vienos šeimos, kurios vienokiu ar kitokiu būdu nebūtų palietusi sovietinė okupacija. O jauni kovotojai nukentėjo už tai, kad mylėjo Lietuvą, kad norėjo būti laisvi. Sveikinimo žodį tardama LPKTS tarybos pirmininkė V. V. Margevičienė akcentavo, kad nieko nėra svarbiau už atmintį ir siekimą žinoti tiesą. Ji buvo pakviesta atidengti informacinį stendą.
    LPKTS Ukmergės filialo pirmininkė A. Kalesnikienė dėkojo miestelio bendruomenės pirmininkui ir seniūnui už tai, kad gražiai prižiūrima memorialo teritorija, džiaugėsi, kad pagaliau pastatyta informacinė rodyklė į šį memorialą.

    „Tremtinio“ inf.

     

     

    Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena Biržų girioje


    Jau dešimtą kartą tradiciškai Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną LPKTS Biržų filialo tremtiniai kartu su Stepono Giedriko-Giriečio Biržų 501 kuopos šauliais ir jaunaisiais šauliais pamini aplankydami, sutvarkydami, pasodindami gėlių ir uždegdami atminimo žvakučių ant žuvusių partizanų kapų ir paminklų žūties vietose.
    Šiemet, esant karantinui, susirinko paminėti šios dienos mažas, bet aktyvus būrelis. Pirmiausia nuvykome prie paminklo Biržų girioje žuvusiems 24 partizanams, po to girioje aplankėme žuvusio partizano Juliaus Valainio kapą. Uždegėme atminimo žvakučių prie paminklo paskutiniam Pilėnų tėvūnijos vadui Steponui Giedrikui-Giriečiui, Kojališkyje – 10 partizanų žūties vietoje.
    Išvyką užbaigėme Papilio miestelyje, prie partizanų memorialo-kapavietės. Čia granite iškaltos 45 partizanų pavardės. Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienai buvo numatytas šio atnaujinto paminklo atidengimas ir pašventinimas, tačiau dėl karantino teko renginį atidėti.
    LPKTS Biržų filialo taryba ir pirmininkė Danguolė Žiūkienė nuoširdžiai dėkoja šioje pusdienio trukmės patriotinėje išvykoje dalyvavusiems KASP 509 kuopos savanorei šaulei Gabijai Urtei, jauniesiems šauliams Gabijai ir Gabrieliui.

    Vidutis ŠEŠKAS

     

     

    Ko nutilo dainos mylimoj Dzūkijoj

    Atsakymą į šį klausimą greitai sužinojo Dzūkija, o vėliau ir visa Lietuva. Pirčiupio vardu vadinosi du kaimai – Pirčiupiai Senieji ir Pirčiupiai Naujieji, apsupti žaliaskarių pušynų Eišiškių rajone. Jų dvi gatvelės sudarė tarsi „T“ raidę. Kaimas senovinis, gatvinis. Trobelė prie trobelės ir po kiekvieno namelio langeliu gatvės pusėje rūtų darželis, suolelis. Kieme – šulinys su svirtimi. O žaliaskarės girios padėjo dzūkams grybais, uogomis prie šeimos stalo.

    Keršto ugnis

    Netoli Pirčiupio tiesėsi plentas Gardinas–Vilnius. Tai juo be perstojo ūžė ir ūžė karo mašinos, o padangę raižė duslūs lėktuvų garsai. Bet pavasaris yra pavasaris – žemelę reikia suarti, apsėti. Piemenukai jau iš ankstaus ryto savo karveles suvarydavo į bendrą kaimo ganyklą. O stipresni, augesni jau ir paskui žagrę krypuodavo, tėveliams padėdavo, kaip kas galėdavo.
    Ir atsitiko toks nelemtas dalykas, visam kaimui nelaimę atnešęs. Dzūkijos miškuose buvo sovietinių partizanų – desantininkų, naktimis numestų į miškus iš karinių rusiškų lėktuvų. Ir štai vieną naktį buvo apšaudytas pravažiuojantis sunkvežimis su vokiečių kareiviais. Nušovė du. To ir užteko Pirčiupio kaimui, visai nekaltam dėl šito įvykio, kad prasidėtų „svieto pabaiga“. Fronto linija jau prie Vilniaus, o čia dar nušauti kareiviai ir tokia keršto ugnis užsidegė vokiečių širdyse, kad jie tiesiog sužvėrėjo. Ir tą jų sužvėrėjimą patyrė Naujieji Pirčiupiai, buvę arčiausiai plento.
    Teofilės Saulėnaitės-Bučienės šeima gyveno tos nelaimės paženklintam kaimely. Teofilės tėvelis buvo lenkas. O lenkai tame Lietuvos pakraštyje buvo ypač persekiojami vokiečių, nes tuose miškuose su partizanais slapstėsi daug lenkų. Teofilės tėvelis su dešimtmečiu sūneliu irgi buvo išėjęs į mišką. Ten praleido apie dešimt dienų ir galvodamas, kad jau viskas aprimo ir karas eina į pabaigą, grįžo namo.
    Laisvas išbuvo neilgai. Vokiečiai suėmė ir Eišiškėse buvo sušaudytas. Teofilės mama bijodama, kad vokiečių kareiviai vėl gali pasirodyti, paliko namus ir su abiem vaikeliais išėjo už septynių kilometrų į kaimą, kur gyveno jos tėvai. (...)

    Pagal Teofilės BUČIENĖS pasakojimą užrašė Danutė ŠERŽENTIENĖ
    Nuotraukoje -
    Teofilės Saulėnaitės-Bučienės šeima
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 21 (1379)

     

    LPKTS knygynėlyje – naujos knygos

    Pasitinkant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, LPKTS pažymėjo naujos, ilgai lauktos, ketvirtos knygos „Tremties vaikai“ sutiktuvėmis. Jos sudarytojas, daugelio knygų autorius Stanislovas Abromavičius padovanojo ir autobiografinę knygą „Šventų giesmių giedojimas“. Kaip rašo autorius, atsiminimų knygą pradėjo rašyti dar prieš dvidešimt metų. Vaikystės dienų atsiminimų novelės patraukia gyvu žodžiu, sklandžiu sakiniu, lengvai atpažįstama kasdienybe.
    S. Abromavičius, parengęs ne vieną knygą apie žmonių gyvenimo istorijas, savo kūrybiniame kelyje sutiko ne tik iš savo gimtojo Rumšiškių krašto žmones, bet ir Sibiro tremtį patyrusius ir išlikusius. Naujoje knygoje autorius dalijasi prisiminimais apie vaikiškai suvoktą pokario pasaulį, tėvus, motiną, palikusią neišdildomus prisiminimus apie jos jautrią sielą, darbštumą ir meilę skaitymui. Autorius prasitaria, kad polinkis rašyti atėjęs iš mamos.
    Knygoje pasakojama apie tėvus, senelius, gimtojo kaimo žmones, sunkų kolektyvizacijos metą ir patirtus išgyvenimus, einant mokslo keliais. Rasime ir jau brandaus rašytojo kultūrinio gyvenimo akimirkų. Atvertę naująją knygą, susipažinsime ir su S. Abromavičiaus kūrybine biografija: 26 eiliuotos knygelės vaikams, 7 poezijos knygos, 19 prozos, publicistikos, esė knygų. Nuo pirmosios knygos pasirodymo 1995 m., rašytojo kūrybos kraitėje – ne tik išleisti leidiniai, bet ir nesuskaičiuojama daugybė straipsnių savaitraštyje „Tremtinys“, kituose laikraščiuose. Jo kūryba įvertinta literatūrinėmis Jono Aisčio, Anzelmo Matučio, N. Bataitytės-Glaže (JAV) premijomis, pelnęs Kauno miesto burmistro Jono Vileišio ir LR Seimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalį „Tarnaukite Lietuvai“ bei LPKTS ir kitus apdovanojimus.
    S. Abromavičius – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, dar vadinamas ir tremties metraštininku, daug laiko skiria susitikimams su gyvais istorijos liudininkais, renka žinias apie pokario rezistenciją, studijuoja archyvinę partizaninės kovos medžiagą, kuri sutalpinta į dešimt knygų apie Sibiro tremtį. Skaitytojus turėtų sudominti ši naujoji rašytojo atsivėrimų knyga.

    ***

    LPKTS Šilalės filialas išleido VII dalį knygos „Erškėčių keliu“. Knyga skirta Žemaitijos metams, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949“m. Vasario 16-osios Deklaracijos 70-ies metų sukakčiai ir LPKTS įkūrimo 30-mečiui. Pirmoji šios serijos knyga pasirodė 1996 m., jos išleidimo iniciatorė buvo partizanė Aldona Monika Kuličiauskienė.
    LPKTS Šilalės filialas tęsia pradėtą darbą. Per dešimtmetį surinkti atsiminimai, pasakojimai, straipsniai, eilės apie tremtį, okupacijos padarytas žaizdas Šilalės krašte, Žemaitijoje, kitose Lietuvos vietovėse bei šių dienų nuoskaudas, kurias patiria Lietuvos piliečiai, „sugulė“ į septynias knygas. Naujojo leidinio sudarytoja – Šilalės filialo pirmininkė Teresė Ūksienė, naujoje knygoje sudėjo 26 autorių straipsnius, dokumentines nuotraukas. Rengiant šias knygas, daug talkino Loreta Kalnikaitė, kiti aktyvūs Šilalės krašto buvę tremtiniai. Knygos leidėjai dėkoja net 36 rėmėjams, straipsnių autoriams.

    ***

    Nauja knyga šiuos metus pasitiko ir LPKTS Jurbarko filialas. Pirmininkės Irinos Pažereckienės rūpesčiu išleista Emos Šeflerytės-Dovydaitienės eilėraščių knygelė „Gyvenimo kelias“.

    ***

    Dovaną savo kraštui ir Lietuvai padovanojo LPKTS Ukmergės filialas. Zuzanos Budaitės-Stunžėnienės knyga „Atodangos. 1947–2019“ – tai praeities mozaika, kurioje sudėti prisiminimai, dokumentai ir publicistika su poezijos intarpais. Knygoje rasite ir apie sunaikintą gimtąjį Rumšių kaimą (Raseinių rajonas), nemažai vietos skirta Ukmergės žmonėms.

    Parengė Dalia POŠKIENĖ