„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Nr. 30 (1340) 2019 m. rugpjūčio 16 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,65 Eur,
    3 mėn. –   7,96 Eur,
    6 mėn. – 15,91 Eur,
  12 mėn. -- 32,13 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Pagerbtas Tauro apygardos įkūrėjo kunigo Antano Yliaus atminimas

     

    Šiemet balandžio 21 dieną sukako 110 metų, kai gimė Tauro apygardos įkūrėjas, Sibiro tremtinys, kunigas Antanas Ylius. Norint įamžinti šį nusipelniusį Lietuvos laisvės kovotoją ir iškilios asmenybės dvasininką, jau kovo mėnesį Lietuvos kariuomenės Kauno Įgulos kapelionas mjr. Tomas Karklys ir LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius susitiko su Lesčių Dievo Apvaizdos bažnyčios (šioje bažnyčioje kunigas A. Ylius dirbo grįžęs po tremties 1956–1961 metais ir jo rūpesčiu buvo lentomis apkaltos bažnyčios sienos, uždengtas naujas stogas, viduje pastatyti nauji suolai, suremontuota varpinė) klebonu Gintautu Jankausku ir svarstė, kaip įamžinti ir pagerbti kunigą A. Ylių.
    Kunigas G. Jankauskas pasiūlė įamžinimą organizuoti per Šv. Ignaco Lojolos atlaidus (liepos 28 dieną) Dievo Apvaizdos bažnyčioje, įjungiant į parapijos šventę Lesčių vietovardžio paminėjimo (kryžiuočių analuose 1384 metų rugpjūčio 14 dieną pirmą kartą paminėtas Lesten vietovardis) 635-ąsias metines, Dievo Apvaizdos bažnyčios pastatymo (1789 metais bažnyčią pastatė vietos dvaro savininkai Jonas ir Kotryna Remeriai) 230-ąsias metines ir kunigo A. Yliaus mamos Marijos Magdalenos mirties (mirė 1959 metais ir palaidota prie bažnyčios esančiose kapinaitėse) 60-ąsias metines. Šiam pasiūlymui buvo pritarta ir nuspręsta sudaryti organizacinį komitetą, į kurį, be šiame pasitarime dalyvavusiųjų, įtraukti Raseinių rajono merą, Vytauto Didžiojo šaulių 2-os rinktinės 209 kuopos (Ariogalos) vadą Andrių Bautronį, Vytauto Didžiojo šaulių 2-os rinktinės vadą ats. kpt. Vytautą Žymančių, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkę Rasą Duobaitę-Bumbulienę ir bažnyčios parapijos komiteto aktyvistus Viktoriją, Joną, Eglę ir Neringą Švedus.
    Liepos 28 dieną apie 150 vietos parapijos gyventojų, svečių, šaulių, V. Putvinskio-Pūtvio klubo narių susirinko į Šv. Ignaco Lojolos atlaidus. Prieš šv. Mišias istorinėje-meninėje dalyje apie Lesčių istoriją, bažnyčią, dvarininkus J. ir K. Remerius, kunigą A. Ylių, jo kovos kelią, gyvenimą ir kunigavimą po tremties pasisakė šventės kvieslys aktorius Vladas Baranauskas, kraštotyrininkas Jonas Brigys ir kunigą A. Ylių pažinojęs Prisikėlimo apygardos štabo ryšininkas Kęstutis Albinas Bersėnas-Stirniukas. Šv. Mišias aukojo Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos kapelionas mjr. Tomas Karklys, kuris savo pamoksle pabrėžė, kad Šv.Ignacas Lojola ir kunigas Antanas Ylius istorijoje buvo du kovotojai už savo kilnius bei šventus įsitikinimus, kurie buvo aukščiau negu jų pačių gyvybė, o jų gyvenimas yra mums sektinas pavyzdys.


    Pasibaigus šv. Mišių apeigoms ir po procesijos (reikėtų paminėti, kad procesijos metu bažnytines vėliavas nešė šauliai ir jaunieji šauliai), klebonas G. Jankauskas šiltai padėkojo visiems prisidėjusiems prie šios šventės organizavimo ir gausiai susirinkusiesiems į atlaidus. Prie bažnyčios sienos pritvirtintos kunigo A. Yliaus atminimo įamžinimo lentos pasitiko LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo Marijampolės skyriaus nariai (vadovavo dim. ltn. Anicetas Varnas) su atsivežta istorine Tauro apygardos partizanų vėliava. Atminimo lentą atidengė Vytauto Didžiojo šaulių 2-os rinktinės vadas ats. kpt. V. Žymančius, Raseinių rajono meras, šaulių kuopos vadas A. Bautronis ir partizanų ryšininkas K. A. Bersėnas. Lentą pašventino Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos kapelionas mjr. T.Karklys. Prie Marijos Magdalenos Ylienės kapo, kuris buvo išpuoštas V.Švedienės rūpesčiu, atlaidų dalyviai sukalbėjo ir sugiedojo maldas.

     

    Stasys IGNATAVIČIUS,

    LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas

     

    Valstybės išdaviko gynėjai

     

    Vilniaus miesto taryba svarsto Petro Cvirkos paminklo nukėlimo klausimą; Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba kreipėsi į kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską ir Vilniaus merą Remigijų Šimašių, ragindami nenukelti paminklo, o pritvirtinti prie jo informacinę lentelę apie P. Cvirkos kūrybą ir gyvenimą. Paminklo gynėjai bando įtikinti miesto tarybą ir visuomenę, kad Cvirka buvo talentingas rašytojas, tik per klaidą tapęs išdaviku.
    Pakalbėsime apie P. Cvirkos gyvenimą, nes jo kūryba buvo labai prieštaringa – nuo liaudies gyvenimo vaizdelių iki bolševikinės propagandos. Didelę įtaką P. Cvirkai darė mokytojas V. Petronis, skleidęs kairiąsias laisvamaniškas pažiūras Veliuonos progimnazijoje. V. Petronis įtikino P. Cvirką stoti į Kauno meno mokyklą ir parūpino jam bendrabutį. Ten jis susipažino su būsimais komunistų bendrininkais Jonu Šimkumi bei Antanu Venclova. Tuo metu P. Cvirka žengė kitą žingsnį, nuvedusį jį išdavystės keliu, per žurnalą „Trečias frontas“, kuris netruko tapti marksistinių idėjų propaguotoju ir greitai buvo uždarytas. Tada Drazdauskas siūlė užmegzti ryšius su komunistais ir dalyvauti jų spaudoje. P. Cvirka palaikė jo nuomonę ir savo eilėraščius mėgino siųsti į Maskvos „Priekalą“. Jis neatsisakė komunistinės ideologijos, bet reikėjo kaip nors pragyventi, dėl to rašė ir į kitą spaudą. To bolševikai negalėjo pakęsti. 1932 metais jie rašė: „Keistas tipas. Jis blaškosi, eina išvien su mūsų priešais“, laikė jį provokatoriumi. Zigmas Angarietis vadino jį politine prostitute. P. Cvirka atgailavo, atsiprašinėjo, verkšleno. Jis apsilankė SSRS Sevastopolyje, Odesoje, Kijeve. Po kelionės dar labiau ėmė šlovinti sovietinį rojų ir atgavo komunistų pasitikėjimą.
    Artėjant 1940 metams P. Cvirka dažnai lankėsi sovietų pasiuntinybėje, bičiuliavosi su Nikalojumi Pozniakovu, nesivaržė būti raudonojo ambasadoriaus informatoriumi. Okupaciją P. Cvirka sutiko su euforija. Jo energija liejosi per kraštus. Buvo kupinas įvairių projektų, liečiančių literatūrą, spaudą, meno gyvenimą. 1940 metais jis stoja į komunistų partiją, „išrenkamas“ į „liaudies seimą“ ir rugpjūčio mėnesį kartu su 20 išdavikų vyksta į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų inkorporuota į Sovietų sąjungą.
    SSRS ir Vokietijos karo metus P. Cvirka praleido Rusijoje. Grįžęs į Lietuvą valstybinio posto negavo. Tapo sovietinės Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku. Uoliai saugojo kolegų ideologinį tyrumą. Įskundė rašytoją K. Jakubėną, kuris buvo suimtas ir išsiųstas į lagerius.
    Įvykdžius šį tarptautinį-priešvalstybinį sunkų nusikaltimą, tremiant Lietuvos žmones, naikinant tautą ir valstybę, 1940 metų rugpjūčio 3 dieną Maskvoje Lietuva inkorporuojama į SSRS sudėtį. Išdavikiškame nusikaltime, aneksuojant Lietuvą, Maskvoje dalyvavo ir balsavo už Lietuvos aneksiją ir P. Cvirka.
    To meto sovietiniai laikraščiai apie Cvirką, kaip uolų kolaborantą, rašė: „Jis glaudžiai susijęs su antifašistine buržuazine revoliucine kova Lietuvoje. Nuo 1940 metų P. Cvirka aktyviai įsijungė į Tarybų Lietuvos kūrimą ir išliko ištikimas tarybinės tėvynės patriotas, rašytojas-bolševikas... Kūnu ir krauju, širdimi ir siela P. Cvirka buvo suaugęs su tarybų valdžia, su Komunistų partija.
    P. Cvirka nuo pat jaunystės aukštai iškėlęs nešė kūrybinio partiškumo vėliavą, kiekviena P. Cvirkos parašyta eilutė, kiekvienas parašytas puslapis alsuoja komunistinio partiškumo dvasia. P. Cvirka buvo kovojantis partietis literatūroje, aistringai kovojo už komunistinių idealų įgyvendinimą, už socialistinio realizmo pergalę prieš buržuazinę ideologiją, prieš buržuazinius nacionalistus literatūroje ir gyvenime... Jis visą gyvenimą dėkojo tarybiniams kariams, tarybiniams broliams, Lietuvai suteikusiems laisvę, šviesų komunistinį rytojų. Komunistų partijai, Tarybų valdžiai jis atidavė visą savo gyvenimą, savo likimą...
    P. Cvirkos draugo skulptoriaus J. Mikėno ir V. Mikučianio sukurtas granitinis paminklas amžiams liudys ateinančioms kartoms, su kokia pagarba ir meile tarybų valdžia, Komunistų partija rūpinasi įamžinimu jai ištikimų sūnų atminimu. Šis paminklas, įkūnijantis V. Lenino, F. Dzeržinskio bolševikinę dvasią, bus tvirtas kaip ir P. Cvirkos komunistinė dvasia...“ – tokių liaupsių P. Cvirkai liejosi komunistinės spaudos puslapiuose tuomet, kai Lietuvių tautos sūnūs ir dukterys, aukodami savo jaunas gyvybes už Lietuvos laisvę, kovėsi su sovietiniais okupantais, išdavikais kolaborantais ir stribais. Pastatytas už mūsų valstybės išdavimą, uolų kolaboravimą su okupantais lig šiol šis gėdingas  paminklas valstybės išdavikui, veidmainiui, sukčiui vis dar stovi.
    Ar reikia dar kitokių argumentų įtikinti paminklo griovimo priešininkus, kad šis paminklas pastatytas ne rašytojui, bet sovietų kolaborantui?
    Apgailėtinai atrodo šį išdaviką-sukčių ginantieji. Jie teisina P. Cvirką, esą tuo metu daugelis maištingų inteligentų jaunystėje buvo susižavėję marksizmu ir Sovietų sąjungos propaguojamomis idėjomis. Net užsimena, kad jo ankstyvą mirtį suorganizavo sovietinis saugumas, nes P. Cvirka buvo pradėjęs rašyti objektyvų romaną apie sovietinę santvarką. Vis tik paminklas buvo pastatytas ne paklydusiam rašytojui, o valstybės išdavikui. Ir jo vieta, kartu su Salomėjos Nėries paminklu, stovėti Grūto parke vienoje kompanijoje su A. Sniečkumi.

     

    Dr. Povilas JAKUČIONIS

     

    Marijos Šimkienės rožinis

     

    Buvusios politinės kalinės ir tremtinės Marijos Kraptavičiūtės tėviškė – dabar jau ištuštėjęs Beržinių kaimas Keturvalakių seniūnijoje, Vilkaviškio rajone. Vaikystėje įsilipusi į jų kieme augusią kriaušę matydavo keturių bažnyčių bokštus – Keturvalakių, Gižų, Marijampolės ir Sasnavos. Tėveliai Vincas ir Petronėlė Kraptavičiai prieškariu augino septynis vaikus, triūsė savo beveik dvylikos hektarų ūkyje. Marija buvo antras vaikas šeimoje, gimusi 1926 metais. Deja, 1944 metais sugrįžęs okupantas ne tik atrėžė nuo ūkio 7 hektarus, dar už tariamai nuslėptą telyčią nuteisė Vincą dvejus metus kalėti Macikų lageryje prie Šilutės.

    Kraptavičiai nuo pat pirmųjų partizaninio karo dienų padėjo partizanams. Marijos vyriausioji sesuo Stasė buvo suimta ir per 1947 metų šv. Kalėdas mirė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Tada Marija mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje kartu su būsimaisiais partizanais Abdonu Miliausku-Sekliu, Giedriaus Lapatos seserimi Stase. 1946 metais pradėjo studijuoti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filologijos fakultete. 1948 metais gavo kvietimą susitikti su partizanais Gulbiniškiuose (dabar – Kalvarijos savivaldybė). Deja, tai buvo NKVD pasala, merginai teko ilgam laikui kalėti Mordovijoje.
    1949 metų kovą į Sibirą buvo ištremti ir likusieji Kraptavičių šeimos nariai: tėveliai Vincas ir Petronėlė, Antanina, Stasys ir aštuonmetė Irena. Marijai Šimkienei į Lietuvą sugrįžti buvo lemta tik po keturiasdešimties metų. Likimas lėmė, kad už pagalbą partizanams ji buvo nuteista 8 metams lagerio. Bausmę atliko Dubrovlage. Ten pristatė siūti kareiviškus drabužius, tad kol išmoko šio amato, supūliavo adatomis subadyti pirštai. Baigusi bausmę, norėjo vykti pas savuosius į tremtį Irkutsko srities Nižneudinsko rajono Balakšin Boro gyvenvietę, tačiau atsidūrė Krasnojarske. Čia vėl sunkiai dirbo statybinių medžiagų gamykloje, 1955 metais ištekėjo už politinio kalinio Antano Šimkaus, kilusio iš Šiaulių apskrities. Kai Marijai jau baigėsi tremtis, Lietuvoje niekas jų nelaukė, be to, Antanas grįžti negalėjo, vis dar buvo tremtiniu. Jiedu augino du sūnus, tad kažkaip viskas užsitęsė, ir į Lietuvą jie sugrįžo tik po keturių dešimčių metų...
    Šią Marijos Kraptavičiūtės istoriją užrašė Marijampolėje gyvenantis muziejininkas ir rašytojas Justinas Sajauskas. Ši knyga, pavadinta „Lietuvės rožinis“, mane sudomino. Pasirodo, kad į šį rožinį buvo įpinta Marijai brangios vietovės ir sutikti žmonės. Pirmasis karoliukas – jos gimtasis Beržinių kaimas, senelis Vincas su išblizgintais čebatais, dviejų galų stuba, kaimynų vokiečių Šiopkių šeima (kai jie dar prieš karą grįžo į istorinę tėvynę Vokietiją, senoji Šiopkienė pakeliui mirė iš sielvarto), prūsas Gerulaitis, dėdė partizanas Stasys Kraptavičius-Artojas, susisprogdinęs apsuptas kareivių...
    Antrasis rožinio karoliukas – tai Marijos tėvelio Vinco Kraptavičiaus gyvenimas. Melagingai įduotas kaimo seniūno, dvejus metus atvargęs lageryje, dar devynerius su šeima išbuvo Sibire. Į Lietuvą sugrįžo 1958 metais.
    Spalvingas motinos Petronėlės karoliukas. Pasakojama nuo jos vedybų su nepažįstamu žmogumi Vincu Kraptavičiumi. Ji stengėsi ne tik gerai auklėti vaikus, bet ir buvo aktyvi bendruomenės veikloje, išgyveno į pasipriešinimo kovas įtrauktos dukters Stasės ir svainio Stasio Kraptavičiaus žūtį, tremtyje buvo atkakli ir tikėjo, kad sugrįš į Lietuvą.
    Rožinis didėja, nes karoliukų yra ir daugiau. Tai jos dukters Stasės Podolskienės sūnelis Romutis, po mamos žūties užaugęs pas tetą Dembinskienę, gyvenusią Tarpučiuose, žuvęs partizanas Abdonas Miliauskas-Seklys, broliai Vladas Gavėnas-Tarzanas ir Vytautas Gavėnas-Vampyras, Marijos vyras Antanas Šimkus, su kuriuo kartu išgyveno 63 metus ir be kurio karoliuko, kaip ji sako, neįsivaizduoja savo rožinio…
    Kaip „Literatūroje ir mene“ rašė rašytoja Renata Šerelytė, Justino Sajausko kūryboje tarsi nėra nieko nereikalingo – net tose vietose, kuriose aprašomi paprasčiausi įvykiai. „O kai kurias verta perskaityti kelis kartus, kad atsiskleistų potekstė. Šiuo atveju, sakyčiau, autoriui padėjo ne tik kalbinė klausa (Sajausko miniatiūros parašytos švaria ir taupia kalba, su aštrios ironijos kibirkštėlėmis), bet, matyt, ir asmeninė patirtis, muziejininko darbas, nes tokių liudijimų nesugalvosi, juos reikia kruopščiai rinkti, fiksuoti, galvoti, kaip juos pateikti (...) Jo kūryboje nėra jokio paviršinio patriotiškumo ir egzaltacijos, sugadinusios daugelį profesionalių rašytojų kūrinių apie partizanus, kuriuose dėl istorinės satisfakcijos aukojama meninė tiesa.“

     

    Stanislovas ABROMAVIČIUS

    Nuotraukoje - Tauro apygardos Vytauto rinktinės ryšininkės Stefa Miliauskaitė-Varna ir Marija Kraptavičiūtė Karkliniuose. 1947 metai

     

    Kelionė į Komiją ir atgal

    Jurgio USINAVIČIAUS atsiminimai

     

    Panevėžyje į mūsų vagoną sugrūda gausią šeimą. Seną ligonę iš lovos vidun įtempia, jauną moterį su vaikeliu ant rankų ir sužeista ranka vyrą įvaro. Ir senukas su jais. Dar broliukas su sesute. Dardame Radviliškio link. O tas vaikelis, ta mergytė, visą naktį verkia, negi ir ji jaučia, kad iš Lietuvos mirti važiuoja. Prie jos tėvas peršautą ranką pasirišęs, storai apvyniotą, vos vaikelį laiko. Dieve, tu mano. Bėgo, norėjo Lietuvoje pasilikti, šovė... paskui į vagoną. O dabar su visa šeimyna, ir dar su maža vos metukų neturinčia dukrele, tokioj baisioj kelionėj į tremtį važiuoja. Vagone sužinom, – tai Zelnių ir Radeckų šeimos. Šalia manęs Kostas Zelnys, o ant gulto apačioje palei sieną jo žmonelė Mikolina Zelnienė. Tai jų žentui Steponui Radeckui ranką stribai peršovė, tai jo dukrelė Augutė čia, vagone, miršta. Ne, neištvers nei ji, nei Mikolina tokios sunkios kelionės, tokios smarvės vagone. Dar Vilnių laimingai pasiekiame.
    Vileikoj vagono duris atidaro, gaivaus oro įleidžia, vyrai du kibirus vandens atneša. Užvalgom, kas ką turi – dalijasi. Zelnienė net vandens nenori, sunkiai alsuoja. Dabar tai jau tikrai į rytus dardam. Antra ar trečia naktis. Mane pažadina motina. Matau, moterys sukilusios už mažo vaikelio sielą poterius kalba. Sesutė Irena (vėliau – Jurtena) kūkčioja, jai tik dveji su puse, broliukas Vilius ašaras šluostosi – jis taip mylėjo mažąją sesutę. Negi jos nebėra? Mano mama (Ona Gailiušienė) uždega pašventintą žvakę, prikiša ją prie nustojusios verkti mergaitės ir visi pamatom jos mėlyną veidelį. Ir pliūptelėjo motinos (Elenos Radeckienės) rauda: nebėr jos vaikelio. Moterys Viešpaties angelą užgieda ir taip garsiai, kad giesmė nustelbia ratų dundesį. Iki pat ryto netilo maldos, niekas nemiegojo, nesnaudė – pirmosios šermenys vagone.
    Ryte, traukiniui sustojus, vyrai ėmė belsti į vagono langines, duris. Jas atstūmė pikti kareiviai: ko reikia? Ir kaip jiems pasakyti, kai niekas dorai rusiškai nemoka, tik rodo: va, vaikelis mirė. O vienas iš apačioje buvusių išrėžia: šorošo! Ką tas žodis reiškia – niekas nesuvokia. Negi gerai, kad vaikelis mirė, o gal praneš ešelono vyriausiam ar stoties viršininkui? Po kurio laiko ateina pagyvenęs, vešlia barzda apžėlęs rusas, gal koks iešmininkas, gal stoties sargas, įsikorė į vagoną ir atkišo Radeckienei brezentinį maišą. „Laži“, – pasakė. Moteris sudrebėjo: niekada. Į maišą – niekada, ir ėmė klaikiai raudoti. Tada sveikąja ranka pats tėvas pakėlė tą mažą numirėlę, pabučiavo į kaktytę, tą padarė Viliukas, paskui Jurtena, ašaromis ją apipylė motina ir jai nebematant mažoji tremtinė dingo tame maiše už durų...“ Ir dabar, tai sakant, Janinos akyse sužvilga ašaros...

     

    Nuotrauka iš Janinos Gustienės albumo - Gailiušių ir Gustų šeimos. Sėdi: Ona Gailiušienė, jų sūnaus Zenono dukra Audronė, Jonas Gailiušis, Algirdas (Janinos sūnus); stovi: Janinos brolis Zenonas Gailiušis, jo žmona Irena, Janina Gailiušytė-Gustienė ir jos vyras Antanas Gustas. Apie 1956 metai
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 28-31 (1338-1341)