„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 3 (1313) 2019 m. sausio 18 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,65 Eur,
    3 mėn. –   7,96 Eur,
    6 mėn. – 15,91 Eur,
  12 mėn. -- 32,13 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Muziejaus „Mo“ Vilniuje mecenatai paskelbti „Metų žmogumi“

     


    Palydint 2018 metus Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) komisija, skyrusi premijas už pasiekimus meno ir kultūros srityje, metų žmogumi paskelbė Danguolės ir Viktoro Butkų šeimą, padovanojusią didelės vertės „Mo“ muziejų Vilniaus mieste. Vilniaus miesto savivaldybės taryba svarsto klausimą – „Mo“ muziejaus mecenatams suteikti Vilniaus miesto garbės piliečių vardus.
    Taip sutapo, kad praėję metai buvo itin reikšmingi Lietuvai: paminėtas Nepriklausomybės šimtmetis, Švento Tėvo popiežiaus Pranciškaus vizitas Baltijos šalyse. pagerbti pokario ginkluotojo pasipriešinimo dalyviai, perlaidojant šio Sąjūdžio vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus, ir kitais įsimintinais įvykiais. Danguolės ir Viktoro Butkų šeimos istorija atspindi tarpukario Lietuvos pakilimo laikotarpį ir sovietinės okupacijos siaubus.
    Viktoras Butkus yra chemikas, profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras. 1995 metais įkūrė įmonę UAB „Fermentas“, buvo šios bendrovės valdybos pirmininkas, generalinis direktorius. 2010 metais bendrovę „Fermentas“ pardavė JAV mokslinių technologijų milžinei „Thermo Fisher Scientifik“. Dalį gautų pajamų šeima skyrė Modernaus meno centro Vilniuje projektavimo, statybos ir meno kūrinių komplektavimui. Viktoro Butkaus biografijoje gimimo vieta nurodyta Krasnojarsko miestas, Rusija – 1954 metų sausio 7 diena. Nuo šios datos atvertus atgal laiko puslapius, aiškėja jo gimimo aplinkybės šiame Sibiro mieste ir toliau, gilinantis į praeitį – galimai paveldėtos moralinės vertybės. Profesoriaus, habilituoto mokslų daktaro, chemiko seneliai Petras Butkus ir Ona Butkienė buvo tarpukario Nepriklausomos Lietuvos patriotai, švietėjai.

     

    Moralinės vertybės – paveldėtos

    Petras Butkus (1890–1946) gimė Vaidulonių kaime, Šeduvos valsčiaus Panevėžio apskrities ūkininkų šeimoje. Įgijęs tik vidurinį išsilavinimą Šeduvos vidurinėje mokykloje Petras Butkus, dar ūkininkaudamas savo ūkyje, įsijungė į aktyvią visuomeninę veiklą. Nuo 1905 metų jo straipsnius spausdino „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Šaltinis“, „Viltis“. 1909–1911 metais buvo Šeduvos Blaivijos draugijos pirmininku, 1912–1916 metais Šeduvos Žemės ūkio draugijos pirmininku, taip pat Pavasarininkų draugijos, Šeduvos parapijos, smulkaus kredito draugijos pirmininku. 1923 metais su Lietuvos savivaldybių atstovais dalyvavo Švedijos Geteburgo miesto įkūrimo 300 metų minėjimo proga surengtoje žemės ūkio parodoje, aplankė vietinius ūkininkus, susipažino su žemės ūkio produktų perdirbimo pramone. Sugrįžus iš Švedijos, Petro Butkaus visuomeninės veiklos ribos išsiplėtė. Apie Švedijos ūkininkų patyrimą pasidalijo jo paruoštoje ir išleistoje brošiūroje „Ekskursija į Švediją“, susitikimuose su Lietuvos ūkininkais. Dalyvavo steigiant Žemės ūkio rūmus, nuo 1935 metų buvo valdybos narys, Pieno perdirbimo bendrovės valdybos narys. 1926–1927 metais Trečiojo Seimo atstovas. P. Butkus 1929 metais tapo Panevėžio apskrities tarybos pirmininku. Jo bendražygis, inžinierius K. Germanas savo prisiminimuose apie P. Butkaus veiklą Panevėžio apskrities valdyboje rašė: „Jis vedė Apskr. valdybos finansų ir ūkio reikalus... P. Butkus buvo uolus šalininkas apsidėti maksimaliais mokesčiais, bet kartu ir kietas savivaldybės lėšų prižiūrėtojas: kiekvienas surenkamas litas buvo stengiamasi versti vertybe“. P. Butkaus pastangomis su grupe vietinių ūkininkų Šeduvoje 1937 metais buvo pastatyta moderni pieninė, kuriai įrengimus sumontavo Danijos specialistai. Sviestas keliavo į Angliją.
    1945 metų vasarį Petras Butkus buvo areštuotas ir išsiųstas į Belomoro kanalo statybą Rusijoje. Sugrįžo 1946 metais paliegęs. Kunigas P. Rauda prisimena: „Išgirdęs, kad iš lagerio paleistas P. Butkus, nuėjau jo aplankyti. Jis visai išsekęs ir iš lovos nelipo... Visa apskritis pažinojo Petrą Butkų kaip nuostabų žmogų“. Mirė 1947 metais, palaidotas Šeduvoje. (...)

     

    Vytautas GULIOKAS

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 3 (1313)

     

     

    Tėvynės gynyboje – trys ukmergiškių kartos

     


    Atsargos majoras ukmergiškis Vidmantas Leščius didžiuojasi, kad yra vienas Lietuvos karių dinastijos narių. Lietuvai tarnavo jo seneliai Jonas Leščius ir Jurgis Tamošiūnas, tėvas Bronislovas už ryšius su partizanais kalėjo Sibiro lageriuose. Vidmantas tėvynei atidavė 12 metų – nuo 1991-ųjų, kai atsikuriančiai šaliai taip pat reikėjo drąsių, pasiaukojančių, ryžtingų karių.

    Istorikas ir pedagogas tapo kariu

    Vidmantas gimė 1956 metais. Ukmergėje baigęs tuometinę Ketvirtąją vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą, Istorijos fakultetą. Įgijo istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojo specialybę. Baigęs studijas, įsikūrė Ukmergėje. Dirbo Kraštotyros muziejuje, vėliau – mokytoju. „1988 metais prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio judėjimui, aktyviai įsitraukiau į šią veiklą, – pasakoja V. Leščius. – Šaliai atkūrus nepriklausomybę, 1991 metais nutariau tapti kariu – pradėjau profesionalią karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Buvau priimtas į Ukmergės komendantūrą vyr. specialistu“, – atskleidžia lemtingą gyvenimo posūkį atsargos majoras.
    1992 metais jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis, po metų – vyr. leitenanto. 1993-aisiais jis buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT, dabar – Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) Vilniaus apskrities Ukmergės rajono teritorinės gynybos vadu – rajono komendantu. Dešimt metų – iki 2003-ųjų, V. Leščius ėjo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8 rinktinės Ukmergės rajono teritorinės gynybos vado, 84 bataliono vado pareigas.
    1995 metais jam buvo suteiktas kapitono laipsnis, 1999-aisiais – majoro.
    Iš istoriko ir pedagogo tapęs kariu, Vidmantas sėmėsi žinių ne tik Lietuvos karinio mokymo įstaigose, bet ir užsienio šalyse. Švedijoje jis baigė bataliono vadų kursus, Danijoje – vadybos. „Pradėjęs vadovauti rajono kariams, organizavau savanorių karinį rengimą, kuopų taktines pratybas, rajono naujokų šaukimo komisijoje buvau pirmininko pavaduotoju“, – vardija vykdytus darbus ukmergiškis.
    Pasitraukus sovietinei armijai, Lietuvos kariuomenė ne tik kūrėsi, bet ir diegė naujas tradicijas. Viena jų – bendravimas su visuomene. „Kartu su savivaldybės darbuotojais organizavome valstybinių ir rajoninių švenčių minėjimus, sporto varžybas, skautų stovyklas. Kai buvo vykdoma akcija „Dovana miestui“, savanoriai talkino tvarkant istorinius paminklus. O atsitikus bėdoms, skubėjo į pagalbą – kartu su gaisrininkais gesinome miškus ir durpynus“, – kalba Vidmantas.

     

    Ne kartą buvo apdovanota

    Vadui teko tvarkyti ir ūkinius reikalus: „Man vadovaujant buvo suremontuotos Ukmergės rajono teritorinės gynybos 84 bataliono štabo patalpos, uždengti stogai, išasfaltuotas kiemas, išsaugoti ir užkonservuoti Pirmojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulko pastatai.“
    Aktyvus, darbštus, pavyzdingas karininkas buvo ne kartą apdovanotas Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos vado, Lietuvos kariuomenės vado, krašto apsaugos ministro padėkomis bei padėkos raštais, medaliais „Už pasižymėjimą“, „Už nuopelnus“, jam taip pat įteikta „Ugniagesio gelbėtojo žvaigždė“.
    2003 metais V. Leščius iš profesinės karo tarnybos buvo išleistas į atsargą.

     

    Aktyvus visuomenininkas

    Išėjęs į atsargą Vidmantas nuo visuomeninių reikalų nenutolo. Jis tapo Atsargos karininkų sąjungos Vilniaus skyriaus nariu, įstojo į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, yra šios sąjungos Ukmergės filialo valdybos narys. Buvęs kariškis ne tik aktyviai dalyvauja jos renginiuose, bet ir pats juos organizuoja. „Domiuosi politika, šalies ekonominiu gyvenimu, esu visų svarbesnių rajono įvykių sūkuryje“, – neslepia Vidmantas.
    Jis neretai lankosi mokyklose, kur moksleiviams pasakoja apie laisvės kovas, taip skatindamas jaunosios kartos patriotizmą, meilę savo šaliai.
    Per tragiškuosius Sausio 13-osios įvykius V. Leščius kartu su tūkstančiais kitų patriotų stojo ginti tėvynės. Kai po metų jis buvo pristatytas apdovanojimui Sausio 13-osios medaliu, kariškis jo atsisakė: „Nė kiek nesigailiu taip pasielgęs. Mąsčiau, jog apdovanojimams yra vertesnių žmonių, nes aš nebuvau nei sužeistas, nei patyriau traumų. Kaip galėčiau savo anūkams pasakyti, už ką gavau medalį?“ (...)

     

    Genovaitė KAZIELIENĖ

    Nuotraukoje iš asmeninio V. Leščiaus archyvo - Vidmantas Leščius (dešinėje) prie paminklo Musninkų valsčiaus savanoriams atminti
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 3 (1313)

     

     

    Sibiro vaikai

     


    Mama vienintelė mūsų šeimoje ėjo į darbą, tik ji viena ir gaudavo maisto „pajoką“ (normą) – už jį galėjo nupirkti kelis šimtus gramų duonos, šiek tiek kruopų. O namie laukėme mes – keturios burnos. Suprantama, viską atiduodavo vaikams. Lietuvoje mamos brolis susigrąžino karvę, kurią, mus ištrėmus, buvo priglobęs kaimynas, ją pardavė ir atsiuntė šiek tiek pinigų. Tai buvo didelis džiaugsmas, nes už juos galėjom nusipirkti karvę. Abi su mama pastatėm jai pašiūrę. Mama po darbo vis eidavo į kalną šienauti, ten pat sukrovėm šieną į stirtą, nes parsivežti nebuvo kuo. Žiemą eidavau su rogutėmis jo parsitempti. Kai mama vėliau visai įsisirgo, tą karvę aš viena pati prižiūrėjau ir melždavau. Vieną dieną eidavau šieno parsivežti, kitą dieną – malkų. Vėliau išmoko melžti karvutę ir sesutė Emilija. Man tada buvo vienuolika metų, jai – beveik aštuoneri.“

     

    Vaikų vargai

    Malkų kartais kaimynas Kairiūnas parveždavo. Medienos ten buvo, kiek nori. Jauni ir sveiki lietuviai daug malkų atsargų prisiruošdavo. Rusai net stebėdavosi, nes jie patys, būdavo, vakare parsiveš žalią rąstą, ryte susipjaustys ir jau meta į krosnį. Ir dega puikiai, nes ten medžiai sakais apėję.
    Tačiau Plikūnų vaikams su malkomis nebuvo taip paprasta. Tekdavo eiti į lentpjūvę jų vogti. Mergaitė įlįsdavo į saugomą teritoriją pro tvoros skylę, paslapčia prisikraudavo medienos skiedrų ant rogučių ir kuo greičiau namo. Bet kartą...
    Alfonsa Plikūnaitė-Šukienė pasakoja: „Gerai, kad gyvenom tarp gerų žmonių. Mūsų komendantas buvo iš karo grįžęs frontininkas ukrainietis Dovženka, žmonių jis neskriaudė. Kartą nuvažiavau vėl į tą lentpjūvę. Pro skylę įlindau ir nešuosi glėbelį. Tik rusas sargas čiupt už kailinukų apykaklės, pakėlė mane kaip kokį šiaudų kūlį ir per tvorą išmetė. Kapstausi sniege, o kaip tik komendantas pro šalį eina, išsigandau – dabar tai man klius... O jis priėjęs padeda man atsikelti ir klausia: „Ar labai užsigavai?“ Tyliu. Jis nuėjo į lentpjūvės kiemą ir klausia, kas čia tą vaiką per tvorą išmetė? Sargas atsako, jog jis išmetęs, nes malkas vogiau. Tada komendantas jį sugėdino: „Ar nežinai, kad ten jų šeimoj dar trys maži vaikai šąla, kai kitą kartą mergaitė atvažiuos, pats jai tų malkų prikrauk.“ Nuo tada jau drąsiau malkų važiuodavau.“

     

    Mama mirė Kūčių vakarą

    Elzbieta Plikūnienė, sunkiai dirbdama, kad išsaugotų ūkį ir aprūpintų vaikus, jau Lietuvoje sirguliavo. Sibire krito į dar baisesnį vargą, ją sekino ne tik darbas, bet ir skurdas, šaltis, nerimas ir liūdesys. Nebuvo gydytojo, niekas negalėjo jai padėti. Ištvėrusi tremtyje beveik pusantrų metų, visai atgulė į ligos patalą.
    Alfonsa Plikūnaitė-Šukienė prisimena: „Buvo Kūčių vakaras. Mes, vaikai, nebežinojom apie jokias šventes. Gerosios kaimynės Kairiūnaitės atėjo į mūsų kambarėlį nešinos dubenėliu šviežiai iškeptų bandelių: „Vaikai, ar žinot – šiandien Kūčios!“ Godžiai čiupom valgyti tas bandeles, nešėm ir mamai. Ji jau gal dvi dienos kai nieko nebevalgė, bet dabar mostelėjo ranka ir vos girdimai pratarė: „ Nenoriu bandelių, išvirkit man sriubos“. Aš išviriau jai sriubos, nešiau prie lovos, o mama tik staiga labai garsiai iškvėpė, iš burnos pūliai pasipylė… ir užgeso.
    Buvo vėlus vakaras, Kairiūnaitės pasakė, kad mama jau nebegyva – mirė, tuoj žvakę atnešė. Rytojaus rytą nuėjau pas komendantą, skyrė vyrus padaryti karstą. Jie sukalė standartinį, mamos kūnas vos tilpo, nes ji buvo aukšta moteris. Skyrė ir keturis vyrus duobei iškasti. Leido mums, vaikams, prie mamos karsto nusifotografuoti. Fotografavo lietuvis Stasiukas, jis buhalterijoj dirbo, iš darbo išleido. Tuo metu buvo labai dideli šalčiai – 50 laipsnių. Duobkasiai duobę kasė dvi dienas, bet iškasė visai negilią. Kai karstą žemėmis užpylė, jis beveik dar matėsi. 1989 metais brolis Vladas, nuvažiavęs mamos palaikų parsivežti, rado juos 80 cm gylyje.“
    Elzbietai Plikūnienei neseniai buvo sukakę 40 metų. Iš gražios, stotingos, ilgakasės moters buvo belikę vieni kauleliai. Karstą nešti duobkasiams nebuvo sunku. Į kapines mamą Alfutė palydėjo viena, nes jaunesnieji vaikai neturėjo kuo apsiauti, todėl barako moterys jų neišleido – buvo labai šalta. Palydėti daugiau nebuvo kam, nes visi suaugusieji turėjo eiti į darbą. Laidotuvių palydoje buvo penkiese – mergaitė ir keturi duobkasiai...

    Irena VITKAUSKIENĖ
    Nuotraukoje - Alfonsa Plikūnaitė-Šukienė ir Vladas Plikūnas
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 1-4 (1311-1314)

     

     

    Žaliosios rinktinės istorija

     

    Pristatau tęstinį straipsnių ciklą apie Šiaulių bei Panevėžio apskrityse veikusią Prisikėlimo apygardos Žaliąją rinktinę. Kiek plačiau jos veiklą yra tyręs ir aprašęs profesorius Vytautas Šernas, bet nemažai medžiagos šia tema liko už paraščių. Profesoriaus pateiktus faktus išdėsčiau chronologine seka, papildžiau daugybiniais liudininkų prisiminimais bei archyvine medžiaga ir gerbiamiems skaitytojams pateikiu sutrumpintą istorijos variantą. Pateikdamas medžiagą negalėjau nutylėti apie tas istorines aplinkybes, kurios suformavo lietuvio – patrioto charakterį bei sąlygojo atsiradimą plačios rezistencijos prieš sovietinį režimą. Pristatydamas rezistencijos problematiką, jos įtaką to laikotarpio ir vėlesniems istoriniams įvykiams, privalėjau bent bendrais bruožais nupiešti tą kultūrinę, ūkinę bei politinę terpę, kurioje augo būsimieji kovotojai, jų šeimos nariai, žodžiu, visa Lietuvos visuomenė.
    Lietuvių tautos laisvės kovų deglas iš kartos į kartą buvo perduodamas mūsų ainių. Labai mažai buvo ilgų istorijos tarpsnių, kai Lietuvos valstybėje įsivyraudavo taika ir ramybė. Todėl ir taikos sąlygomis su motinos pienu buvo perduodamas laisvės troškimas, suformavęs patriotinę lietuvio sielą. Lietuvių tauta formavosi sudėtingoje geografinėje tautų sankirtoje, tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Ilgą laiką atėjūnai mūsų valstybę įsivaizdavo, kaip tarpinę stotelę, kurią apiplėšę, primetę savo kultūrinį bei politinį mentalitetą, patraukdavo toliau savo užmačių skatinami. Šie procesai mūsų valstybėje suformavo ir naują žmogiškojo charakterio tipą – dvasinį luošį, beformę, bedvasę  asmenybę, savo gerovę iškėlusią virš tautos interesų. Toks piliečio tipas kiek prislopindavo užkariautojo pyktį. Šitie pamąstymai ir istoriniai rakursai skirti perteikti taikos sąlygomis beveik nematomus, o karų, revoliucijų atvejais atsiveriančius visuomenės skaudulius. Tuo noriu akcentuoti, kad su patriotiniu tautos elementu, paraleliai, vystėsi jo antipodas, taip tragiškai pasireiškęs pokario kovose. Pokario patriotų charakteris formavosi inspiruojamas 1918–1919 metų nepriklausomybės kovų, kai jie ir jų artimieji, nepaisydami baimės ir nepriteklių, stojo ginti savo jaunos valstybės. Nedraugai tuoj prabiltų, kad jau tuomet buvo numatytas konkretus atlygis už šią patriotinę priedermę. Tačiau jokie turtai nenusvers didžiausios vertybės – žmogaus gyvybės, kurių ne viena buvo sukrauta ant laisvės aukuro.
    Nepriklausomybės mūsų tauta sulaukė suspausta širdimi, suvaržyta krūtine. Laisvės principų įtvirtinimas pasireiškė lietuviškos spaudos proveržiu, valstybinių atributų sukūrimu. Šitiek metų engta, tautos siela prasiveržė nesulaikoma nacionalinės euforijos jūra. Per trumpą laiką švietimas atliko milžinišką žingsnį į priekį, apimdamas visas visuomenės daleles. Šiuo laikotarpiu neapsieita ir be skaudžių politinių dirgiklių tiek šalies viduje, tiek ir už jos ribų. Pasaulyje augo dviejų nesutaikomų ekonominių formacijų – socializmo bei kapitalizmo – priešprieša. Ši kova pareikalavo ir tokių valstybių, kaip Austrijos, Čekoslovakijos, Lenkijos bei Suomijos pralaimėjimo. Tamsūs, pilni pagiežos ir pykčio debesys susitvenkė virš Lietuvos padangės. Su Lietuva imta kalbėti ultimatumo kalba – iš pradžių iš Lenkijos, vėliau iš Vokietijos, o galiausiai iš Sovietų Rusijos pusės.
    Tuo metu visu tragiškumu iškyla Lietuvos vyriausybės priverstinis žingsnis, priimant Sovietų Rusijos ultimatumo sąlygas, bei uždedant tautai gėdos bei praradimo šydą. Šis veiksmas išprovokavo tikrą politinę, kultūrinę ir ekonominę griūtį. Sukuriama prosovietinė vyriausybė, uždraudžiamos politinės partijos, visuomeninės, kultūrinės ir religinės organizacijos. Per šalį nuvilnijo nacionalizacijos banga, įvedus Lietuvoje rublį, gyventojų perkamoji galia sumažėjo penkis kartus. Visiškai sustojo prekyba su Vakarais. Buvo nacionalizuoti visi dvarai, o stambūs ūkiai sumažinti iki 30 hektarų. Ūkininkai apdėti papildomais mokesčiais ir prievolėmis. Totaliai nukentėjo nacionalinis švietimas. Visą šį chaosą vainikavo atskirų visuomenės grupių genocidas – turto nacionalizacija bei deportacija į Sibirą. Deportacijoms vykdyti iš Maskvos buvo atsiųsta speciali NKVD karininkų grupė. Iš Maskvos į Rygą atvyko net specialus Stalino patarėjas Malenkovas, įsakydamas vartoti šautuvus ir kulkas, jei neužtenka vagonų suimtiesiems pervežti. Buvusio raudonojo komisaro Glušausko liudijimu, Maskva buvo pareikalavusi 700 tūkstančių lietuvių deportacijos.
    Pirmasis oficialus protestas prieš sovietinį terorą buvo Lietuvos užsienio diplomatinių atstovybių protesto notos dėl Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Rusijos sudėtį. Daugelis Lietuvos visuomenės piliečių prieš tokią politiką protestavo skirtingai – vieni boikotavo Seimo rinkimus, kiti atvirai demonstravo tautinę atributiką, giedojo tautos himną, ignoruodami Internacionalą. Daugelis šventė Velykas ir Kalėdas, su visais toms šventėms skirtais atributais. Kilo ir augo pasipriešinimas pogrindyje, masiškai agituojant prieš sovietus. Buvo platinami atsišaukimai, proklamacijos. Vienyti tautos jėgas ėmėsi Lietuvos aktyvistų frontas, mezgęs ryšius su Vakaruose gyvenusiais lietuviais. Sužinojęs, kad Vokietija rengiasi pulti Sovietų Rusiją, LAFas ima organizuoti visuotinį sukilimą Lietuvoje, kurį ir įvykdo 1941 metų birželio 22–26 dienomis. Nors sukilėliai ir patyrė nemažų nuostolių, bet laimėjo moralinę pergalę, nes tauta vėl atgavo pasitikėjimą savimi.

     

    Gintautas PABILIONIS
    Tęstinio straipsnio pradžia „Tremtinio“ Nr. 2 (1311)