„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 26 (1240) 2017 m. liepos 14 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Valstybės dienos proga atidengtas Jono Vileišio paminklas


    Minint Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – dieną Laisvės alėjoje, prie Kauno centrinio pašto, iškilmingai atidengta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, žymaus visuomenės ir politikos veikėjo, pirmojo Kauno burmistro Jono Vileišio Vokietijoje išlieta 2,4 metro aukščio skulptūra. Iškilmėse dalyvavo iš JAV į Lietuvą atvykusi burmistro duktė Rita Vileišytė-Bagdonienė, Kauno miesto vadovai ir savivaldybės tarybos nariai, LR Seimo narys Žygimantas Pavilionis, skulptūros autorius skulptorius Kęstutis Balčiūnas, asociacijos „Vileišių fondo“ vadovas Gediminas Tursa, būrelis giminaičių, visuomeninės organizacijos su savo vėliavomis, miesto gyventojai ir svečiai. Paminklą pašventino prof. dr. prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas. Susirinkusiesiems šventišką nuotaiką dovanojo Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“.

    Jonas Vileišis sugrįžo

    Iškilmėse kalbėjusi duktė R. Vileišytė-Bagdonienė dėkojo už visas įdėtas pastangas, kad būtų pagerbtas jos tėvelio atminimas. Ji negailėjo gražių žodžių skulptoriui K.Balčiūnui, sakydama, kad skulptūra labai atspindi tėčio charakterį: „Ši skulptūra mano tėvelį vaizduoja užtikrintai žengiantį pirmyn, visuomet gerai nusiteikusį.“
    R.Vileišytė-Bagdonienė pasakojo, koks miestas buvo apleistas, kai jam pradėjo vadovauti J.Vileišis. Kiek daug jam reikėjo įdėti pastangų, kad miestą pastatytų ant kojų. Anot dukters, J.Vileišis labai mėgo savo darbą. „Nesunkūs tie darbai, kurie tarnauja Tėvynei“, – sakė ji. Istorikų teigimu, J.Vileišiui einant burmistro pareigas vyko intensyvi Kauno miesto plėtra iš senojo miesto – Senamiesčio – į Naujamiestį, Aleksotą, Žaliakalnį, Šančius ir kitus priemiesčius. Šį istorinį laikotarpį geriausiai reprezentuoja tuo metu susiformavęs modernistinės architektūros stilius, 2015 metais įvertintas Europos mastu – suteiktas Europos paveldo ženklas.
    Kaunas burmistro vardu turi garbingus apdovanojimus, kurie įteikiami miesto vardą garsinantiems žmonėms. Renginio metu pasidabruotais medaliais apdovanoti skulptorius K.Balčiūnas ir idėjos iniciatorius Arūnas Povilas Paliulis.
    Iškilmių dalyvius Valstybės dienos proga sveikino ir istorinę asmenybę gražiai apibūdino LR Seimo narys Ž. Pavilionis. Jis sakė: „Šis žmogus savo žodžiais ir darbais kūrė savo valstybę ir savo miestą. Šis žmogus yra mūsų piliakalnis“.

    Gėlių padėjimas Karo muziejaus sodelyje

    Kauniečiai, miesto svečiai ir iškilmių dalyviai, padėję gėlių prie burmistro J.Vileišio paminklo, toliau Valstybės dieną minėjo Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Čia vyko iškilminga Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija. Visuomeninės organizacijos gėlių puokštes padėjo prie Nežinomo kareivio ir Laisvės paminklų.
    LPKTS Kauno filialo nariai, LPKTB ir LPKS Kauno skyrių atstovai su vėliavomis dalyvavo šv. Mišiose Kauno šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje. Šv. Mišias aukojo Kauno įgulos kapelionas mjr. Tomas Karklys. Ji su nerimu klausė, kodėl šiandien toks stiprus savęs menkinimo jausmas. „Jau mokykloje mūsų vaikai užprogramuojami, kad reikia bėgti iš Lietuvos, nes čia viskas blogai. O juk turime visas galimybes kurti gražią ateities Lietuvą: turime gražią gamtą, savo kalbą, kultūrą, nepaprastą istoriją. Nepraraskime to, ką tremtiniai, Laisvės kovų dalyviai, krauju iškovoję Laisvę, paliko mums – tėvynę, kaip testamentą“, – kalbėjo kapelionas.

    Audronė KAMINSKIENĖ
    Autorės nuotraukoje - Prie paminklo Seimo narys Žygimantas Pavilionis ir burmistro duktė Rita Vileišytė-Bagdonienė

     

    Prisiminimų dalybos – tai atminties produktas

    Pažadinti vaikystės dienų prisiminimai apie namų šilumą, tėvų išminties perlus, kaimo buitį, darną ir susiklausymą šeimoje vėliau išaugo į skaudžius jauno žmogaus pastebėjimus, rengiantis mokytis Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje. Tokia įžanga pasitinka skaitytoją Antano Petrikonio neseniai išleista knyga „Nemeikšiūnai–Kazachija–Kolyma–Vilnius“. Pirmieji vaiko žvilgsniu pamatuoti įspūdžiai namų aplinkoje, perkopiantys į savarankiškumo kalvas, paauglystės maksimalizmas, jaunystės polėkiams išskleisti sparnai nuteikia optimistiškai. Bet tik laikinai. Piešiamų vaizdų spalvos pamažu blanksta, linksmas gaidas keičia minorinės, pavirsdamos į Antikos tragedijų sielvarto chorus.
    Jaunų žmonių mąstyseną ėmė keisti istoriniai įvykiai, kai 1940 metais sovietai okupavo Lietuvą. Atėjūnai čia pradėjo įvedinėti savo „tvarką“, naikino kultūrines vertybes ir bet kokias lietuviškumo apraiškas. Specialiai Lietuvoje buvo buriami žemos moralės, nemąstantys jaunų žmonių būriai, kurie steigė komjaunimo organizacijas, per jų skleidžiamą ideologiją buvo „privaloma“ neapkęsti laisvės ir laisvę mylinčių žmonių. Tokie autoriaus pastebėjimai įveda skaitytoją į to meto istorinės realybės sanklodas. Prasidėjus gyventojų areštams, trėmimams tėvai nejučiomis perteikdavo neapykantos, pasipriešinimo okupantui nuotaikas ir savo vaikams. Sugniuždyti, patyrę šoką vaikai sėdėdavo pamokose, o jų mintys buvo pas areštuotus tėvus kalėjimų kamerose. Jų bendraamžiai, stribų patikėtiniai, sėdėdami šalia klausėsi, apie ką kalba mokiniai, kaip jie reaguoja į tragiškus įvykius. Šios aplinkybės sovietams okupavus Lietuvą, sąlygojo ne vieno doro lietuvio apsisprendimą – kovoti su okupantu, nesitaikstyti su jo primetamais reikalavimais. Šių nuostatų laikėsi ir Antanas Petrikonis. Savo knygoje jis rašo: „1945 metų birželio 11 dieną, stovėdamas šalia išniekintų partizanų kūnų, mintyse prisiekiau, kad negailėdamas savęs kenksiu okupantams ir Lietuvos komunistams, atlikdamas  nors dalį to, ko brolis jau nebeįvykdys (partizanas Pranas Petrikonis jau buvo žuvęs). Norėjau eiti į tikrą pavojų, nors neturėjau dar nė šešiolikos metų“.
    Pasvalio gimnazijoje veikusi pasipriešinimo okupantams organizacija „Viltis“ tapo prasmingos veiklos pradžia ir jauno žmogaus pasaulėžiūros formavimosi mokykla. Du klausimai visada Antano Petrikonio gyvenime buvo patys svarbiausi, kuriais vadovavosi šios organizacijos nariai – saugumas ir veiklos politinis naudingumas. Iš negausaus gimnazistų būrelio sukurtos pasipriešinimo okupantams organizacijos „Viltis“, antisovietinis judėjimas, prasidėjus antrajai okupacijai, 1945 metų pavasarį peraugo į naują – pavadinimu „Žaibas“. Jai vadovavo P.Mikelinskas, nariai: V.Puteikis, P.Gradinskas, P.Mikelinskas, A.Klemerauskas, L.Gudas, K.Ranonis, V.Steponavičius ir A.Petrikonis. Pasirinkta veiklos kryptis – raginti visus Pasvalio moksleivius aktyviai priešintis okupantui. Šias idėjas skelbė ir organizacijos leidžiamas laikraštėlis „Žaibas“. Buvo įvairiais būdais agituojami bendraamžiai nepaklusti okupantui, kenkti jam. Tam pasitarnavo atsišaukimai, antisovietiniai šūkiai. Konspiracijos tikslais organizacija keitė pavadinimą, keitė ir susitikimų vietą jos nariai. 1946 metų vasario 10 dieną Lietuvoje vyko rinkimai į SSRS Aukščiausiąją tarybą. Pirmas pasipriešinimo aktas – nutraukti telefono ryšį tarp Pasvalio ir Biržų bei Pasvalio ir Panevėžio, nupjaunant telefono stulpus ir nukerpant laidus. Tačiau sumanymo įgyvendinti neteko, nes vasario 8 dieną visi būsimos akcijos dalyviai areštuojami.

    Pradžia jau padaryta

    Jaunuoliai, nė vienas iki tol nepatyręs prievartos, patyčių, buities nepatogumų, brutalaus pareigūnų elgesio, buvo panardinti į smurto liūną. Neįmanomos gyvenimo sąlygos kamerose, žiaurūs tardytojų veiksmai pradžioje šokiravo, vėliau grūdino jaunus žmones, mokė juos įvairių gudrybių, ištvermės  ir pilietiškumo. Visi laukė teismo nuosprendžio, tačiau niekas nesitikėjo, jog bus nuteisti ilgiems metams kalėti bei tremties.
    Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo teisinė kolegija už antisovietinę veiklą Pasvalio gimnazijos pogrindinės organizacijos „Žaibas“ ir „Viltis“ narius nuteisė 10-čiai metų lagerio, dviem iš jų – 3 metams, ir tremties.

    Pirmieji žingsniai – Kazachijoje

    Antanas Petrikonis, pasibaigus tardymams, bauginimams ir izoliavus jį nuo normalaus gyvenimo, atlikęs „privalomus formalumus“ buvo išvežtas į Kazachiją. Savo knygos skyrių jis pavadino „Karabaso koncentracijos stovykla Kazachijoje“.
    „Man čia viskas buvo svetima ir nemiela nei sielai, nei akims, bet maloni saulės šiluma gaivino kūną, ir ji viena vienintelė džiugino ir skleidė nematomus vilties spindulius.“

    Nusikaltėlių inkubatorius

    Apie visišką kai kurių kalinių nužmogėjimą, kurie iš niekšybės susikuria sau pramogą, liudija šis  knygos autoriaus aprašymas. „Didžiausia niekšybė, kurią atlieka nuobodžiaujantys antžmogiai – žudyti numatytą auką. Jie lošia kortomis, tarsi pramogauja, o mintyse kuria niekšingus planus... Septintas nuo kairiojo krašto. Šis! Septintasis miega giliu miegu ir gal dabar sapnuoja? Niekas nemato ir nežino, kad nusikaltėliai ruošiasi žudyti kalinį... Vienas jų pasilenkia, ištraukia iš po gultų tuščią indą, laiko jį rankose priglaudęs prie gultų, o kitas žadina pasmerktąjį mirčiai – septintąjį iš kairės nuo viršutinių gultų.
    Vidurnaktis... Pavargę, netekę jėgų po sunkaus darbo ir ilgos darbo dienos kaliniai miega giliu vergo miegu. Penktą valandą keltis į darbą. Žadinamas kalinys atsibunda, mieguistas nesupranta, kas atsitiko. Jį šaukia arčiau prie gultų krašto, jis pasislenka. Pasmerktasis atrodė suvargęs, gal trisdešimties metų amžiaus, koncentracijos stovykloje jau daugiau kaip dešimt metų kenčia. Jis nusirengęs viršutinį drabužį. Mačiau jo galvą, veidą užmiegotomis akimis, nuogą kaklą ir nuogą krūtinę. Suspaudęs peilio rankeną budelis pasišokėdamas vienu smūgiu suvaro peilio ašmenis iki pat rankenos į pasmerktojo krūtinę ir nužudytasis sukniubo ant gultų lentų. Jį patraukė į gultų kraštą, kad kraujas iš nužudytojo krūtinės tekėtų į laikomą indą, kurį lošėjas laikė rankomis... Nužudytojo širdis liovėsi plakusi, kūnas visiškai suglebo. Lošėjai vėl sėdo prie stalo. Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau viską nuo pradžių iki pabaigos.“
    Knygoje daug pavyzdžių apie tai, kaip sovietų lageriuose buvo nužmoginami ten patekusieji. Šis, apie lošėjų „pramogas“ – visų žmogiškumo pradų praradimo viršūnė. Kiti knygos skyriai, pasakojantys apie A.Petrikonio vidinę būseną, sveikatos sutrikimus ir stoišką gebėjimą išlikti. Kolymoje, kitose paskirties  vietovėse A. Petrikonis patyrė taip pat daug netikėtumų, dvasinių sukrėtimų, tačiau bet kuriomis aplinkybėmis vadovavosi  taisykle: privalau išlikti, privalau būti tvirtesnis už juos. Viename knygos skirsnyje autorius rašo: „ Aš triumfuoju, nes man duotas amžinas gyvenimas, kokio planetoje niekur nėra.“ Sulaukti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos, argi ne stebuklas?! 
    Knyga „Nemeikšiūnai–Kazachija–Kolyma–Vilnius“ tarsi dvi knygos viename. Pirmoji pusė apie sovietinius lagerius ir žmonių likimus juose, antroji – apie šių dienų Lietuvą, kai kuriuos svarbius įvykius, iškilias asmenybes, atvedusias  Lietuvą į naują kelią. Gausiai iliustruota ji priimtina ir jaunam skaitytojui, ir senjorui.

    Aušra ŠUOPYTĖ

     

    Petro Tamučio prisiminimai

    Irkutsko barakuose

    Barakai… barakai… barakai… Tai japonų belaisvių pastatyti lageriai. Pastatai iš apvalių rąstų. Kambary po vieną langą, ant langų grotos. Aplink spygliuotos tvoros 3–4 metrų aukščio… Aplink zoną padarydavo takus – kaliniai sukasdavo sniegą. Paskui kasdien nugrėbstydavo, kad pėdsakai matytųsi. Visą laiką stebi iš bokštelių sargybiniai su automatais. Jei eisi artyn zonos, tuoj tave nušaus.
    Į etapą varo kareiviai. Negalima išeiti už nubrėžtos linijos – „zapretnaja zona“. Ant tos linijos negalima ir užlipti. Kas užeidavo, tą nušaudavo. Užsimiršęs ir aš užlipau. Kareivis ėmė šaukti, bet nešovė.
    Niekur nepabėgsi. Rusai, vietiniai gyventojai, tuoj praneša, kad už zonos matė kalbantį kita kalba, o ne rusų... Greit sučiupdavo bandžiusius bėgti. Laiškų rašyti ir gauti nebuvo galima. Per ketverius metus – negavau nė vieno laiško. Žmona Anelė manęs ieškojo per Maskvą. Iš ten nusiuntė užklausimą į Archangelską, po to į Bratską. Manęs ir ten nerado. Pagaliau Maskva perdavė man ištremtos šeimos adresą Igarkoje. Iš savo viršininko gavau velnių, kad šeimai nerašau laiškų. Taip ruskiai norėjo suvaidinti, kad netrukdo politinių kalinių susirašinėjimui.

    Tuose barakuose kalėjo apie 2000 žmonių. Prie Mongolijos sienos rusai daug japonų buvo paėmę į nelaisvę. Teko tame lageryje susitikti kinų, korėjiečių, vengrų. Irkutske kamerose sugrūsdavo po 20–30 žmonių, nebuvo ką pasikloti, kuo užsikloti. Tik vėliau davė lovas ir antklodes. Lovos vadinosi gultai, kelių aukštų. Karcery visai nebuvo kur gulti, čia patekusiems – norma 200 gramų duonos per dieną. Nelaisvėje teko dirbti įvairius darbus miške, prie geležinkelio. Tiesėm bėgius, darėm pylimus ir taip toliau. Kurie stengėsi, plėšėsi, tie greitai išmirė.
    Dirbau su kaliniu lietuviu. Nešiojome plyteles. Jis prikrauna daug daug plytelių. Aš dalį – ir nešti lengviau. „Tu ne į Ameriką atvažiavai! Jei taip dirbsi, tuoj kojas pakratysi“, – pasakiau jam. Uždaviau į liūlį, kad nesitąsytų su per sunkiu kroviniu. Net sukruvinau. Pamatęs tuoj atlėkė majoras. Lietuvis išsigando ir nudūmė. Daugiau jo ir nemačiau.
    Nemėgau su lietuviais dirbti – jie smarkūs „ant darbo“. Taikydavausi prisiderinti prie „Ivano“. Jam tik pasėdėti, paplepėti rūpėjo. Ir man ne pro šalį. Kameroj buvo toks ruskelis, jis į darbą neidavo. Valgyti jam atnešdavo į kamerą. Jo vardas – Volodia, 24 metų. Žmogžudys. Visi jo bijojo. Buvo neatsargu su juo kalbėti. Aš tylėdavau. Jisai sakydavo: „Tamutis – tai žmogus: negirdėjo, nematė“. Su manimi Volodia buvo draugiškas. Kartą net džiūvėsių paslėpė. Kai mes buvom išvaryti į darbą, atėjo „nariadčikas“, 24 metų rusas rauplėtu veidu, Volodios į darbą išvaryti. Volodia akimirksniu čiupo „nariadčiką“ už gerklės ir tuoj pat užsmaugė. Grįžtam iš darbo – užsmaugtas prižiūrėtojas jau guli grabe.

    Konclageris – mirties stovykla

    Daugelis mirė tame konclageryje – tikra mirties stovykla. Visus kalinius maitino labai prastai. Davė maistui bulvių, atvežtų iš lauko. Atkerta su kirtikliu, atšildo ledą ir verda buzą. Kartais duodavo duonos po 600 gramų, kartais žuvies, ar neaišku iš ko virtos skystos košės. Išeini į darbą ir braukai balandas, valgai. Kai kraudavom miltus ar bulves, pasivogdavom – kišdavom į veltinių aulus. Vieną kitą svogūną ar bulvę ir kelnėse paslėpdavom. Kartą nuo bado bėgo 3 kaliniai. Prasikasė per zonos teritoriją tunelį. Pasipjovė lagery riebiausią rusą širdininką ir jo mėsos gabalus bandė išsinešti. Kai sugavo, žiauriai mušė, kol užmušė. Paskui visus tris negyvus pririšę virvėmis kareiviai jodami ant arklių parvilko. Vienas lavonas jau buvo be rankos. Po kiek laiko bandė bėgti ir lietuvis. Tą irgi pagavo, parvarė į zoną ir užmušė
    Miškui pjauti jokios technikos nebuvo. Duodavo vatines kelnes, vatinuką ir veltinius, padarytus iš vatos. Kaliniai pjovė storiausius taigos medžius paprastais rankiniais pjūklais. Medis nugriūdavo, keli vyrai nukapodavo šakas, susikibdavo ir ritindavo tą medį į krūvą. Dar buvo kelios prastos kumelės. Jos neėdę, vos paeidavo, negalėjo rąstų traukti. Vos galėdavo duonos atvežti.
    Kalinys kunigas Antanas Čimelis labai stropiai dirbo. Aš jam sakydavau: „Ne į Ameriką atvažiavai, kunige, nedirbk taip stropiai, sveikatos neužteks. Žinok, kankinimams atvažiavai“. „Sąžinė neleidžia prastai dirbti. Už dvigubą darbą dar duos maisto dvigubai“, – sakė kunigas. „Taip tik sveikatą pramuši“, – ginčijausi su juo. Neilgai tegyveno iškankintas, sumuštas, pasiligojęs Kelmės kapelionas kunigas Antanas Čimelis. Irkutsko lagery mirė domininkonas kunigas Jocius. (...)

    Prisiminimus užrašė Zuzana STUNŽĖNIENĖ
    Spaudai paruošė Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Nuotraukoje - Antano Tamučio krikštynos. Kunigas Lygnugaris. Maklakovas, 1961 metų sausio 29 diena
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 25-26 (1239-1240)

     

    Tragedija Undžienės sodyboje

    Pokary pas Mažeikių valsčiaus Kurmaičių kaimo gyventoją Prancišką Beinoravičienę lankėsi A.Skurvydo–A. Butos būrio partizanai. O greta esančio Troškučių kaimo ūkininkės Paulauskienės sodyboje, apsimetę partizanais, įsirengė bunkerį ,,Siaubo “ būrio agentai - smogikai. ,,Siaubo“ grupę įkūrė Mažeikių MGB. Jie planavo per A.Skurvydo vyrus susisiekti su „Alkos“ partizanų rinktinės štabu ir jį sunaikinti.
    Pas P. Beinoravičienės giminaitę Purvėnų kaimo ūkininkę Apoloniją Undžienę užėjo A.Skurvydo būrio vyras, jos giminaitis Juozas Žiulpa. Jis šeimininkės paklausė, ar leistų pernakvoti partizanams. A. Undžienės samdinys J. Liegaudas pasakė, jog gegužinėje sutikti nepažįstami vyrai žadėjo ateiti pernakvoti. Undžienė jų net nematė, kaip jie 1947 metų birželio 26 dienos vakare suėjo daržinėn. Ant šieno sugulė šeši vyrai.

    Iš Juozo Žulpos prisiminimų

    1947 metų pavasari pas Naikių kaimo ūkininką Kazimierą Sidabrą krovėme šieną, padėjo ir keletas partizanų. Po talkos pietaujant, sodybą pradėjo supti rusų kareiviai. Partizanai išsislapstė. Antanas Apulskis strypu trenkė per galvą jį norėjusiam suimti kareiviui ir pabėgo. Mane suėmė, bet vėliau paleido. 1947 metų vasarą pas Kazimierą Sidabrą vėl sutikau Antaną Apulskį. Jis klausė, ar negalėtų trumpam apsistoti pas A.Undžienę Purvėnų kaime. Aš juos ten ir nuvedžiau.

    Trys LLA Skurvydo būrio partizanai

    Steponas Barauskas-Dziegorius gimęs 1921 metais Šarnelės kaime. Paimtas sovietų kariuomenėn, po karo tarnavo Vilniuje, 3-iame milicijos skyriuje.
    1945 metų gruodžio 24 dieną, gavęs atostogų, į Vilnių negrįžo. Slėpėsi pas brolį Žemaičių Kalvarijos valsčiuje. Vėliau pas Prancišką Beinoravičienę. (Juozas Žulpa vėliau prisimins, kad kai vyrai susiruošė eiti pas A. Undžienę, Steponas Barauskas, tarsi nujausdamas nelaimę, labai nenorėjo ten eiti).
    Antanas Apulskis-Ancis, gimęs 1908 metų birželio 23 dieną Nerimdaičių kaime, gyveno Rekečių kaime. 1934 metais vedė Uršulę Poškutę, apsigyveno Naikių kaime, Viekšnių valsčiuje. Susilaukė keturių vaikų. Jis – 1941 metų birželio sukilimo dalyvis. 1944 metais, gavęs šaukimą į sovietinę kariuomenę, slėpėsi pas Naikių kaimo gyventoją Kazimierą Sidabrą. Vėliau įstojo į A. Butos partizanų būrį. Žmona Uršulė buvo tardoma Mažeikių saugume. Vėliau valdžia šeimą iš namų išvarė, jų namuose apsigyveno rusų kariškio šeima.
    1944 metų gegužės 22 dieną Uršulė Apulskienė su keturiais mažais vaikais buvo ištremta į Irkutsko sritį Taišeto rajoną Sujetichą. Vėliau – į Irkutsko sritį Alzamajaus rajoną Kosoj Brodą. Į Lietuvą šeima grįžo tik 1966 metais. Uršulė Apulskienė mirė sulaukusi 102 metų.
    Henrikas Jarušauskas-Žvirkulis, gimęs 1928 metais Viekšniuose. Apie jį Adomas Riauka, gyvenantis Viekšnių miestelyje, pasakojo taip:
    „1944 metų vasarą artėjo frontas iš rytų. Viekšniškis policininkas Jarušauskas su žmona ir trimis dukromis pasitraukė į Vakarus. Jarušausko sūnus, Adomo bendraamžis, 4 kl. gimnazistas, šešiolikametis Henrikas pasiliko gimtosiose Viekšniuose pas savo senelę J. Mažeikienę. Tai buvo gražus, aukšto ūgio, atletiško sudėjimo, linksmo būdo jaunuolis. Saugumiečiai sužinojo, jog Henrikas yra pabėgusio policininko sūnus, todėl atėjo pas J. Mažeikienę jo areštuoti. Neradę Henriko, padarė kratą ir nuėjo ant Ventos tilto laukti jo pareinančio. Adomas su Henriku tuo metu kartu dirbo plytinės lentpjūvėje už Žibikų pušyno. Gėrėdamiesi gražia gamta, jie pietauti ėjo ne per Ventos tiltą kaip visuomet, o pasuko žilvičiais apaugusia Ventos pakrante. Valtele persikėlę per upę, namus pasiekė iš kitos pusės, negu saugumiečių laukta. Namuose sužinojęs, kad jo ieško saugumas, Henrikas pasileido geležinkelio stoties link. Daugiau Adomas draugo nebematė, nes Henrikas išėjo pas miško brolius. Saugumiečiai, ant Ventos tilto nesulaukę Henriko, puolė atgal pas J. Mažeikienę, o čia jo ir pėdos atšalę... Tad susierzinę atskuodė pas Adomą ir išsivedė jį tardyti.“

    ,,Siaubo“ grupės agentai-smogikai

    Mažeikių MGB organizuotos ir vyresn. ltn. Mezjanovo kontroliuojamos ,,Siaubo“ grupės agentai-smogikai:
    Juozas Kairys-„Tigras“, gimęs 1918 metais Tauragės apskrityje. Viekšnių miestelio gyventojas; Juozas Meižis-„Sakalas“, gimęs 1912 metais Šiaulių apskrityje; Henrik Volhad-„Tauras“, gimęs 1918 metetais. Karinės-čekistinės operacijos metu 1946 metų gruodžio 5 dieną jis buvo sulaikytas Viekšnių apylinkėse. MGB jį įjungė į ,,Siaubo“ smogikų grupę. Vaikščiojo užrištu kaklu, lyg būtų sužeistas į gerklę ir nebegalintis kalbėti partizanas. Jis tikriausiai lietuviškai neišmoko, tad saugumiečiams pasidarė nebereikalingas.
    Pakeliui į A. Undžienės sodybą tikrieji partizanai dar tarėsi užeiti pas SSRS deputatę Šultienę. Agentai tam nepritarė. Jų elgesys sukėlė partizanams įtarimą. Agentai irgi suprato, jog yra sekami, todėl tarpusavy nusprendė, kilus konfliktui, partizanus likviduoti.
    Iš ryto A. Undžienės samdinys J. Liegaudas vyrams ant šieno atnešė pusryčius – košės su pienu. Pats išvažiavo į Viekšnius bažnyčion. Samdinė Kleopa Mikulskytė išėjo ravėti daržų. Apie 12–13 valandą agentas „Tigras“ su ginklu rankoje nulipo nuo šieno. Įkandin jo ir Henrikas Jarušauskas. Jis paklausė, kur „Tigras“ einąs. Tasai atsakė einąs pasikalbėti pas merginą, ravinčią daržą.
    H. Jarušauskas jį bandė sulaikyti: ,,Tau ne mergos rūpi, tu ieškai mirties“. Tada agentas „Tigras“ paleido seriją iš automato į H. Jarušauską, o pats per javų lauką pasileido į kelią. Iš sutikto žmogaus atėmęs vežimą ar dviratį, nuvažiavo Mažeikių link.
    Ant šieno likęs agentas „Sakalas“ išgirdo šūvius lauke ir ,nieko nelaukęs, atidengė ugnį į A. Apulskį, taip pat į smogikams nebereikalingą vokietį „Taurą“. S. Barauskas puolė ant „Sakalo“. Prasidėjo grumtynės. „Sakalas“, sugriebęs S. Barausko automatą, paleido seriją...
    Samdinė K. Mikulskytė prisiminė, jog A. Undžienė, išgirdusi šūvius, bijojo eiti į daržinę ir pranešė kaimynams. Greit atvažiavo mašinos, pilnos ginkluotų saugumiečių. Jie liepė K. Mikulskytei pirmai lipti ant šieno. Užlipusi pamatė kulkų suvarpytus vyrų kūnus. Suguldė juos kieme prie šulinio. Dar gyvą Henriką Jarušauską (kito šaltinio duomenimis – S. Barauską?) įnešė į trobą. Davė atsigerti. Jis dar pasakęs: ,,Jie mus norėjo užverbuoti...“ Vyras po kelių valandų mirė.
    Samdinys J. Liegaudas pakinkė arklį, žuvusiuosius nuvežė į palaukę ir užkasė. (Dabar ten stovi metalinis kryžius.)
    Saugumas paleido gandą, esą partizanų išgertuvėse kilęs konfliktas dėl merginų, ir partizanas „Jokeris“ (agentas „Tigras“) nušovė keturis partizanus ir sužeidė partizaną „Sakalą“, kuris esąs kažkur paslėptas.
    Visi namiškiai buvo tardomi. Ūkio savininkė našlė Apolonija Undžienė tris kartus tardyta saugume. Matyt, bandyta ją verbuoti. Gavusi ketvirtą kvietimą į saugumą, nusižudė. Liko jos vaikai, 9 ir 3 metų Rimantas ir Vita. Juos priglaudė giminės, o seną motiną - kaimynai.
    Tuščioje sodyboje apsigyveno kolūkio traktoristas Jablonskis. Vėliau jis žuvo traktoriaus avarijoje.
    Praėjo pusė amžiaus nuo minėtos tragedijos. Per Lietuvą nuvilnijo Sąjūdžio banga, atnešusi Nepriklausomybę. Buvo prisiminti ir už Laisvę kovoję partizanai. Jau 1998 metų birželio 14 dieną Viekšnių miestelyje, minint tremties metines, minėjimo dalyviai sustojo prie Henriko Jarušausko namelio. Jo pusseserė Ona Rimkienė išreiškė viltį, jog Henrikui ir jo žuvusiems draugams kada nors būsiąs pastatytas paminklas.
    Mažeikių sąjūdininkai Irena Šimanauskienė ir Antanas Gaurilavičius visą 1989 metų pavasarį važinėjo po apylinkes ir gretimus kaimus, rinkdami žinias apie Purvėnų kaimo tragediją. Žmonės dar nebuvo linkę atvirai kalbėti. Po kelių mėnesių, po straipsnių vietos spaudoje pasirodymo, atsiliepė svarbi liudininkė Pranutė Butienė. Ji gerai atsiminė tuos įvykius, žinojo vietas ir pažinojo žmones. Seimo narė Irena Šimanauskienė, padedama Pranutės Butienės ir politinio kalinio Jono Liaudansko, organizavo žuvusiųjų partizanų paieškas vietinių žmonių apytikriai nurodytoje užkasimo vietoje.
    1990 metų rugpjūčio 11 dieną, po ilgų visos dienos paieškų, saulei jau einant prie laidos, pasipylė žuvusiųjų kauleliai... Palaikai sutilpo į tris maišus, nors užkasti buvo keturi vyrai. Užteko ir trijų karstų.
    Rugpjūčio 12 dieną partizanų palaikai buvo iškilmingai perlaidoti. Apeigos vyko Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje. Laidotuves organizavo Mažeikių rajono valdžia, ceremoniją vedė parapijos klebonas Jonas Gedvila.
    Ir taip Mažeikių kapinėse prie Tremtinių kryžiaus buvo supiltas kapas, kuriame atgulė keturi vyrai: trys partizanai ir agentas savo valia ar per prievartą vokietis... Laidotuvėse dalyvavo partizano A. Apulskio žmona Uršulė su sūnumi Antanu ir dukterimi Jadvyga Januškiene.
    Viekšnių kunigo Romualdo Žulpos ir politinių kalinių iniciatyva liaudies meistras Kazimieras Karpauskas žuvusiųjų atminimui Purvėnų mokyklos kieme pastatė kryžių.
    Į iškilmingą Kryžiaus pašventinimą 1998 metų rugsėjo 1 dieną atvyko viena iš trijų Henriko Jarušausko seserų Eugenija Bačiulis su šeima iš tolimo JAV Bostono miesto.
    1944 metais, frontui artėjant, ji išsiskyrė su broliu. Daugiau jo gyvo nebeteko matyti.
    Vėliau iškilmių dalyviai, lydimi jungtinio Mažeikių – Telšių tremtinių choro, atėjo į žuvusiųjų užkasimo vietą buvusios A. Undžienės sodybos palaukėje. Čia buvo pašventintas politinio kalinio Aleksandro Ribikausko pastatytas nerūdijančio plieno kryžius, aptvertas tvorele.
    2014 metų vasarą tremtiniams skirtas vietos Sąjūdžio iniciatyva 1988 metais Mažeikių kapinėse pastatytas kryžius, prie kurio palaidoti minimi partizanai, Mažeikių šaulių kuopos vado Prano Trakinio pastangomis restauruotas ir dar ilgai liudys tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį. Žuvusiųjų atminimą saugančių kryžių priežiūra dabar rūpinasi Mažeikių rajono savivaldybė.

    Albertas RUGINIS
    Prano Janušo asmeninio archyvo nuotraukoje - Antanas Apulskis ir Uršulė Apulskienė su vaikais prie savo sodybos Naikiuose