„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 11 (1561) kovo 15 d.

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“ 2024 metams!

         Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. +370 700 55 400, internetu „prenumeruok.lt“. Laikraštis išeina 4 kartus per mėnesį. Prenumeratos indeksas 0117. 
                      1 mėn. – 4,48 Eur,
                      3 mėn. – 13,44 Eur,
                      6 mėn. – 26,88 Eur,
                    12 mėn. – 53,76 Eur.
         Nelikite be savo laikraščio!
         „Tremtinio“ prenumerata – tai puiki dovana giminaičiui, draugui, kaimynui.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS buveinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (+370 37) 323 204; +370 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Pasitinkant Lietuvos Nepriklausomybės dieną Klaipėdoje: laisvės vertė ir žvilgsnis į šiuolaikinės visuomenės problemas

    Artėjant Kovo 11-ajai, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariai rinkosi aptarti aktualius klausimus, būsimas veiklas ir susitikti su lauktais svečiais, praplėsti savo kultūrinį akiratį. Jaukioje Klaipėdos senamiesčio salėje tarsi sklandė istorijos dvasia, primindama Vytauto Didžiojo laikus, iškilias asmenybes ir praeities įvykius, atlydėjusius mus į šią dieną.
    Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Audrius Petrošius, klaipėdietė gydytoja Nijolė Zubienė, pristačiusi savo tėvo Vlado Nausėdo monografiją – „Lietuvių kova prieš germanizaciją Klaipėdos krašto mokyklose. Nuo pirmųjų mokyklų įsteigimo iki 1939 m.“ ir rašytoja Loreta Liutkutė, kuri pristatė šiuolaikines socialines problemas gvildenantį romaną „Manekenas“.
    Klaipėdos politinių ir kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkė Elena Povilaitienė sveikino susirinkusiuosius ir pasidžiaugė, kad pasitinkant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, tauta turi kuo didžiuotis. Prisiliesdami prie savo praeities, prisimindami istorijos įvykius, žymias Lietuvos asmenybes, šeimas, kurios išgyveno tremtį, netektis, nežinomybę, mes reiškiame pagarbą tiems, kurie dėl Lietuvos Nepriklausomybės atidavė viską.
    Todėl šio renginio pradžioje vieningai nuskambėjo Lietuvos himnas, po to tylos minutė – atminimo ir pagarbos duoklė tiems, kurių jau nėra šalia. (...)

    Elena POVILAITIENĖ
    Nuotraukoje - gydytoja Nijolė Zubienė ir Loreta Liutkutė

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 11 (1561)

     

    Aš einu už Laisvę


    1990-ųjų kovo 11 dieną Lietuvos Atkuriamasis Seimas priėmė Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo“. Ši iškili data – tai ypač šviesi ir džiaugsminga akimirka daug išgyvenimų patyrusios Lietuvos istorijoje. Jau trisdešimt ketverius metus ji pražysta mūsų širdyse pačiais gražiausiais žiedais. Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos bendruomenė jau 4-ą kartą Kovo 11-ąją švenčia dalyvaudami žygyje ,,Aš einu už Laisvę!“.
    Džiaugiamės, kad prie šios gražios tradicijos prisijungė gausus būrys žygeivių iš Vilniaus Radvilų, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago ir Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijų, Varėnos „Ryto“ progimnazijos, Senosios Varėnos Andriaus Ryliškio ir Matuizų pagrindinių mokyklų. Gimnazijos vidiniame kiemelyje susirinkusius žygeivius pasveikino Varėnos rajono meras Algis Kašėta ir gimnazijos direktorė Milda Padegimaitė. Išlydėti dalyvių atvyko grupė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos filialo pirmininkas Juozas Stramkauskas ir nariai.
    Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos jaunieji šauliai džiaugiasi, kad šįkart jų organizuotame žygyje dalyvavo net 376 dalyviai! Jauniausias buvo 10 metų, o vyriausias dalyvis, sėkmingai įveikęs 12 kilometrų maršrutą, LPKTS Varėnos filialo pirmininkas 72 metų Juozas Stramkauskas. Už pagalbą ir užtikrintą saugumą žygyje nuoširdžiai dėkojame Alytaus aps. VPK Varėnos PK Reagavimo skyriaus patruliams.

    Rita LYSENKO
    Nuotraukoje - žygeiviai prie Laisvės paminklo

     

    Partizanų generolas

    Jonas Žemaitis užėmė aukščiausias pareigas antisovietinių lietuvių partizanų judėjime, bet dabartiniu metu dėl įvairių priežasčių neretai nustumiamas į antrą ar net trečią planą. Ir dažnai tai vyksta dėl paprasčiausios istorinių žinių stokos. Paviršutiniškai partizanų istorija besidominti ir iš to išplaukiančias klaidingas žinias turinti visuomenės dalis nesigilina į sudėtingas istorines situacijas ir tas jai nerūpi.

    Jaunystė

    Galbūt šis gyvenimo tarpsnis yra mažiausiai aktualus šiam darbui, be to, apie jį ir mažiausiai esama duomenų, tik bendrieji faktai. J. Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje. Šiokia tokia painiava yra su pavardės rašymo skirtumais. Įrašai bažnytinėje knygoje taisyti iš rusiškai parašyto Žemaitaičio į Žemaitį (tai padaryta 1940 m. nurodymu). Karo mokyklos ir atskirų kariuomenės dalinių dokumentuose mes aptinkame Žemaičio pavardę. Taigi tokie prieštaringumai šaltiniuose, kuriuos sudėtinga paaiškinti, kur ir kada konkrečiai suklysta (ar nesuklysta) rašant pavardes.
    Partizanų vado tėvas Jonas Žemaitis, kaip rašoma knygose, buvo neramaus būdo pienininkas, todėl šeima (tėvai ir du vaikai Kotryna ir Jonas) dažnai keitė gyvenamąją vietą. Buvo nusikėlę į Lomžą (kuri tuo metu priklausė Varšuvos kunigaikštystei, pavaldžiai Rusijos imperijai), kur gyveno būsimo partizano motinos Petronėlės Daukšaitės-Žemaitienės šeimos nariai. 1917 m. šeima atvyko į Kiaulininkų k. Šiluvos valsčiuje, vėliau Raseinius, o šeimos tėvas keliavo toliau. 1926 m. J. Žemaitis baigė Raseinių gimnaziją. Gimnazijoje priklausė socialdemokratų būreliui ir sporto klubui, bet jis nesusiejo savo tolesnio gyvenimo su partine veikla. Nėra duomenų apie jo priklausymą visuomeninėms-karinėms organizacijoms (pavyzdžiui, Šaulių sąjunga ir kt.) (...)

    Dr. Darius JUODIS,
    istorikas
    Nuotrauka iš LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 11-13 (1561-1563)

     

    Minimos Vaclovo Voverio-Žaibo 75-osios žūties metinės

    2008 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) išleistoje knygoje „Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas: Dainavos ir Tauro apygardos“ pateikti duomenys nurodo, kad: 1949 m. kovo 7 d. Alytaus aps. (dabar – Alytaus r. sav.) Kalesninkų miške MGB vidaus kariuomenės 34-asis šaulių pulkas vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu buvo sunaikinti du Dainavos apygardos štabo bunkeriai – prie Žemaitėlių ir Jotiškių kaimų. Viename – Dainavos apygardos štabo – bunkeryje MGB agentai Rytas (Algirdas Skinkys) ir Varnas (būsimas garsus LSSR poetas Kostas Kubilinskas) nušovė miegantį Šarūno rinktinės vadą, nuo 1948 m. spalio mėn. laikinai ėjusį Dainavos apygardos vado pareigas, Benediktą Labėną (Labenską)-Kariūną. Kitame – Kazimieraičio rinktinės štabo – bunkeryje žuvo Dainavos apygardos vado pavaduotojas ir Kazimieraičio rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Kazimieraičio rinktinės ir Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas-Vanagas, šios tėvūnijos būrio vadas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis ir skyriaus vadas Petras Šilanskas-Labutis.
    Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti MGB Alytaus aps. skyriaus kieme. Jų užkasimo vieta neišaiškinta.
    2002 m. LGGRTC išleistoje knygoje „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis“ taip aprašoma šių partizanų žūtis: „Bekalbant Audrūnas (Mikas Babrauskas) pastebi plentu važiuojant sunkvežimius su kariuomene. Žiūrim abu į plentą. Apie 150 m nuo mūsų plentu važiuoja nenutrūkstama virtinė sunkvežimių. Pirmutiniuose sėdi mongolai su baltais apsiaustais. Pašaukiu Guobą (Vaclovą Petrauską). Mašinos vis juda per 50 metrų atstumu viena nuo kitos.
    – Aštuonios, devynios... dvylika... – skaičiuojam. Visos pilnos mongolų. „Kurgi jie važiuoja?“ – staiga pagalvoju aš. Mūsų dėmesį patraukia dvi šarvuotos mašinos, riedančios kolonos viduryje. Po to vėl sunkvežimiai. Mane apima nerimas. Jeigu šitie sunkvežimiai važiuoja, tai tik ant mūsų galvų! Mums arba šilams! Bet ne, jokiu būdu ne šilams. Tai mūsų, Kalesninkų, miškui. Paskutinėmis dienomis prie miško nušauti keli šnipai, be to, šis miškas dar nuo rudens nekrėstas. Pasižiūriu į laikrodį. Pusė pirmos. Vadinasi, šiandien būtų per vėlu krėsti mišką. Krata prasidės ryt, o šiandien mongolai apsups mišką“ (...).

    Parengė LGGRTC vyriausioji istorikė Rūta TRIMONIENĖ
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 11 (1561)