„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 11 (1321) 2019 m. kovo 20 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,65 Eur,
    3 mėn. –   7,96 Eur,
    6 mėn. – 15,91 Eur,
  12 mėn. -- 32,13 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Paminėtas Lietuvos didvyrio gimtadienis

     

    Lygiai prieš 110 metų, 1909 metų kovo 15-ąją Palangoje gimė Lietuvos didvyris Jonas Žemaitis-Vytautas. Būrys gimnazistų, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariai, Šaulių kuopos kariai, savivaldybės atstovai bei visi neabejingi kėdainiečiai paminėjo šią datą šalia prieš kelerius metus pakabinto šiai išskirtinei asmenybei skirto horeljefo, kabančio ant dabartinio Kėdainių krašto muziejaus sienos.

    Vieta pasirinktina neatsitiktinai, mat šiame pastate buvo įsikūrusi 2-ojo artilerijos pulko 5-oji baterija, kurioje 1929–1935 metais tarnavo J. Žemaitis-Vytautas. „Jo kelias – tai didvyrio kelias, atidavusio visą savo gyvenimą Lietuvai ir tam, kad mes šiandien būtume Europos Sąjungos ir NATO nariais“, – minėjimo metu kalbėjo Rimantas Žirgulis, Kėdainių krašto muziejaus direktorius.

     

    Profesionalus karys

    J. Žemaitis-Vytautas buvo profesionalus karys, didžiąją savo gyvenimo dalį tarnavęs tėvynės labui, o šalį okupavus sovietams – išėjo partizanauti į miškus.
    Pasak Kėdainių krašto muziejaus direktoriaus, ši išskirtinė istorinė asmenybė yra svarbi visai Lietuvai. „Manau, kad jis yra viena svarbiausių 20 amžiaus Lietuvos istorijos asmenybių. – pabrėžė muziejaus direktorius. – Tarpukariu dabartiniame Kėdainių krašto muziejaus pastate buvo dislokuotas Lietuvos kariuomenės artilerijos pulkas, kuriame nuo 1929 metų jis tarnavo kuopos vadu, vėliau pakeltas į leitenantus. Vėliau, 1936 metais, J. Žemaitis iš Kėdainių buvo pasiųstas stažuotis į šalia Paryžiaus esančią artilerijos karo mokyklą. Ten jis mokėsi apie dvejus metus ir, grįžęs atgal į Lietuvą, toliau tęsė savo kariškio karjerą.“

     

    Atsisakė sotaus ir gero gyvenimo

    Okupavus Lietuvą, J. Žemaitis aktyviai įsitraukė į antinacinį judėjimą. Kada prasidėjo antroji sovietinė okupacija, 1945 metų pavasarį jis pradėjo aktyviai dalyvauti partizaninėje kovoje.
    „J. Žemaitis-Vytautas buvo profesionalus karys, turintis geras rekomendacijas, tad greitai kilo pareigybėse. Aukščiausias jo postas gautas 1949 vasario mėnesį, kuomet vyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Tąsyk jis buvo išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininku ir buvo paskirtas partizanų generolu. J. Žemaitis-Vytautas nuveikė didelį darbą, organizuodamas partizaninę struktūrą, daug dėmesio skyrė partizaninės spaudos leidimui, nes suvokė, kad reikia šviesti tautą“, – kalbėjo direktorius R. Žirgulis.
    Išdavus bunkerį, kuriame tuo metu gyveno partizanas, jis gyvas buvo išvežtas tardymui į Maskvą. „Kalbama, kad pats Levrentijus Berija jam siūlė sąlygas sutikti tapti Lietuvos vadovu, kuomet pati šalis taptų satelitine. J. Žemaitis galėjo pasirinkti ramų, sotų gyvenimą ir gyventi ilgai bei gražiai. Tačiau partizanas su tuo nesutiko ir 1954 metais sušaudytas Maskvoje“, – istorinius asmenybės faktus pristatė muziejaus direktorius.

     

    Buvo pašventintas paminklas

    Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kėdainių filialo pirmininkas Jonas Šleževičius teigė, kad J. Žemaičiui-Vytautui skirtasis paminklas, nors ir buvo atidengtas  prieš kelis metus, tačiau iki šiol dar nebuvo pašventintas. Tad gimimo metinių proga šis svarbus akcentas ir buvo padarytas – horeljefą pašventino Šv. Juozapo bažnyčios kunigas Mindaugas Alekna.
    Gėlių vainiką padėjo bei žvakeles uždegė Kėdainių rajono savivaldybės administracijos vadovai: direktorius Ovidijus Kačiulis bei pavaduotojai: Antanas Pavolis bei Viačeslavas Čerenkovas.

     

    Paskutinis Jono Žemaičio žodis teisme Maskvoje

    „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu… Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“

     

    Vaida MASILIONYTĖ

     

     

    Ledynuose užgrūdinta jaunystė

     


    Kiekvieną lankytoją ar svečią, apsilankantį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, pastarąjį laiką pasitinka fotografijomis, brėžiniais ir nuotraukomis apipavidalintas plakatas „Vitalis Staugaitis“. Dailininkas architektas Jonas Lukšė taip pagerbė vieną iš Laptevų jūros tremtinių. Vitalis Staugaitis šiais metais švenčia 90 metų sukaktį. Jis mena Lenos ir Laptevų jūros vandenų šaltį, Užpoliarės pūgos šėlsmą, nušalusių pirštų skausmą. Dar vaikas, ištremtas iš gimtinės, privalėjo užsidirbti menką davinį sau, padėti silpnesniems šeimos nariams, nepalūžti kasdieninėje akistatoje su skurdu, beteisiškumu, neteisybe. Ligi šiol puiki atmintis gyva prisiminimuose, pasakojimuose.
    Jo prisiminimuose – darbščios zanavykų krašto šeimos ir giminės atminimas. Vitalio Staugaičio dėdė vyskupas Justinas Staugaitis buvo Nepriklausomybės Akto signataras, daugkartinis Seimo vicepirmininkas. Kaip Vitalis sakė, netgi buvo svarstoma, ar jo dėdė, ar Antanas Smetona taps pirmuoju Lietuvos Respublikos prezidentu. Sprendimą nulėmė tai, kad dėdės buvo menkesnis išsilavinimas – Seinų seminarija, tuo tarpu A.Smetonos – Sankt Peterburgo akademija.
    Kaip ir kitiems likimo broliams, sunkus kelias buvo atgal į Lietuvą. Vitalis Staugaitis gražiausius savo gyvenimo metus skyrė darbui, šeimai ir geriems darbams.
    1989 metais V. Staugaitis prisidėjo prie Rimanto Plėščio sumanymo pastatyti paminklus lietuvių tremties vietose prie Laptevų jūros. Dar jaunystėje išvažinėjęs Lenos deltos gyvenvietes, Vitalis
    gerai pažinojo ir vietos gyventojus, ir apylinkes. Jis buvo ekspedicijos „Lena 89“ vadovu. 15 žmonių grupė per keletą savaičių amžinojo įšalo žemėje pastatė atminimo ženklus Tit Aruose, Bykove, Muostache ir Trofimovske. V. Staugaičio iniciatyva sumažinta paminklo kopija pastatyta ir Rumšiškėse, prie lapteviečių jurtos. Jo rūpesčiu pagaminti paminklo maketai padovanoti Lietuvos nacionaliniam muziejui, kelioms Kauno mokykloms. Iš atminties neišnykstančius gyvenimo tremtyje epizodus jubiliatas atkuria savo piešiniuose, apie patirtus išgyvenimus nenuilsdamas pasakoja jaunajai kartai.
    Vitalio Staugaičio nuopelnai saugant istorinę atmintį 2012 metais įvertinti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
    Gerbia Vitalių Staugaitį ir kauniečiai, ir LPKTS nariai.
    Jubiliejinį gimtadienį švenčiantis V. Staugaitis savo namuose pasitiko Žaliakalnio seniūną Bronių Girdauską, pavaduotoją Daivą Sabiničienę, dailininką, likimo brolį Joną Lukšę, LPKTS Kauno filialo pirmininką Vladą Sungailą.
    Dėkojame už prasmingą gyvenimą ir linkime ilgų gyvenimo metų.

     

    Vladas SUNGAILA,

    LPKTS Kauno filialo pirmininkas
    Nuotraukoje - LPKTS Kauno filialo pirmininkas Vladas Sungaila ir Vitalis Staugaitis

     

    Liepynų kaimo partizanai

     

    Partizanai Gumauskai


    Liepynų kaime buvo ir daugiau jaunų vyrų partizanų. Jie prie Šešupės kranto turėjo bunkerį, bet buvo surasti ir daugelis iš jų sušaudyti. Algirdas Baltuškevičius gerai pamena gyvenusią partizanų Gumauskų šeimą. Šeimos galva Antanas Gumauskas buvo Nepriklausomybės kovų savanoris, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę. Po daugelio metų sužinojo, kad jo mokslo draugas Petras Gumauskas gyvena su žmona savo sodyboje Kumelionių kaime prie Marijampolės. Nuvykus į svečius, vyrams teko iš naujo susipažinti, nes po paskutinio jų susitikimo Marijampolės gimnazijoje buvo praėję jau beveik septynios dešimtys metų...
    Šaltiniai teigia, kad tose kovose dalyvavo ne tik Antanas Gumauskas, bet ir jo brolis Mikas. Antanas Gumauskas gimė 1889 metų lapkričio 11 dieną Grabavos kaime, Javaravo valsčiuje, tarnavo susikūrusioje Lietuvos kariuomenėje nuo 1919 metų sausio 16 dienos iki 1920 metų birželio 25 dienos. Buvo puskarininkis. Po kovų gavo apie septynis hektarus nederlingos žemės Kvietkiškio naujakurijoje, ant Šešupės kranto, netoli Marijampolės. Su žmona Marija Brūzgaite-Gumauskiene pradėjo sunkų naujakurių ūkininkų gyvenimą. Augo vaikai Julija, Algimantas, Petras, Vytautas ir Romutė. Jie lankė pradinę mokyklą, o vėliau ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją.
    Mikas Gumauskas gimė 1895 metų gruodžio 2 dieną, tarnavo savanoriu nuo 1919 metų sausio 16 dienos iki 1920 metų sausio 24 dienos. 1929 metais gyveno Šventaragio kaime, vėliau – Igliškyje.
    Jau pokaryje Gumauskų namuose dažnai lankėsi partizanai, vaikai įsitraukė į pogrindinių organizacijų veiklą. Okupacijos pradžioje Algimantas, Vytautas, Petras ir Romutė buvo dar vaikai, tad iš pradžių pagelbėjo jiems kuo galėjo. Algirdas Baltuškevičius mena, kad su Petruku, kuris buvo už jį dvejais metais vyresnis, kartu lankė vietos mokyklą, kuri buvo įsikūrusi Liepyno kaimo gyventojų Kasperavičiaus, o vėliau Šatkų trobose. Kai jau 1944 metais ją baigė, pradėjo mokytis Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Į mokyklą pėsčiomis ėjo kartu su Petru Gumausku. Apie tai, kad jo vyresnysis brolis Algimantas partizanauja, šeima laikė paslaptyje. Petriukas, Julija ir Vytautas išliko gyvi. Jie buvo nuteisti, išgyveno lagerius bei tremtį, bet sugrįžo į savo gimtuosius namus.
    Apie šios šeimos vaikus iš Liepynų kaimo Marijampolės valsčiaus liudija tokia Justino Sajausko ir Birutės Adomėnienės surinkta medžiaga.
    Algimantas Gumauskas-Šturmas, Balandis gimė 1929 metais. Išblaškius šeimą, nuo 1948 metų tapo Geležinio Vilko rinktinės partizanu. Nuo 1950 metų birželio 28 dienos buvo Dešinio tėvūnijos vado adjutantu. Žuvo 1951 metų balandžio 6 dieną Igliaukoje.
    Petras Gumauskas-Pipiras gimė 1931 metais. Nuo 1948 metų – rezervinis Geležinio Vilko rinktinės kovotojas. Nuo 1951 metų Dešinio tėvūnijos partizanas. 1952 metų sausio 31 dieną paimtas gyvas. Nuteistas dvidešimt penkeriems metams lagerio ir penkeriems tremties.
    Romutė Gumauskaitė gimė 1936 metais. Partizanų ryšininkė. 1949 metų lapkričio 29 dieną areštuota ir nuteista dvidešimt penkeriems metams lagerio ir penkeriems tremties.
    Antanas Gumauskas, jo duktė Julija (gimusi 1926 metais) ir sūnus Vytautas-Musė (gimęs 1930 metais), rezervinis partizanas, jie už pagalbą kovotojams buvo suimti. Tėvas su dukra Julija buvo nuteisti dešimčiai metų katorgos, o sūnus Vytautas, kaip pogrindinės grupės dalyvis ir organizatorius, 25-iems metams katorgos.
    Dar 1947 metų liepą saugumiečiai Gumauskų namuose užklupo septynis partizanus. Trys jų besigindami žuvo: Tauro apygardos Kęstučio rinktinės štabo viršininkas Vladas Senkus-Leninas, štabo nariai Petras Medelis-Delfinas ir Vincas Žvingila-Šarūnas. Iš Gumauskų šeimos tik aštuoniolikmetis Rygiškių Jono gimnazijos septintos klasės mokinys Algimantas paspruko nuo jį besivejančių ir apšaudančių kareivių, iššokęs iš mansardoje esančio kambarėlio ir pasislėpęs pro pat namus tekančioje Šešupėje. Po mūšio saugumiečiai į Marijampolę išsivežė tėvą, vyriausiąją dukrą mokytoją Juliją ir vyriausiąjį sūnų, mokytojų seminarijos moksleivį Vytautą. Į sunkvežimius susikrovė viską, ką galima buvo išsivežti. Namie liko motina, dvylikos metų Romutė ir paauglys Petras, kuriam buvo 16 metų, bet dėl mažo ūgio buvo palaikytas žymiai jaunesniu ir paliktas tardyti vietoje... Sako, į klausimą, kur kiti banditai, jaunėlis Petras atsakė, kad jie susikrovė į mašinas visus jų daiktus ir išvažiavo. Už tai buvo žiauriai sumuštas ir be sąmonės numestas į krūmus sode. Jo mokslai gimnazijoje baigėsi. Po ano įvykio Romutės tėvas Antanas Gumauskas, sesuo Julija ir brolis Vytautas-Musė buvo suimti, brolis Algimantas kovojo Geležinio Vilko rinktinėje. Tėvas ir vyriausioji dukra Julija buvo nuteisti dešimčiai metų katorgos, o sūnus Vytautas, kaip pogrindinės grupės organizatorius, 25-iems metams katorgos.
    1949 metų lapkričio 25-osios rytą į Lanauskų namus įvirto saugumiečiai. Apžiūrėję trobesius, pareikalavo visų namuose esančių žmonių dokumentų. Tada ten prisiglaudusi Romutė dokumentų neturėjo. Romutę išsivedė į Igliauką. Igliaukoje mergina buvo atpažinta. Po to Romutė slapta gyveno pas gimines bei pažįstamus, mokėsi Igliaukos ir Sasnavos vidurinėse mokyklose, bet 1952 metais buvo suimta ir nuteista dešimčiai metų kalėjimo, bet po Stalino mirties kaip nepilnametė netrukus paleista į laisvę ir grįžo į Lietuvą. Gyvena Prienuose.
    Tėvas, Julija ir Vytautas vargo, kentė pažeminimą visą jiems skirtą laiką. Algimantas, perėjęs į pogrindį, kelis mėnesius slapstėsi ir bandė legalizuotis, tačiau saugumiečiams žinomas kaip Vytauto brolis buvo nuolat persekiojamas, ieškomas, todėl savo ateitį susiejo su partizanais ir, gavęs Balandžio slapyvardį, stojo į ginkluotą kovą su priešu. Beveik ketverius metus Algimantas kovojo partizanų gretose. Ne kartą žiūrėjo mirčiai į akis, kelis kartus sužeistas.
    Apie Algimanto Gumausko-Balandžio žūtį mums papasakojo dabar Kaune gyvenantis igliaukietis Vytautas Račkauskas. Tą nelemtą 1951 metų balandžio 6-ąją Algimantas su draugu Vitu Menkevičiumi-Spygliu nutarė sudrausminti Igliaukos gimnazijos komsorgą Kulikauską, kuris saugumui skundė mokinius, teikė jam žinias. Viename iš mokyklos pastate, buvusiame Ruverio malūne, buvo įrengtos ne tik klasės, bet ir gyvenama patalpa, kurioje gyveno mokytojo šeima. Partizanai į mokyklą atėjo dienos metu, per pamokas. Klasėje buvęs Kulikauskas skubiai perbėgo į gyvenamą kambarį. Vyrai nežinojo, kad išdavikas ginkluotas, kai jis pro pravertas duris iššovė, kulka kliudė Algimantą Gumauską. Deja, sužeidimas buvo mirtinas. Vitas tada pačiupo sužeistojo ginklą ir pasitraukė. Algimantas dar sugebėjo iš mokyklos išeiti, už kelių sodybų prie Vytauto Račkausko senelio Jono Račiukaičio bulvių kapčiaus sukniubo. Žmonės matė, kai jis dar norėjo susisprogdinti, tačiau jėgų neužteko... Kraujo žymėmis atsekę kareiviai rado jį jau mirusį. Kūną nuvežė į Marijampolę ir numetė aikštėje. Vitas Menkevičius-Spyglys (gimęs 1930 metais) partizanavo nuo 1950 metų, buvo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas. Žuvo 1952 metų birželio 24 dieną Juodaraistyje, Šilavoto apylinkėje.

     

    Stanislovas ABROMAVIČIUS

    Nuotraukoje - Paminklo Tauro apygardos partizanams Naujosiose Marijampolės miesto kapinėse fragmentas, kuriame iškaltos Vlado Baltuškevičiaus-Špoko ir Algimanto Gumausko-Balandžio pavardės
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 10-11 (1320-1321)

     

    Aly­taus kau­ty­nėms – 100 me­tų

     


    Per­gink­luo­tos ir nau­jai ap­gink­luo­tos kuo­pos tuoj iš­vy­ko į pa­sky­ri­mo vie­tas. 1-as pul­kas te­le­fo­no ry­šio su fron­to li­ni­jos da­li­niais ne­tu­rė­jo, tu­rė­jo tik vo­kie­čiai, tad ir ži­nių bu­vo ga­li­ma gau­ti tik iš vo­kie­čių šta­bo. Apie už­puo­li­mą su­ži­no­ta iš vo­kie­čių hu­sa­rų pul­ko šta­bo. Gau­ta ži­nių, kad lie­tu­vių ka­rių už­tva­ros iš Ulyš­kių kai­mo pa­si­trau­kė, vo­kie­čiai skun­dė­si, kad jų kai­ria­jam spar­nui gre­sia ap­ė­ji­mas.
    Va­sa­rio 13 die­ną 1 va­lan­dą 55 mi­nu­tės iš vo­kie­čių bri­ga­dos vir­ši­nin­ko bu­vo gau­ta ži­nių, kad jų ka­riai iš Po­te­ro­nių kai­mo at­si­trau­kė į Ka­niū­kų kai­mą, lie­tu­vių ka­riai gy­nė­si Švo­biš­kė­se kiek ga­lė­jo, bet tu­rė­jo pa­si­trauk­ti prieš puo­lan­čių rau­do­nar­mie­čių di­des­nę jė­gą. 2 va­lan­dą 7 mi­nu­tės iš rai­te­lio gau­ta ži­nia, kad 1-o pul­ko 1-a ir 6-a kuo­pos už­i­ma fron­tą prieš Ven­ciū­nus ant plen­to, vyks­ta su­si­rė­mi­mai su ru­sais, yra su­žeis­tų ka­rei­vių, kad Ka­niū­kų kai­mą vo­kie­čiai ap­lei­do ir šį kai­mą už­i­ma ru­sai. Ry­šys su vo­kie­čiais nu­trū­ko.
    Kiek vė­liau ka­rei­vi­nių ra­jo­ne pa­si­ro­dė lau­ko pos­tų sar­gy­bi­niai, ku­rie pa­pa­sa­ko­jo, kad rau­do­nar­mie­čiai puo­lė di­de­lė­mis gru­pė­mis, o vo­kie­čiai yra ap­lei­dę sa­vo po­zi­ci­jas ir pa­si­trau­kę. Pa­vo­jus grė­sė iš de­ši­nės pu­sės. Pul­ko va­das ka­ri­nin­kas A. Juo­za­pa­vi­čius pa­siun­tė 5-ą ir 6-ą kuo­pas plen­tu į ry­tus, kad pri­deng­tų Aly­tų nuo rau­do­nar­mie­čių puo­li­mo, o pats iš­sku­bė­jo į ba­rą. Ka­ri­nin­kas A. Juo­za­pa­vi­čius, iš­vyk­da­mas į ba­rą, ope­ra­ci­jos va­do­va­vi­mą pa­ve­dė 1-o pul­ko šta­bo vir­ši­nin­kui ka­ri­nin­kui Ju­liui Čap­li­kui, o pats pa­si­ė­mė tik ke­le­tą mo­ko­mo­sios ko­man­dos ka­rei­vių ir vie­ną kul­kos­vai­dį be sto­vo. Drau­ge su pul­ko va­du vy­ko ka­ri­nin­kai: Ig­nas Mus­tei­kis, Alek­sand­ras Svi­las ir An­ta­nas Po­vi­lai­tis. Ry­šiams pa­lai­ky­ti su pul­ko šta­bu pa­ė­mė dar ke­lis ka­rius rai­te­lius. Ka­ri­nin­kas A. Juo­za­pa­vi­čius ry­žo­si pats vie­to­je iš­si­aiš­kin­ti su­si­da­riu­sią pa­dė­tį, jei ga­li­ma ap­ei­ti puo­lan­čių prie­ši­nin­kų spar­ną, su­duo­ti jiems smū­gį ir už­kirs­ti puo­lan­tiems rau­do­nar­mie­čiams ke­lią. Ro­gė­mis jis nu­vy­ko į Ven­ciū­nų kai­mą, kur su­si­ti­ko su 1-osios kuo­pos va­du ka­ri­nin­ku P. Ge­niu. Iš Švo­biš­kių kai­mo lie­tu­vių už­tva­ra jau bu­vo pa­si­trau­ku­si. Net­ru­kus už­tva­ra pa­si­trau­kė ir iš Do­man­to­nių kai­mo. Nak­tis bu­vu­si la­bai tam­si, sni­go. Su­tel­kę tik apie 40 ka­rių, jie pra­dė­jo žy­gį iš Ven­ciū­nų kai­mo į prie­šo už­nu­ga­rį, per lau­kus iš­ė­jo į plen­tą Aly­tus–Va­rė­na. RA ka­riai jau bu­vo pra­ė­ję pro tą vie­tą, tad at­si­dur­ta jų už­nu­ga­ry­je. Ka­ri­nin­kui A. Juo­za­pa­vi­čiui įsa­kius, bū­rys pra­dė­jo žy­giuo­ti plen­tu Aly­taus link. Ne­pri­ė­jus kryž­ke­lės, prie Po­te­ro­nių kai­mo, bu­vo pas­te­bė­ta ant plen­to daug ru­sų ka­rei­vių. Su­gul­dę sa­vo ka­rei­vius aukš­tu­mė­lė­je, mū­siš­kiai ap­šau­dė prie­šus. Jų pu­sė­je ki­lo są­my­šis ir triukš­mas. Pas­kui pa­si­gir­do ko­man­dos, ir rau­do­nar­mie­čiai pra­dė­jo pul­ti. Lie­tu­vių ka­riai tu­rė­jo ne­daug šo­vi­nių, o be sto­vo kul­kos­vai­dis su­ge­do, mū­siš­kių ug­nies smū­gis bu­vo per sil­pnas, kad su­kel­tų pa­ni­ką tarp prie­šo ka­rei­vių. Te­ko trauk­tis at­gal į Aly­tų. Pa­da­li­nys grį­žo į Aly­tų va­sa­rio 13 die­ną, auš­tant. Mies­te jau tra­tė­jo šū­viai.
    Tuo­met, kai 1-o pul­ko va­das su ka­ri­nin­kais iš­vy­ko, ka­ri­nin­kas J. Čap­li­kas pa­siun­tė žval­gy­bą į Tak­niš­kių kai­mą. 6-a kuo­pa, va­do­vau­ja­ma ka­ri­nin­ko Vin­co Šau­dzio, bu­vo pa­siųs­ta rem­ti prieš­a­ki­nius da­li­nius de­ši­nia­ja­me spar­ne, plen­to kryp­ti­mi. 5-a kuo­pa, ka­ri­nin­ko V. Sko­rups­kio va­do­vau­ja­ma, už­ė­mė kal­na­gūb­rius į ry­tus nuo ka­rei­vi­nių ir miš­ko. Su 5-a kuo­pa vy­ko drau­ge ir 2-ojo ba­ta­lio­no va­das ka­ri­nin­kas P. Ta­ma­šaus­kas. Pul­ko ad­ju­tan­tas ka­ri­nin­kas Vac­lo­vas Ža­dei­ka su vie­nu rai­te­liu bu­vo pa­siųs­tas į de­ši­nį­jį spar­ną iš­tir­ti, kur yra ir ką vei­kia vo­kie­čių da­li­niai. 5-a ir 6-a kuo­pos bu­vo at­žy­gia­vu­sios ne­to­li Ven­ciū­nų kai­mo. Ka­ri­nin­kas V. Šau­dzis bu­vo iš­jo­jęs į Ven­ciū­nų kai­mą, kur ra­do pul­ko va­dą ka­ri­nin­ką A. Juo­za­pa­vi­čių. Kai Rau­do­no­sios ar­mi­jos ka­riai pra­dė­jo pul­ti Ven­ciū­nus, ka­ri­nin­kas A. Juo­za­pa­vi­čius įsa­kė ka­ri­nin­kui V. Šau­dziui už­kirs­ti ke­lią plen­tu puo­lan­tiems rau­do­nar­mie­čiams ir nu­ro­dė, ku­rią vie­tą už­kirs­ti. Kai ka­ri­nin­kas V. Šau­dzis su­grį­žo prie kuo­pos ir pra­dė­jo vyk­dy­ti gau­tą­jį už­da­vi­nį, pa­si­ro­dė, kad rau­do­nar­mie­čiai jau pir­miau yra pa­si­e­kę kal­na­gūb­rį, ku­rį jis su ka­rei­viais tu­rė­jo už­im­ti. 5-a ir 6-a kuo­pos gy­nė­si vie­to­je prie miš­ke­lio. Bet­gi rau­do­nar­mie­čiai ap­ė­jo 5-os ir 6-os kuo­pų de­ši­nį­jį spar­ną ir pri­ver­tė jas trauk­tis; kuo­pos trau­kė­si į Aly­tų, pas­kui į Ne­mu­no kai­rį­jį kran­tą.
    Ka­ri­nin­kui V. Ža­dei­kai pa­vy­ko iš­si­aiš­kin­ti, kad Ka­niū­kų kai­me vo­kie­čių ne­bė­ra ir kad vo­kie­čiai Ka­niū­kų kai­mo ne­si­sten­gė gin­ti, o tik trum­pam čia bu­vo su­sto­ję, pas­kui pa­si­trau­kė iš Aly­taus ka­rei­vi­nių Sei­ri­jų link. Trau­kian­tis vo­kie­čiams, bu­vo nu­kau­tų ir su­žeis­tų. Da­lies su­žeis­tų­jų net ne­su­sku­bo eva­kuo­ti, juos pa­li­ko Aly­taus li­go­ni­nė­je. Ko­dėl vo­kie­čiai pa­si­trau­kė, ne­aiš­ku.
    Ta­da ka­ri­nin­kas J. Čap­li­kas pa­siun­tė ka­ri­nin­ko Ze­no­no Ge­ru­lai­čio va­do­vau­ja­mą mo­ko­mą­ją kuo­pą (apie 30 ka­rei­vių) už­im­ti Ka­niū­kų plen­to til­tą per Ne­mu­ną ir ne­leis­ti RA ka­rių į kai­rį­jį Ne­mu­no kran­tą. Kuo­pa iki til­to ne­pri­ė­jo, nes til­tą jau bu­vo už­ė­mę rau­do­nar­mie­čiai ir, pe­rė­ję į kai­rį­jį Ne­mu­no kran­tą, ver­žė­si į Aly­tų. Ka­ri­nin­kui Z. Ge­ru­lai­čiui su­stip­rin­ti bu­vo pa­siųs­ta 30 ka­rei­vių iš 7-os kuo­pos ir įsa­ky­ta lai­ky­tis kiek ga­li­ma il­giau prie ka­pi­nių kai­ria­ja­me Ne­mu­no kran­te. Ta­čiau grei­tai ir iš ten rei­kė­jo trauk­tis.
    Pa­dė­tis fron­te da­rė­si įtemp­ta. Nuo Tak­niš­kių kai­mo, kur pir­miau bu­vo ra­mu, pra­dė­jo pul­ti rau­do­nar­mie­čiai. Kai jau vi­sai pra­švi­to, bu­vo pa­nau­do­tas vi­sas 1-o pul­ko re­zer­vas, o rau­do­nar­mie­čiai be per­sto­jo vis puo­lė. Bu­vo su­si­grieb­ta vež­ti pul­ko tur­tą į Li­kiš­kių kai­mą. Anks­čiau pul­kas tur­to ne­e­va­ka­vo, ne­no­rint su­kel­ti pa­ni­kos tarp žmo­nių, esą jis ap­lei­džia Aly­tų. Trans­por­to prie­mo­nių bu­vo ma­žai, ir vis­ką iš­vež­ti iš kar­to ne­bu­vo ga­li­ma. Ka­rei­vi­nė­se li­ko ne­ma­žai šau­tu­vų, tik pul­ko li­go­ni­nė sus­ku­bo iš­ga­ben­ti ver­tin­ges­nį tur­tą ir vi­sus su­žeis­tuo­sius bei li­go­nius. Mies­te pra­si­dė­jo šau­dy­mas.
    Tuo me­tu su ka­ri­nin­kais ir ka­rei­viais grį­žo 1-o pul­ko va­das ka­ri­nin­kas A. Juo­za­pa­vi­čius. Ka­rei­vi­nės jau bu­vo rau­do­nar­mie­čių ap­šau­do­mos, taip pat ir til­tas per Ne­mu­ną. Ma­ty­da­mas be­vil­tiš­ką pa­dė­tį, ka­ri­nin­kas A. Juo­za­pa­vi­čius ry­žo­si gel­bė­ti gink­lus, ku­rie bu­vo gau­ti iš­va­ka­rė­se. Tie gink­lai bu­vo ne­į­kai­no­ja­mas tur­tas. Ban­dant pra­si­verž­ti per til­tą su dviem gink­lų pri­krau­tais ve­ži­mais, ka­ri­nin­kas A. Juo­za­pa­vi­čius prie­šų bu­vo nu­kau­tas. Tai nu­ti­ko va­sa­rio 13 die­ną, apie 8 val. ry­te. An­ta­nas Juo­za­pa­vi­čius bu­vo pir­mo­ji Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­kų au­ka.

     

    Gin­ta­ras LU­ČIN­SKAS
    Nuotraukoje iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių – „Karininko Antano Juozapavičiaus mirtis“. Drobė. Aliejus. Dailininkas Otto (Enno) Jeneris, 1927 metai

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 10-11 (1320-1321)