„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 2 (1408) 2021 m. sausio 15 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,74 Eur,
    3 mėn. – 11,24 Eur,
    6 mėn. – 22,47 Eur,
  12 mėn. -- 44,94 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Vlado Terlecko fenomenas


    Anot prof. Onos Voverienės, Vladas Terleckas yra vienas iš ryškiausių mūsų laikmečio asmenybių, tęsiantis Lietuvos laisvės kovotojų pasipriešinimą informaciniame kare. Kovodamas prieš pokomunistinio laikotarpio šmėklas Lietuvoje, kalbėdamas Tautos sąžinės balsu ir įtaigiu žodžiu, tai daro su viltimi, kad daugelio tautiečių dvasia, dr. J. Basanavičiaus žodžiais tariant, atsikvošės, įgaus išminties.
    Savo švietėjišką veiklą istorine tematika V. Terleckas pradėjo dar prieš trisdešimt metų, reaguodamas į kai kurių dabartinių istorikų norą spaudoje, knygose menkinti mūsų senovę, supaprastinti praeitį,
    niekinti viską, kuo didžiuojamės: Vytautą Didįjį, lietuvių pergales karuose su Rusija, savo šalies laisvės gynimą, pokario partizaninį karą. Kaip rašo V. Terleckas, kai kurių vadinamųjų novatorių istorikų (o jie dirba universitetuose ir moko jaunąją kartą), „fantazavimų, vertinimo akibrokštų, netiesos propagavimo gausa tiesiog apstulbina ir atima amą“. Ir tai baugina. Paniekindami pokario partizaninį karą, tada Lietuvos kariuomenę atstovaujančius drąsuolių žygdarbius, kai kurie jų linkę vadinti tiesiog mūsų visų nevilties būsena.
    „Visiškai atsakingai, kaip mokslotyrininkė, tvirtinu, kad dr. Vladas Terleckas yra labai reta išimtis tarp daugybės Lietuvos mokslininkų, šventai atlikusių savo pareigą pasirinktai ekonomikos mokslo krypčiai ir palikusių gilų ir plačios apimties pėdsaką toje mokslo kryptyje. Tarp dabartinių Lietuvos inteligentų, jis irgi yra reta išimtis, padedantis savo Tautai, vaduotis iš pavergto proto vergijos, bendradarbiaudamas viešojoje spaudoje, vienoje iš įtakingiausių Tautos mokyklų“, – taip rašė prof. Ona Voverienė.

    Niekada nepriklausė partijoms

    Praėjusių metų lapkričio 4 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje vyko Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinio filmo „Pareiga tiesai“ premjera. Šį filmą režisierė sukūrė ekonomisto, pedagogo, mokslininko, politiko, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Vlado Terlecko 80 metų sukaktuvių proga. Po filmo peržiūros dr. V. Terlecką kalbino žinomas istorijos tyrinėtojas, Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vidmantas Valiušaitis. Susirinkę jam negailėjo gražių žodžių už didelį indėlį į mūsų istorijos įamžinimą. (...)

    Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Romo Jurgaičio nuotraukoje - Vladas Terleckas Aukščiausiojoje taryboje-Atkuriamajame Seime. 1990 m.
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 2-3 (1408-1409)

     

    Karaliaučiaus lietuviai 1991-ųjų Sausio 13-ąją


    Tikriausiai mažai kas žino, kad 1991 m. sausio mėn. Lietuvos laisvės barikadose stovėjo ir Karaliaučiaus krašto lietuviai. Apie 1990 m. dabartinėje Kaliningrado srityje gyveno apie 30 000 lietuvių, iš jų beveik 10 000 buvusių politinių kalinių ir tremtinių, kuriems nebuvo leista grįžti į Lietuvą, šeimos.
    Tarpukario Lietuvos patriotinės mokyklos išauklėti, laisvės kovų užgrūdinti, išgyvenę bunkeriuose, ištvėrę baisiausius lagerius ir tremtis ir neįleisti atgalios į sovietų okupuotą Lietuvą: Lietuvos karo lakūnas, kapitonas Kostas Lekšas, puskarininkis Aleksas Budrikas, partizanai Jonas Mičiulis-Skaisgiris, Steponas Bubulas-Gintautas, Plienas, Pranas Žvinklys-Barzda, Stasys Grabauskas-Meška ir Romas Taučenskas, per pora dienų iš vietinių dalinių „susiveikę“ ginklų ir amunicijos, dviem sunkiai pakrautais moskvičiais patraukė į Vilnių.
    Atvykę prie Seimo, vyrai prisistatė Lietuvos parlamento gynėjams. Vadai jau žinojo, kad toks „karaliaučinis“ yra rūmuose ir sėdi Emanuelio Zingerio kabineto priimamajame kartu su „amerikonka“ Rita Dapkute. Aš per minutę buvau surastas ir atvestas prie garbių Lietuvos patriotų, mano tuomet vadovaujamos bendruomenės aktyviausių narių. Maloniai nustebau juos išvydęs. Prireikė bent 10 Parlamento gynėjų, kad per kartą suneštų visą Karaliaučiaus vyrų atvežtą ginkluotę. O karaliaučiškiai dar keletą dienų pasiliko Vilniuje budėti laisvės gynėjų gretose.
    Aš keletą dienų budėjau šiltai – Seimo rūmuose. Turėjau telefoną, kuriuo skambinau (vėliau ir man skambino) į Tilžę (Sovetskas), Gumbinę (Gusevas), Eitkūnus (Černyševskoje), Ragainę (Nemanas), Karaliaučių (Kaliningradas), kur jau anksčiau suorganizuoti žmonės sekė sovietų karinių dalinių judėjimą Kaliningrado srityje. Paprasti žmonės tada mažai kas turėjo telefonus, tad daugiausiai vertingų žinių teikė srities karinių dalinių karininkų žmonos lietuvės. (...)

    Sigitas ŠAMBORSKIS,
    Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės pirmininkas
    Romo Eidukevičiaus nuotraukoje - „Buvome, esame būsime. Vilnius. 1991 m. sausis-rugpjūtis“

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 2 (1408)

     

    Lietuvos siaubimas ir ekonominis engimas nuo 1794 m.

    Visą dešimtmetį vienas žinomų istorikų duetas be paliovos piktdžiugiškai trimitavo apie visalaikį Lietuvos atsilikimą net nuo artimiausių kaimynų. Kaltę dėl atsilikimo vertė vien mūsų protėviams, nes esą jie buvo konservatyvūs, nevykėliai. Nors istorikai neatliko ir nepaskelbė atsilikimo priežasčių analizės, deja, dalis tautiečių patikėjo jais. Naujausiose Lietuvos istorijos knygose (T. Venclovos, A. Eidinto ir kitų), pretenduojančioms į plačią auditoriją, nutylima grobuoniška Rusijos ekonominė politika. Šiuo rašiniu noriu skaitytojams pateikti žinių, kurios galėtų sustiprinti jų imunitetą prasimanymams ir išsklaidyti nepagarbą protėviams. Dėl duomenų stokos pasakojimas apie mūsų Tėvynės ūkio smukdymą nebus išsamus ir panoramiškas.
    Vien per 1792–1794 metus visa Lietuva buvo nualinta: daug miestų, kaimų ir sodybų sudeginta, išplėšta, laukai stovėjo neapsėti ir nenupjauti, siautė badas. Net 1794 m. sukilimą slopinę rusų generolai pripažino, jog „Lenkija (ir Lietuva – V. T.) atrodo greičiau panaši į dykumą (...)“. Negaliu net aprašyti, kaip čia kraštas sunaikintas“, – rašė iš Kėdainių generolas Galicinas. Rusų artilerijai apšaudant sukilėlių pozicijas Vilniuje buvo sugriauta daug namų, sudegintas visas Užupis. Gyventojai, tarp jų amatininkai ir pirkliai, išbėgiojo iš miesto.
    1796 m. Vilniuje terasta apie 17,5 tūkst. gyventojų. Trakuose bebuvo likę vos keletas šeimų. Reikėjo gelbėtis nuo žudikų, moterų pjudytojų šunimis ir prievartavimo. Žinoma, visas ūkinis gyvenimas apmirė, trūko būtiniausių prekių. Targovicos konfederatų priešų ir sukilėlių dvarai buvo konfiskuojami, jų ir valstybinės žemės dalijamos sukilimo slopintojams bei rusų dvarininkams. Žuvo, pabėgo į užsienį, buvo ištremta į Rusiją daugybė šviesiausių, energingiausių šalies piliečių. Lietuva pateko į despotiškos, atsilikusios valstybės jungą. Beveik 70 metų buvo užkonservuota baudžiava – didžiausias ekonominės, kultūrinės pažangos stabdys. Buvo padidintas baudžiavinis išnaudojimas.
    Nuo pat okupacijos pradžios pradėta įgyvendinti kolonijinė nacionalinio engimo, ūkio ir kultūros augimą stabdžiusi politika. Kraštą užgulė sunki didelės okupacinės kariuomenės išlaikymo našta. Tuoj buvo padidinti (valstiečiams 20–50 proc.) mokesčiai ir įsakyta juos surinkti metams į priekį. Lietuvoje mokesčiai realiai buvo kelis kartus didesni negi kitose Rusijos gubernijose todėl, kad mūsuose reikalauta juos mokėti sidabro pinigais, kai kitur – asignacijomis (popieriniais pinigais).
    Carinė administracija, siekdama kuo daugiau ištraukti iš krašto pajamų, padidino mokesčių mokėtojų skaičių. Daugelis mūsų bajorų neįstengė įrodyti bajoriškos kilmės ir buvo apdėti papildomais mokesčiais. Dauguma laisvųjų žmonių, mažesnių miestų, miestelių gyventojų buvo paversti nelaimėliais baudžiauninkais. Pramonei, prekybai, miestams augti labai trukdė savotiškas mokestis – „pastoviai“, tai yra gyventojų prievolė apgyvendinti ir išlaikyti okupanto kareivius (duoti jiems sriubos, giros, kareivinėms parūpinti kuro, žvakių). „Pastoviai“ panaikinti tik 1837 m. Taip pat dėl padidėjusių baudžiauninkų lažo dienų skaičiaus ir prievolių jie dar labiau buvo nuskurdinti, prarado galimybes gerinti ūkininkavimą. (...)

    Vladas TERLECKAS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 2-3 (1408-1409)