„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Nr. 26, 27, 28 (1336, 1337,1338) 2019 m. liepa

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,65 Eur,
    3 mėn. –   7,96 Eur,
    6 mėn. – 15,91 Eur,
  12 mėn. -- 32,13 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Kengyro sukilimo 65-ųjų metinių minėjimas Kaune

     

    Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejus į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos buveinę Kaune atvežė kilnojamąją parodą „Lietuviai Kengyro sukilime. 1954 m. gegužės 16–birželio 26 d.“
    20 parengtų stendų byloja apie neregėto masto politinių kalinių organizuotą sukilimą, trukusį 40 dienų. Kengyro sukilimo kronika, fotografijos, dokumentai, schemos, žemėlapiai ir parodos rengėjų įkomponuoti „sustabdyti“ kino filmo kadrai atveria sukilimo vaizdus. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas, pasitelkti tankai, ginkluota kariuomenė. Tai, kas vyko 1954 metų gegužės 16–birželio 26 dienomis Kazachijoje Karagandos srityje įkurtame Kengyro lageryje, sunkiai suvokiama.
    Praėjo 65 metai nuo sukilimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikė Ramunė Driaučiūnaitė pristatė projektą, papasakojo apie rinktą medžiagą. Parengta paroda pasakoja priešistorę: lageris buvo įkurtas 1939 metais. Jame buvo kalinami japonų karo belaisviai. Vėliau čia atvežti įvairių tautybių kaliniai ir karo belaisviai. Nuo 1945 metų į Kengyro lagerį buvo vežami ir lietuviai. Daugiausiai lietuvių buvo 1948–1952 metais. Sunkiausiomis sąlygomis jie dirbo vario rūdos kasyklose, statė Džezkazgano miestą ir metalurgijos kombinatą. Lagerio teritorijoje veikė du kalėjimai. Dėl nuolatinio kalinių žeminimo ir smurto, subrendo pasipriešinimo kova. Lagerio vadovybė nesitikėjo, kad jų planas įkalinti politinius kalinius ir kriminalinius nusikaltėlius virs kitokia išraiška: nusikaltėliai atvirkščiai nei tikėtasi, palaikė politinius kalinius.
    Sukilimas buvo gerai organizuotas, nes jam vadovavo buvęs Raudonosios armijos tankistas pulkininkas K. Kuznecovas ir dar apie 13 sukilimo komiteto narių, tarp kurių ir lietuvis teisininkas J. Kondrotas. Per sukilimą lageryje buvo apie 7 tūkstančiai kalinių, iš jų 2407 politinės kalinės moterys ir apie 3 190 vyrų. Didžiausią dalį sudarė pabaltiečiai – apie 700 lietuvių ir Vakarų Ukrainos – apie 3 tūkstančiai. Lageryje kalėjo apie 1400 kriminalinių nusikaltėlių. Maištaujantys politiniai kaliniai lagerio teritorijoje pradėjo statyti barikadas, sugriovė viduje buvusias užtvaras. Sukilimas apėmė tris lagerius: pirmąjį moterų ir antrą, trečią – vyrų.
    Per sukilimą derėtis su kaliniais buvo atvykęs GULAGo viršininkas gen. ltn. I. Dolgich. Svarbiausi kalinių reikalavimai buvo nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn į kalinius šaudžiusius konvojaus kareivius ir prižiūrėtojus, pagerinti gyvenimo ir darbo sąlygas, galutinai panaikinti griežtojo režimo apribojimus, iš naujo apsvarstyti baudžiamąsias bylas ir sušvelninti neteisėtus nuosprendžius, panaikinti kalinių numeraciją, paleisti nepilnamečius ir peržiūrėti bylas.
    Deryboms su sovietiniais valdininkais buvo sudarytas sukilimo komitetas, jam vadovavo I. Kuznecov. Į komitetą įėjo visų lageryje kalintų tautybių kalinių atstovai. Lietuviai į komitetą paskyrė teisininką J. Kundrotą. Sukilę kaliniai gyveno laisvoje „Kengyro respublikoje“, suformavo savarankiškus lagerio savivaldos organus. Sukilimo vadovai sugebėjo lagerio viduje palaikyti tvarką ir drausmę.
    Sukilę kaliniai iš lagerio teritorijos išvarė prižiūrėtojus, sudarė už tvarką atsakingas grupes, lagerio apsaugos būrius, administraciją, įvedė griežtą drausmę, budėjo pamainomis. Buvo pasidarę radijo siųstuvą, ginklų, gamino elektros energiją. Veikė tautiniai kalinių komitetai. Lietuvis P. Paulauskas leido rankraštinį laikraštį „Vytis“. Dviem aitvarais buvo išplatinti atsišaukimai apylinkių gyventojams – aiškinta sukilimo priežastys. Reikalauta, kad iš Maskvos atvyktų vyriausybės komisija. Per 40 sukilimo dienų lagerio teritorijoje nebuvo nė vieno nusikaltimo. Dėl kalinių sukilimo nutrūko gamyklų ir elektrinės statybos. Sukilimui malšinti Sovietų sąjungos vidaus reikalų ministro S. Kruglovo įsakymu 1954 metų birželio 24 dieną pasiuntė MVD vidaus kariuomenę iš Kuibyševo: 1600 kareivių ir karininkų, 98 tarnybinius šunis ir jų prižiūrėtojus, 3 gaisrines mašinas ir 5 tankus T-34.
    Iki šiol žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius bei jų kapavietė yra įslaptinta. Oficialiais sovietų represinių struktūrų duomenimis, buvo sužeisti 106, žuvo arba mirė nuo žaizdų 46 kaliniai. Pagal Kengyro planavimo ir gamybos skyriaus dokumentus žuvo daugiau kaip 700. Iki šiol nežinomas ir tikslus žuvusių lietuvių kalinių skaičius. Pagal surastą informaciją sukilime žuvo 6 ar 7 lietuviai. Sukilėlių atsiminimuose minimi vardai Mykolas (be pavardės), Sutkus (ar Zubrus), Kazimieras Šiugždinis, Vytautas Markevičius, Kazys Rindeikis. LGGRTC vardynų skyriuje yra duomenų apie keturis žuvusius asmenis – K. Šiugždinį, V. Markevičių, K. Rindeikį ir Povilą Seikalį. Numalšinus sukilimą, 36 aktyviausi jo vadovai ir dalyviai (tarp jų ir J. Kundrotas) buvo kalinami Kengyro miesto kalėjime, jiems buvo padidintos bausmės, apie 400 aktyvesnių kalinių buvo pervesti į sustiprinto režimo kalėjimus, tūkstantis – perkelti į kitus GULAG’ o lagerius, likusieji grąžinti į Kengyro lagerį.
    Sukilimas buvo numalšintas, tačiau šis ir kiti lageriuose vykę sukilimai privertė Sovietų sąjungos represines struktūras keisti darbo metodiką. 1954 metų liepos 10 dieną buvo paskelbta apie Ypatingųjų lagerių sistemos panaikinimą, politiniams kaliniams vietoj griežtojo režimo taikytos bendrojo kalinimo režimo sąlygos, masiškai iš naujo buvo svarstomos politinių kalinių bylos. Daugelis kalinių buvo paleisti iš lagerių, kitiems – sutrumpintas bausmės laikas. 1956 metais Kengyro lageris buvo panaikintas. Tačiau Kengyre, Steplago skyriuje, vykęs sukilimas nebuvo stichiškas. Nors nėra pilnai surinktų visų duomenų, tačiau Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus istorikė Ramunė Driaučiūnaitė paaiškino, jog „tai buvo labai organizuoti žmonės. Jie išmanė konspiracinius dalykus, jie išmanė žvalgybinius, ryšinius dalykus, apsaugos, informacijos perdavimo dalykus. Turbūt tas ir lėmė, kad tokie žmonės, kurie turėjo savo kovos lauke organizacinės patirties, jie tą patirtį pritaikė būdami ten lagerio sąlygomis“.
    Parodos pristatyme Kaune dalyvavo ir kalbėjo architektas prof. Algis Vyšniūnas, gimęs Karagandoje. Jo iniciatyva, ekspedicija į tremties vietas ir atminimo sukilėliams įamžinimas – vienas iš pastarojo laiko darbų. Tai atsispindi ir parodos stenduose. Prof. A. Vyšniūnas pateikė filmuotą medžiagą, ištraukas iš sukurto filmo. Dokumentinėse nuotraukose – 2004 metais nuvykusios lietuvių ekspedicijos žuvusiųjų palaidojimo vietoje pastatytas naujas kryžius, memorialo projektai. Prof. A. Vyšniūnas pasidalijo nuveiktais darbais, pažymėjo, kaip svarbu prabilti ir papasakoti pasauliui apie tokias žudynes ir apie lagerius, apie kuriuos menkai tepapasakota.
    Švelnėjant režimui, daugelis dar likusių gyvų kalinių buvo paleisti. Kai kurie iš sovietiniuose lageriuose kalėjusiųjų turėjo galimybę sugrįžti į tėvynę. Lietuvoje kai kuriems pavyko užrašyti tai, kas išliko atminty, kai kurie spėjo įamžinti artimųjų atsiminimus. Apie šiuos sukilimus yra išleista gana nemažai literatūros: tiek prisiminimų, tiek analitine forma, tiek lietuvių, tiek užsienio kalbomis. Vis dėlto, mūsų visuomenė yra mažai susipažinusi su šiandien sunkiai suvokiamu nenumalšinamu tiesos ir laisvės troškimu, būnant įkalintam sovietiniame lageryje nežinia kur, toli nuo namų. O taip pat mažai telikę tokių, kurie nepasidavė ir būdami išvežti tūkstančius kilometrų nuo gimtosios tėvynės, nestokojo drąsos ir ryžto priešintis sovietinei vergovei.
    Vienas iš nedaugelio žmonių, savomis akimis regėjusių prieš 65 metus vykusius įvykius – Antanas Seikalis. Ten jis atsidūrė kaip partizanas rezervistas. „Aš ten augau“, – sako Antanas Seikalis apie jaunystės metus, praleistus Mordovijos, Altajaus, Omsko, Kazachstano griežtojo režimo lageriuose. Asmeninė A. Seikalio Gulago istorija prasidėjo 1950-aisiais, kai septyniolikmetis jaunuolis už antisovietinę veiklą buvo nuteistas 10-čiai metų kalėjimo. Kazachstano lageriuose kalėjo ir Antano brolis Povilas, vėliau žuvęs per Kengyro lagerio sukilimą. Kengyro kalinių sukilimui atminti skirta ir viena A. Seikalio tikrais faktais grįsto romano „Vidurnakčio apasionata“ dalis (knygą galima įsigyti LPKTS knygynėlyje).
    Gyvoji atmintis gyva ir kitų liudytojų, jų vaikų prisiminimuose. Apie tai kalbėjo žymi smuikininkė, padovanojusi vakarui įstabių melodijų – Ilona Klusaitė. Jos tėvas Klusas kartu su Seikaliu, kalėjo Kazachstano lageriuose.
    Šios atmintinos datos svarbą ir reikšmę aptarė LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė. Padėkojusi parodos organizatoriams ir rengėjams, pakvietė aplankyti iki rugpjūčio 2 dienos LPKTS salėje veiksiančią parodą, kuri vėliau keliaus į sąskrydį Ariogaloje, o nuo naujų mokslo metų pradžios aplankys mokyklas, švietimo įstaigas.

     

    Parengė Dalia POŠKIENĖ

     

    Sovietmetis ir dabartis – neįprasta literatūros forma

    Kaune gyvenančių radviliškėnų bendrijos pirmininkė, VDU profesorė, hab. m. dr. Laima Sajienė ir Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių filialas birželio 14 dieną, paminint Gedulo ir vilties dieną, surengė renginį „Akmenimis sugrįžome iš kelionės“. Renginyje buvo pristatyta tremtinio Aurimo Abukausko kūryba „Tremties vaikų žaidimai“ ir „Nauji pensininko Melchioro Putelės nuotykiai“ (rankraštyje). Nors A. Abukauskas yra kaunietis,  su Radviliškio krašto bendriją jį suvedė bandymas skleisti plačiai žinomo tarpukario komiksų kūrėjo Jono Martinaičio (1898–1947) kūrybą.
    Jonas Martinaitis gimė Radviliškio krašto Šeduvos apylinkėse. Nors gyveno Kaune, paskutinėms savo gyvenimo dienoms sugrįžo į tėviškę, palaidotas Šeduvos kapinėse. Jo komiksai, palydimi piešiniais ir eiliuotais komentarais, buvo plačiai publikuojami to meto periodinėje spaudoje. Tematika buvo labai plati: nuo žmogiškųjų, tarp jų patriotinių vertybių, iki neigiamų reiškinių visuomenėje. Daug dėmesio buvo skirta Lietuvos ūkininkams. Jonas Martinaitis tuo metu buvo vienintelis sėkmingai plėtojantis šį literatūrinį žanrą, sulaukusį plataus visuomenės dėmesio.
    Aurimo Abukausko prisilietimas prie Jono Martinaičio komiksų įvyko neįprastoje aplinkoje. 1941 metų birželio 14 dieną Lietuvos automatinių telefono stočių vyriausiojo mechaniko Petro Abukausko šeima (žmona Veronika, sūnus Aurimas (gimęs 1937 metais), duktė Marytė (gimusi 1941 metais) buvo ištremta į Karasuko gyvenvietę Novosibirsko srityje. Tėvas Vilniuje nuo šeimos buvo atskirtas ir nuvežtas į lagerį, kur 1943 metais nuteistas dešimčiai metų. Veronika Abukauskienė su vaikais tremties vietoje buvo apgyvendinta žieminėje su paskutinės Lietuvos vyriausybės prieš okupaciją susiekimo ministro Jono Masiliūno šeima (jo žmona Kazimiera ir sūnus Liutauras). Tėvas Jonas Masiliūnas buvo suimtas 1940 metais, sušaudytas 1942 metais. Tremties primestus sunkumus Abukauskams pagilino nenusakomas skausmas – 1941 metų rugpjūčio 7 dieną mirė dukrytė Marytė. 1947 metais Veronika Abukauskienė, neištvėrusi prislėgtų sunkumų, su sūnumi Aurimu pabėgo į Lietuvą. Čia buvo susekti. Mamai skirta treji metai lagerio ir po to tremtis, sūnus grąžinamas į tremtį.
    Antros tremties metu V. Abukauskienė nuvyko aplankyti dukrytės Marytės kapo. Netekties skausmas atsivėrė nauja žaizda: kapo nebuvo nė žymės. Apie tai Aurimas vėliau rašė: „Lyg kapinaitėms vietos stepėj neužteko“.
    Aurimas Abukauskas savo kūrybos ištakomis laiko laikotarpį, kai jie, pirmos tremties metu, 1941 metais, buvo apgyvendinti vienoje žeminėje su Masiliūnų šeima, ir jo draugu tapo jų sūnus Liutauras.
    Aurimas, sekdamas vyresnį draugą, pats ėmė piešti kareivukus. Jie atkreipė dėmesį į laikraščių, atvežtų iš Lietuvos, skiautėse Jono Martinaičio Melchioro Putelės personažą.
    Šią istoriją tęsia Aurimas Abukauskas, pats būdamas pensininkų gretose, minėtame renginyje pristatęs „Nauji pensininko Melchioro Putelės nuotykiai“. Eiliuotą šios istorijos tekstą iliustruoja preciziškai atliktais spalvotais piešiniais. Pirmą šio kūrinio lapą Aurimas gimtadienio proga dovanoja tremties draugui Liutaurui Masiliūnui. Suveikė įkvėpimas. Toliau gulė lapas po lapo – Melchioro Putelės istorijos tęsinys. Ne be lemtingų įvykių Putelė išgyveno pirmąją sovietų ir vokiečių okupacijas: „Kai sovietai vėl atėjo, / Tai labai nusistebėjo! / Mato – sveikas kaip ridikas! / Reiškia – buvo išdavikas...“
    Sugrįžę okupantai nebuvo praradę gebėjimo bet kam sukurti baudžiamąją politinę bylą. Šis atvejis neaplenkė ir Melchioro Putelės. Atgabentas į Vorkutos lagerius, Melchioras buvo nuleistas į šachtą, vykdyti eilinio penkmečio plano – išgauti akmens anglį. Vieną dieną štreke lava įgriuvo. Putelė, dėka paskutinių jėgų, atsikasė – liko gyvas. Lagerio sargai jį apkaltino bandymu pabėgti, skyrė karcerį. Kaip nepatikimą vežiojo po kitus lagerius: Taišetas, Angarskas, Kolyma. Lemtingi įvykiai Putelei prasidėjo baržoje, jam išplaukus iš Paveko uosto. Baržos įgula niekur neskubėjo, vandenyno platybėse atsipalaidavo slaviškas mentalitetas: „Porą mėnesių nešiojo / vėjai geldą su „konvoju“, / kol žvejai mus pastebėjo...“
    Šį kartą tai buvo amerikiečių žvejai. Rusams baržą jie grąžino, o Putelę iš vergijos į Amerikos valstijas nugabeno. Nepažįstame žemyne Putelė nedelsdamas susiorientavo ir, kaip priklauso apsukriam lietuvaičiui, jis greitai prakuto: ant bargo nupirko namą, „Fordą“. Pasijuto čia svarbus.
    Putelės pasiekimai Jungtinėse Valstijose neištrina svajonių apie Kauno miestą ir viltį: „Vis tikiuos sulaukt laisvos / Ir brangios man LIETUVOS.“
    Lietuvai, atkūrus nepriklausomybę, Melchioras Putelė paliko Valstijas ir, atvykęs į Lietuvą, kaip savos šalies doras pilietis, ekonomika ir saugumu rūpinsis ateityje. Melchioras Lietuvoje aprėpia visus esminius įvykius: politinius, ekonomikos, kultūrinius. Skaudžiai reaguoja į Lukiškių aikštės rekonstrukcijos eigą Vilniuje. Atkeliavus Vyčiui į Kauną ir, stojus sargyboje prie pilies, Melchioras Putelė, tiems, kas drįso suabejoti Vyčio meniniu lygiu Kaune, paprotino: „Jeigu kam nors meniškumas pasirodys menkas, / tai paklausk, kodėl tylėjo, kai (Kaune) stovėjo tankas?“
    Minimą renginį Kaune Šilainių bibliotekoje įspūdingai papildė literatūrinė muzikinė kompozicija „Akmenimis sugrįžome iš kelionės“, kurią atliko S. Lozoraičio senjorų choras „Gimtinė“ (vadovas Rimantas Vaičekonis). Renginio dalyviai autoriaus A. Abukausko teiravosi, kur galima kūrinį įsigyti? Kaip minėta, „Nauji pensininko Melchioro Putelės nuotykiai“ buvo pristatyti rankraštyje. Keletą egzempliorių autorius pagamino namų sąlygomis ir vienas iš jų buvo įteiktas renginio šeimininkams – Šilainių bibliotekai. A. Abukauskui buvo palinkėta naujų kūrybinių sumanymų ir išreikštas pageidavimas šį kūrinį pristatyti plačiai visuomenei atskiro leidinio formate.

    Vytautas GULIOKAS

     

     

    Pradžia, kuriai atstumai nepavaldūs!

     

    Niekas kitas, tik Sibiras išmokė mus drausmės bei taupumo. Kartą, sekmadienio rytą, tėvai nutarė palepinti savo vaikus. Mane, kaip vyriausiąjį, išsiuntė į parduotuvę parnešti „bombonkių“ – čiulpiamų saldainių be popieriukų. Lyg tyčia, tądien parduotuvėje „bombonkių“ nebuvo. Už 20 kapeikų pirkau tris su puse saldainio su popieriukais, bet mano sprendimu tėtis neliko patenkintas – liepė atgal į parduotuvę nunešti saldainius ir atsiimti pinigus. Kiek padvejojęs siūlė man už bausmę duoti tik plikos arbatos (pasirodo, buvau siunčiamas į parduotuvę ne tam, kad tėvelio iniciatyva sekmadienio proga palepinčiau namiškius, o todėl, kad nebuvo nė trupučiuko cukraus). Tąkart mama užtarė mane ir viskas baigėsi taikiai – jaunesnieji, kaip neprasikaltę, gavo po saldainį, o likusieji su didžiausiu malonumu suvalgėme po puselę saldainio.

     

    Supratau visam gyvenimui

    Antroje klasėje mokiausi Gimiriankos septynmetėje mokykloje. Savavališkai pakeitus gyvenamąją vietą ir klasės draugus, pablogėjo mano žinios ir pažymiai naujojoje mokykloje. Rašydamas diktantą padariau labai daug klaidų ir, žinoma, gavau dvejetą. Norėdama man padėti, mokytoja pasikvietė po pamokų į savo namus, kad padėtų užpildyti atsiradusias spragas. Jaukiame mokytojos darbo kambariuke pamačiau kabantį ant sienos Švč. Mergelės Marijos paveikslą ir taip gera pasidarė, kad ir ji – mano mokytoja – pripažįsta tikėjimą, nors mokykloje – visi vieningi ateistai. Buvome atskirti nuo Bažnyčios, bet katalikybė buvo įskiepyta mūsų širdyse. Tėveliai išmokė poterių, aiškindavo tikėjimo tiesas, patys elgėsi katalikiškai ir mus to paties mokė. Bendravimas tarp lietuvių buvo labai artimas ir nuoširdus, likimai analogiški, pažiūros panašios. Sugebėdavome pasidalinti pačiomis slapčiausiomis mintimis ir žiniomis iš Lietuvos, gerais darbais ir prisiminimais.
    Vienas iš lietuvių, Vincas Steponaitis, buvo užsisakęs laikraštį „Tiesa“ iš Lietuvos, tai tėvelis nueidavo pas jį paskaityti. Kartą tėvelis grįžo po susitikimo su saviškiais (turiu omenyje lietuvius) ir pranešė gerą žinią – už penkių kilometrų miestelyje yra kunigas tremtinys ir galįs aukoti šv. Mišias. Tėvelis paruošė du savo vyriausius sūnus Pirmajai Komunijai. Altorėlis buvo įrengtas kambarėlyje ir buvo nuostabios šv. Mišios. Lietuvių susirinko kaip kaimo bažnytėlėje: ir vietos visiems užteko, ir šventi darbai buvo atlikti, o visi dalyvavusieji šv. Mišiose buvome pakviesti į iškilmingus pietus.(...)

    Kazys KARKLIUS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 25-28 (1335-1338)

     

    Tremties upė Mana – vakar ir šiandiena

     

    Pirmieji tremtiniai iš Lietuvos Sibire atsirado dar 19 amžiaus viduryje, caro valdžiai malšinant 1863 metų sukilimą. Vėliau jų gretas papildė knygnešiai. Neliko žinių apie daugumos jų likimus, jų gyvenamas vietas toli nuo savo krašto. Pokario metais čia lietuviai tremtiniai sudarė žymią gyventojų dalį. Vienas iš tokių rajonų Krasnojarsko krašto Manos upės baseinas, į kurį 1948 metais medienos ruošos darbams buvo nukreipti penki traukinių ešelonai iš įvairių Lietuvos rajonų.
    Manos upė – dešinysis Jenisejaus upės intakas, įsiliejantis į šią upę 30 kilometrų žemiau Krasnojarsko miesto. Manos upe ankstyvą pavasarį mediena buvo plukdoma iki Krasnojarsko miesto. Upės ilgis 475 kilometrai ir jos pradžia – šiaurinio Rytų Sajanų kalnų šlaite esantis Verchnemanskoje ežeras 1400 metrų jūros lygyje. Dvyliktame kilometre nuo ištakų Manos upė dingsta po žeme ir apie 1000 metrų teka tuneliu. Prasiskynusi sau kelią tarp uolų ir akmens sangrūdų, toliau savo vandenis neša, įveikdama povandeninius slenksčius – užtvankas iš akmens sąnašų. Upė turi apie 300 intakų, iš kurių didžiausi Krolas, Mina ir Kolba. Prie šių intakų yra įsikūrusios gyvenvietės, pavadintos jų vardais ir apgyvendintos medienos ruoša užsiimančiais darbininkais, kurių gretas papildė ir lietuviai tremtiniai. Aukštupyje Manos upė srauni, 7–8 kilometrų per valandą, turinti 4,2 metro nuolydį vienam kilometrui. Vandens temperatūra vasarą 10–12 laipsnių Celsijaus. Pirmoji gyvenvietė nuo ištakų už 100 kilometrų Viezžyjlog.

     

    Vergiškas darbas prie Manos upės

    Manos upės baseinas apima 9,3 tūkstančio kvadratinių kilometrų. Didesnioji jo dalis apaugusi miškais. Čia esančius miškų masyvus organizuotai įsisavinti buvo pradėta 1930 metais. Tada miško ruošos darbams buvo nukreipti ukrainiečiai ir rusai, pripažinti „buožėmis“ savo gyvenvietėse kolektyvizacijos metu. Tremtiniai keitė vieni kitus ir plėtė medienos ruošos pramonę. Apie tai Krasnojarsko technologinio universiteto docentas ir publicistas Genadijus Mironovas (Genadij Mironov) savo knygoje „Žalieji Krasnojarsko plotai“ (2009, Krasnojarskas), apžvelgdamas šiame krašte miško pramonės vystymąsi nuo 20 amžiaus pradžios pirmųjų metų, rašo: „Be abejo, trisdešimtieji metai ir vėliau buvo sunkus laikotarpis miško pramonei. Medienos ruoša gulė ant perkeltų asmenų, išbuožintų valstiečių, pečių, iš didžiųjų miestų ištremtų inteligentų, represuotų tautų, vokiečių ir gyventojų iš Pabaltijo respublikų. „Kraslag“ įstaigose buvo naudojamas nenormuotas, tiesiog vergiškas politinių kalinių darbas.“
    „Kraslag“ lageryje (indeksas U-235) buvo kalinama didžioji dalis lietuvių vyrų, tremties metu 1941 metų birželio 14 dieną Naujoje Vilnioje atskirtų nuo savo šeimų. Tik maža dalis jų išgyveno. Čia 1942–1943 metais lietuviams buvo pradėtos „sudarinėti“ baudžiamosios bylos ir skiriamas įkalinimas nuo 10 metų arba skelbiama mirties bausmė. Nuteistieji mirties bausme buvo gabenami į Kansko kalėjimą, jeigu jie iki to dar likdavo gyvi nuo alinančių darbų miškuose. Taip buvo naikinamas Lietuvos elitas. Šie lageriai, įkurti 1938 metais, veikė Krasnojarsko krašto Rešiotų, Nižnij Ingašo, Kansko rajonuose. Per juos, stalininių represijų pasekmes tiriančio Krasnojarsko skyriaus VŠĮ „Memorialo“ duomenimis, praėjo daugiau kaip 100 tūkstančių kalinių, kurie karo metu Krasnojarsko krašte gamino trečdalį medienos.
    Didžiausią plėtros pagreitį įgavo Manos upės baseine veikiantys Sovietsko, Unguto, Kolbos, Badžėjaus ir Partizansko miško pramonės ūkiai, atvežus tremtinius iš Lietuvos.  Tremtinių šeimos, skirtos šiems miško pramonės ūkiams, buvo išlaipintos Kamarčagos ir Kliukvienos geležinkelio stotyse ir toliau gabenami automašinomis bei traktoriaus priekabose 100–150 kilometrų. 1948 metais apgyvendinus tremtinius iš Lietuvos, buvo išplėstos esamos gyvenvietės, įkurtos naujos. 1948 metais iš Lietuvos buvo ištremta 11 365 šeimos, iš jų 1939 buvo nukreipta į penkis, anksčiau pavardytus miško pramonės ūkius prie Manos upės.
    Tremtinių ešelonai, suformuoti 1948 metų gegužės 22–23 dienomis ir pasiųsti į Manos upės baseino miško pramonės ūkius, Manos miško plukdymo kontorą.

     

    Kelionė į Vilistojos gyvenvietę

    Kelionei geležinkeliu iki paskirtos geležinkelio stoties buvo numatyta 18 parų. Tolimesnė kelionė iki paskirtos apgyvendinimui vietos trukdavo ne mažiau laiko. Tremtiniams, kuriems teko keliauti į tremties vietoves Jenisejaus upe, kelionė truko mėnesį ir daugiau.
    Ešelono Nr. 97926, išsiųsto Gustonių ir Šeduvos gel. stočių, palikus dalį tremiamų šeimų pirminės paskirties Kamarčagos stotyje, kita vagonų dalis buvo nugabenta iki Kliukvienaja geležinkelio stoties, kur visi tremtiniai buvo išlaipinti ir patalpinti erdvioje pastogėje be sienų. Iš čia 90 kilometrų buvo gabenami automašinomis iki Soloniečno Taloje gyvenvietės. Paskutinius 30 kilometrų iki paskirtos gyvenvietės teko keliauti vikšrinio traktoriaus priekaboje, tiksliau, pajėgūs pėstute, lydėdami dar likusį savo turtą. Kadangi ši kelio atkarpa buvo sunkiai įveikiama net galingiausiems to meto traktoriams „Staliniec S-80“,  iš pirmos tremtinių partijos, pristatytos į Vilistoje ant Manos upės kranto gyvenvietės,  buvo surinkta tremtinių brigada šios kelio atkarpos remontui. Jie kiekvieną rytą, nešini rankiniais pjūklais ir kirviais, eidavo 10–15 kilometrų, kad nuleidę nuo kelmo medžius, klotų ant kelio pravažiuojamos dalies trijų metrų rąstus bei šakas, kad galingi traktoriai į paskirties vietą atgabentų likusius tautiečius. Šiems darbams vadovauti paskirtas meistras Andriejus Stepanovas buvo pirmas, kuriam teko įsitikinti lietuvių darbštumu ir sumanumu bei išsklaidyti čia, prieš atvykstant tremtiniams iš Lietuvos, paskleistą mitą vietiniams gyventojams apie laukiamus fašistus bei banditus.
    Kadangi tuo metu Vilistojos miško pramonės ūkis buvo likviduojamas (čia miškus iškirto anksčiau buvę tremtiniai), visi lietuviai tremtiniai buvo perduoti Partizansko miško pramonės ūkiui. Jie privalėjo dirbti gyvenvietėje Koj, miško ruošos punkte, apie 20 kilometrų aukštyn upe. Gyvenvietėje buvo statomi namai, darbingoji tremtinių dalis pėsčiomis keliaudavo į Koj ir ten visą savaitę gyvendavo barakuose su dviaukščiais gultais. Iki visiško tremtinių su šeimomis įsikūrimo naujoje vietoje prireikė daugiau nei vienų metų. Tai vienas iš epizodų, kaip klostėsi kelionė ir gyvenimo pradžia priverstinai perkeltiems iš Lietuvos į svetimą kraštą.
    Ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviams šiose apylinkėse pavyko sutikti vieną kitą  lietuvį bei aplankyti apleistas negrįžusiųjų į gimtąjį kraštą kapines. Per dešimt  tremties ant Manos upės krantų alinančio darbo metų lietuviai net tik pagamino ir išplukdė šia upe milijonus kubinių metrų medienos, bet ir paliko vietiniams gyventojams darbštaus ir tvarkingo gyvenimo pavyzdį. Per šį laikotarpį nebuvo nė vieno kriminalinio nusikaltimo tarp lietuvių, prasigėrimo ar kitų asocialių reiškinių. Daugelis jaunesnės kartos tremtinių sugebėjo įveikti vietinės valdžios suvaržymus bei buities sunkumus. (...)

    Vytautas GULIOKAS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtunyje“ Nr. 27-28 (1337-1338)

     

    Rugpjūčio 3-iąją susitikime Ariogaloje

     

    Rugpjūčio 3 dieną, šeštadienį, Raseinių rajone, Ariogaloje, Dubysos slėnyje, įvyks tradicinis buvusių tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“.
    Sąskrydyje, kaip ir kasmet, žygiuos iškilminga eisena, bus aukojamos šv. Mišios, giedos jungtinis buvusių tremtinių choras, dalyvius sveikins LPKTS vadovai ir garbūs svečiai.
    Šokių ir dainų popietėje koncertuos Romas Dambrauskas, Rytis Janilionis, džiugins liaudiškų kapelų grojamos melodijos.
    Kitose renginio erdvėse taip pat netrūks veiklos ir įdomių susitikimų. Partizanų stovykloje galėsite išvysti partizanų gyvenimo rekonstrukciją, susipažinti su partizanų gyvenimo kasdienybe, uniformomis, ginklais. Diskusijų palapinėje veiks Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta paroda „Lietuviai Kengyro sukilime. 1954 gegužės 16–birželio 26“. Bus pristatomos naujausios knygos: Arvydo Anušausko „Aš esu Vanagas“, Ernesto Kuckailio „Deklaracija“ ir Mindaugo Lukošaičio „Rezistencija“. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas skaitys paskaitą „Išpuoliai prieš Lietuvos istoriją: kaip sustiprinti tautos atsparumą dezinformacijai“. Istorinės atminties puoselėjimo temą aptars Vytenis ir Junona Almonaičiai. Taip pat vyks filmo „Misija Sibiras-18. Surasti savus“ peržiūra ir susitikimas su ekspedicijos dalyviais. Vyks Nacionalinio kraujo centro kraujo donorystės akcija, veiks Patriotinių leidinių knygynėlis.
    Šventės atributika bus dalijama miestelyje prie bažnyčios ir mokyklos. Sąskrydžio dalyvius nuo kalno ir į kalną pavėžės autobusiukai.
    Kviečiame gausiai dalyvauti, atvykti kartu su vaikais ir vaikaičiais.
    LPKTS filialų vadovus prašome nepamiršti atsivežti filialų vėliavas.

     

    „Tremtinio“ inf.

     

    Sąskrydis „Laisvė – tai turtas“ aštuntąjį kartą sutelkė tremtinius ir jų šeimas

     

    Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Telšių filialas birželio 29 dieną prie legendinio Šatrijos kalno surengė VIII buvusių tremtinių, politinių kalinių, laisvės kovų dalyvių sąskrydį „Laisvė – tai turtas“. Visi atvykusieji buvo papuošti sąskrydžio atributika: stilizuotomis tremtinių apdainuotomis rugiagėlėmis su vienu baltu žiedlapiu, simbolizuojančiu laiškus, kurie buvo vienintelis būdas palaikyti ryšį su Lietuvoje likusiais artimaisiais.
    Šv. Mišias aukojo kan. Andriejus Sabaliauskas ir Luokės parapijos klebonas Virginijus Palionis. Kanauninkas pabrėžė, kad tėvynės laisvė bus gyva, kol išliks tie, kurie supranta jos vertę, kol bus tremtiniai ir politiniai kaliniai, liudijantys, kad laisvė yra vertybė. A. Sabaliauskas kvietė nepasiduoti, nenusiminti ir išsaugoti vidinę dvasią. Juk laimingas tas žmogus, kuris turi tėvų žemę, brangina tautos papročius ir kalbą. Maldoje buvo prisiminti mirę politiniai kaliniai ir tremtiniai.
    Po šv. Mišių sąskrydžio dalyviai sugiedojo Valstybės himną, kurį palydėjo trys garbės šaulio Alfonso Degučio iš patrankos paleistos salvės, skirtos Lietuvai, Žemaitijai ir tremtiniams, politiniams kaliniams bei laisvės gynėjams. Po salvių ne tik lūpomis, bet ir širdimi susirinkusieji sugiedojo tremtinių himną „Leiskit į Tėvynę“. LPKTS Telšių filialo pirmininkė Regina Chmieliauskienė pasveikino sąskrydžio dalyvius, atvykusius iš Pasvalio, Klaipėdos, Šiaulių, Vilniaus, Kauno, Kuršėnų, Naujosios Akmenės, Alytaus, Mažeikių, Viekšnių, Varnių, Telšių ir tolimojo Irkutsko. Pirmininkė padėkojo kan. A. Sabaliauskui, kun. V. Palioniui, LPKTS Telšių filialo tarybos nariams, kurie negailėdami laiko ir jėgų kasmet prisideda prie sąskrydžio organizavimo. Ypatingos padėkos sulaukė buvęs tremtinys Vytautas Kondratas, kuris savo valdose ir net po savo stogu, kad apsaugotų nuo vėjo ir lietaus, priėmė visus 130 sąskrydžio dalyvius. Susirinkusiems buvo perduoti sveikinimai nuo LPKTS Šiaulių filialo pirmininkės ir LPKTS valdybos narės Valerijos Jokubauskienės ir LPKTS Šilalės filialo pirmininkės Teresės Ūksienės.
    Renginyje dalyvavo prieš 100 metų įkurtos Lietuvos šaulių sąjungos atstovai, kurie buvo pasveikinti gražios sukakties proga. Sveikinimo žodį tarė Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės 805 šaulių kuopos vadas Arūnas Juška. Telšių Žemaitės gimnazijos istorijos mokytoja Vilija Vaičiulienė susirinkusiesiems papasakojo apie 10-oje klasėje dėstomą kursą „Kreivų veidrodžių karalystėje“, kur kalbama apie tuos laikus, kai reikėjo vienaip galvoti ir kitaip kalbėti. Šiuolaikinėje visuomenėje, prisimenant istorinius įvykius, kyla klausimas, „kas yra tikra?“ Kodėl visa Lietuva nenutyla Gedulo ir vilties dieną 11:59 val., kad tą minutę pagerbtų ir prisimintų svarbią istorinę datą ir už jos slypinčius tūkstančių žmonių likimus?.. Kad gyvuotų istorinė atmintis, reikia tikrų entuziastų, kurie širdimi uždegtų visus kitus. Mokytoja pasidžiaugė, kad LPKTS Telšių filiale yra tokių žmonių.
    Jaunajai kartai atstovaujantis buvęs Telšių Žemaitės gimnazijos abiturientas, dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentas Justinas Perminas papasakojo, kad jo seneliai buvo ištremti į Krasnojarską, ten gimė jo dėdės ir tetos. Deja, senelių jau nebėra, todėl Justinas atvyko į sąskrydį, kad susitiktų jų likimo brolius ir seseris. Jaunas vyras priminė patriarcho J. Basanavičiaus pasakytus žodžius, kad žmogus, nežinantis istorijos, yra vaikas. Justinas nenori likti vaiku, brangina Lietuvos istoriją ir tremtinius vadina mūsų tautos šviesa.
    LPKTS Pasvalio filialo pirmininkas Antanas Sudavičius visus pakvietė atvykti į Pasvalio rajono Dirvonų kaime organizuojamą tremtinių sueigą. Pasvalio filialo nariai sąskrydyje dalyvavo pirmą kartą. LPKTS Klaipėdos miesto filialo pirmininkas Vytautas Pranciškus Mickus renginio dalyviams linkėjo įveikti didelio liberalumo ir laisvės keliamus iššūkius, kad būtų uoliai vykdomos pareigos tėvynei. Iš Alytaus atvykę buvę tremtiniai sakė: „Kiek dainuosim apie Lietuvą, tiek vaikai apie ją dainuos, tiek Lietuva žydės kaip gėlė“. Savo kūrybos eiles deklamavo tremtinė Birutė Stancelienė. Iš tolimojo Irkutsko atvykusi Paulina papasakojo, kad jos tėvai buvo ištremti 1948 metais. Ji ten gimė, augo, sukūrė šeimą, užaugino vaikus. Daugelis vietovių, kuriose prie Irkutsko gyveno tremtiniai, dabar tapo neatpažįstamomis. Viešnia pasidžiaugė Irkutsko lietuvių bendruomenės, kuriai ji priklauso, veikla.
    Renginio dalyviai su nuostaba klausėsi Telšių V. Borisevičiaus gimnazijos istorijos mokytojo, vienuolio iš Italijos “ – Piercarlo Manzi lietuvių kalba atliekamų patriotinių dainų. „Nors daug tremtinių ir politinių kalinių žuvo Sibire, tačiau jų sukurtos dainos ir eilės toliau kalba už juos“, – sakė P. Manzi. Ilgametis LPKTS Telšių filialo tarybos narys Matas Kirlys papasakojo apie savo artimųjų patirtus išgyvenimus. Nors likimas spaudė, tačiau įveikę visus sunkumus, jie sugebėjo eiti į priekį. Renginio dalyviai palinkėjo M. Kirliui savo įdomią šeimos istoriją aprašyti knygoje.
    Renginį vedė tremtinės ir politinio kalinio duktė I. Makarskienė, koncertavo Rainių liaudiškos muzikos kapela „Svaja“ (vad. Janina Fabijonavičienė).
    Sąskrydis organizuotas vykdant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą LPKTS projektą „Esame stiprūs, reikalingi ir vieningi“.
    Iš kitų miestų atvykę svečiai pasigrožėjo Žemaitijos panorama nuo Šatrijos kalno ir apsilankė prie V. Kondrato pastatyto paminklo Vytautui Didžiajam.
    LPKTS Telšių filialo taryba dėkoja visiems sąskrydžio dalyviams, kurių bendrystė liudija, kad laisvė – tai turtas, kurį reikia saugoti ir puoselėti.

     

    Indrė MAKARSKIENĖ