„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 39 (1301) 2018 m. spalio 19 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Sveikiname Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos įkūrimo 30-mečio proga

     

    Nuoširdžiai sveikinu Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narius su gražiu organizacijos jubiliejumi. Trisdešimtmečio proga noriu padėkoti už tai, kad kiekvieno Jūsų asmeninė istorija organizacijos veikloje tapo liudijimais, ugdančiais jaunimo savimonę bei brėžiančiais Lietuvos valstybingumo kryptį. Kaip valstybė, esame stiprūs tiek, kiek stipri mūsų atmintis.

     

    Ingrida Šimonytė,

    LR Seimo narė

     

    Paminėtas „Skausmo kalnelio“ įkūrimo 30-metis

     

    Pirmosiomis Sąjūdžio dienomis 1988 metų rudenį Prienų rajone Veiverių seniūnijoje (tuomet – apylinkėje) gyvenanti buvusi tremtinė Dalytė Raslavičienė pradėjo žuvusių partizanų palaikų perlaidojimą jos šeimos dar negrąžintoje žemėje. Miestelio pakraštyje, prie kalnelio, griovyje, buvo užkasti septyni partizanų kūnai.
    D. Raslavičienė sumanė iš buvusio griovio iškilmingai perlaidoti partizanų palaikus šalia esančiame kalnelyje. Jos pagalbininkai buvo šeima ir žuvusių partizanų giminės. Šiai akcijai priešinosi tuometinės apylinkės valdžios atstovai. Laimė, kolūkio pirmininkas C. Pacevičius be valdžios pritarimo leido kolūkio žemėje atlikti tą šventą darbą, iškasti ir perlaidoti palaikus ir pastatyti kryžių.
    Ji ir toliau tęsė palaikų ieškojimą ir perlaidojo dar trisdešimt partizanų. Paieškas atliko su žuvusiųjų giminėmis, ir iš viso šiame kalnelyje perlaidojo 84 partizanų palaikus. 2016 metais kalnelyje buvo palaidotas ir LPKTS garbės pirmininkas Antanas Lukša.
    Žuvusiųjų giminės pastatė paminklus ir kryžius. Dabar čia nuolat žydi gėlės, dažnai šviečia žvakelių liepsnelės, kurias uždega artimieji.
    Kažkas šią vietą pavadino „Skausmo kalneliu“, taip jis ir vadinamas.
    Raslavičiai po Nepriklausomybės atkūrimo atgavo savo žemę ir „Skausmo kalneliui“ – istoriniam okupacijos žiaurumų atminimui – padovanojo keturis arus.
    D. Raslavičienės iniciatyva seniūnija įrengė ir iškėlė Trispalvę, kuri nuolat plevėsuoja. Įrengtas simbolinis autentiškas partizanų bunkeris, kalnelis apsodintas medeliais.
    Kalnelį lanko mūsų ir užsienio šalių turistų grupės, moksleiviai ir studentai. Čia judrus plentas, prie jo – įspūdingai atrodantis kalnelis, tad pravažiuojantys sustoja ir aplanko šią vietą.

    Spalio 6 dieną D. Raslavičienė surengė iškilmingą „Skausmo kalnelio“ 30 metų įkūrimo paminėjimą. Susirinko daug vietos gyventojų ir svečių iš Kauno ir rajono, Prienų, Marijampolės, net žuvusiųjų giminės iš JAV. Atvyko respublikos įstaigų ir organizacijų atstovai, šauliai ir savanoriai. Jaunieji šauliai davė priesaiką. D. Raslavičienė papasakojo kalnelio istoriją.
    Už unikalų patriotinį darbą D. Raslavičienei dėkojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė. Ji perdavė padėką nuo LGGRTC generalinės direktorės B. Burauskaitės. Dėkojo istorikės Dalia Urbonienė, Violeta Kalonaitienė.
    Lietuvos šaulių sąjungos vadas pulkininkas leitenantas Gintaras Korizna D. Raslavičienę už nuopelnus Šaulių sąjungai apdovanojo 3-iojo laipsnio Kryžiaus ženklu.
    D. Raslavičienė visiems susirinkusiesiems padėkojo už išreikštas padėkas ir apdovanojimus, kurių turi per penkiasdešimt. Dėkojo architektui Jonui Jagėlai už paminklinės lentos pirmiems devyniems partizanų palaikams, palaidotiems kalnelyje, projektą ir įrengimą. Ji kalnelio priežiūrą perdavė Veiverių seniūnijai.
    Minėjime giedojo „Perkūno“ choras. Oras buvo puikus, žmonių – pilnas kalnelis, tad minėjimas buvo įspūdingas.

     

    Jonas ARBAČIAUSKAS

     

    Atminimo lenta primins kunigo Česlovo Kavaliausko gimtinę

     

    Pasvalio rajone Pumpėnuose spalio 6 dieną buvo paminėtas teologo, politinio kalinio, Biblijos vertėjo Česlovo Kavaliausko 95-osios gimimo metinės. Tą pačią dieną prie namo, Pasvalio g. Nr. 16, kur jis gimė, buvo pritvirtinta atminimo lenta: „Teologo, Šv. Rašto vertėjo, poeto, politinio kalinio Česlovo Kavaliausko 1923–1997 gimtinė“. Ją pašventino Pumpėnų Švč. M. Marijos Škaplierinės bažnyčios kunigas Markos Koduti. Medinę lentą dovanai išdrožė istorikas, tautodailininkas Bronislovas Mažylis.

    Pasvalio gatvės gyventojai pritarė gatvės seniūnei Bronei Čekanauskienei, kad privalu pažymėti kun. Česlovo Kavaliausko gimtą vietą. Daug pastangų aiškinantis, kuriame name gimė būsimasis kunigas, įdėjo pumpėniečiai Apolonija Gaspariūnienė ir Marijonas Raudonis. Lentos parūpinimu, pagaminimu rūpinosi kraštiečių asociacijos „Pumpėniečių viltys“ prezidentas Algimantas Stalilionis. Prie namo Paįstrio folkloro ansamblis ir Pumpėnų kraštiečiai kartu sugiedojo Č. Kavaliausko lageryje sukurtą Norilsko Vyčių himną.
    Atsiminimų popietė vyko Pumpėnų kultūros centre. Ją vedė Algimantas Stalilionis kartu su Brone Čekanauskiene. Pakviesdamas pasidalinti prisiminimais A. Stalilionis pacitavo kunigo Vaclovo Aliulio žodžius: „Pažinojęs daug talentingų kunigų, bet genialus tarp jų buvęs tik vienas – velionis Č. Kavaliauskas“. Vaikystės prisiminimais, vėlesniu bendravimu, išskirtinais dėdės pamąstymais pasidalino kunigo sūnėnas akademikas Antanas Buračas (kunigo sesers Kotrynos sūnus). Jis papasakojo apie kunigo poezijos rinktinės „Pažadėtoji žemė“ antrojo leidimo parengimą. Išsamiai papasakojo apie rankraščių paieškas ir neįtikėtinus nutikimus rengiant knygą. Pasvertais žodžiais atsiminimus apie bendravimą su kun. Česlovu Kavaliausku pasakojo Agnius Urbonavičius. Žygeivis, skaitovas Juozas Braidokas įtaigiai skaitė Česlovo Kavaliausko eiles. Apie kunigo Č. Kavaliausko knygas, kalbėjimą per radiją, jo sunkius ne tik lagerio, bet ir paskutiniuosius gyvenimo metus kalbėjo kraštietė Ona Striškienė.
    A. Stalilionis padėkojo visiems atėjusiems prisiminti ir pagerbti kraštietį kunigą, politinį kalinį Česlovą Kavaliauską. Jis su begaliniu nuoširdumu ir pagarba padėkojo ūkininkams Ritai ir Stanislovui Aleksandravičiams iš gretimo Vilkiškių kaimo už nuolatinį dosnų rėmimą.
    Po renginio aplankytas šalia bažnyčios atstatytas Nepriklausomybės kryžius, savanorių atminimą įamžinantis kompleksas.

     

    Ona STRIŠKIENĖ

     

    Kalvarijos kankiniai

     

    Akmenynų pradžios mokykla

     

    Akmenynai – kaimas Kalvarijos savivaldybės teritorijoje. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Jie savo vardą gavo nuo didžiulio akmens (3 metrai aukščio, 5 metrai ilgio, 3 metrai pločio), kuris tūkstantmečius gulėjo kaimo laukuose ir buvo gyventojų laikomas neatskiriama jų gyvenimo dalimi. Anksčiau kaimas taip ir vadinosi Akmuo. Iš tolo jis atrodė kaip gera šieno kupeta, ant jo viršūnės susėsdavo apie 30 mokyklinio amžiaus vaikų. Šį gamtos paminklą 1941 metų pavasarį bolševikų kariuomenė susprogdino, o skaldą iš jo panaudojo karo įtvirtinimams statyti. Sako, visas kaimas pasijuto tarsi artimo žmogaus netekęs. Ta žmonių karta buvo užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje, o apie rusiškąją priespaudą žinojo tik iš tėvų pasakojimų.
    Akmenynų pradžios mokykla įkurta 1918 metų balandžio 15 dieną, veikė pas ūkininkus Aleksandrą Vasiliauską, Mykolą Kirilevičių, Praną Varanką, Jurgį Asijavičių, Jurgį Misiukevičių, Juozą Bertešką, kol nepastatė mokyklos priestato. Pirmasis mokytojas buvo Andrius Papečkys. Tik ką
    baigęs mokytojų seminariją 1931–1941 metais čia mokytojavo Jonas Juodeška. Jo pastangomis kaime buvo pastatytas naujos mokyklos pastatas, mokykla išplėsta iki dviejų komplektų, tai yra buvo ne keturi, o šeši skyriai. Tai sudarydavo gabiems šių apylinkių vaikams sąlygas toliau mokytis progimnazijose ir gimnazijose. Deja, atėjo rusiškoji okupacija, kai darbštumas, patriotizmas, išsimokslinimas buvo prilyginti nusikaltimui. 1941 metų birželio 14 dieną Jonas Juodeška su šeima buvo ištremti į Sibirą. Apie juos ir bus šis mūsų pasakojimas.

     

    Mokytojas Jonas Juodeška

    Mokytojas Jonas Juodeška gimė 1902 metų gegužės 10 dieną. 1923 metais pašauktas karinėn tarnybon į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo aviacijoje, kartu lankė „Pavasario” gimnazijos vakarinį skyrių. Baigė penkias klases. Kariuomenėje tarnavo iki 1926 metų.
    1927 metų rugsėjo 1-ąją pradėjo mokytis Kauno S. Daukanto mokytojų seminarijoje. Mokėsi ketverius metus. Ją baigęs, paskirtas Akmenynų pradžios mokyklos vedėju Kalvarijos valsčiuje. 1940 metų gegužės 13-ąją vedė Akmenynų kaimo ūkininko dukrą Anelę Misiukevičiūtę. 1941 metų sausio 19 dieną gimė jiems sūnelis, pavadino Gintautu (reikia manyti, kad vaiko antrasis jo vardas galėjo būti Jonas, nes tokiu vardu buvo išrašytas mirties liudijimas – A.S.
    1941 metų birželio 14-ąją šeimą ištrėmė į Sibirą… Sūnelis mirė nunuodytas, palaidotas liepos 26 dieną 15 valandą Barnaulo kapinėse. 1942 metų birželį iš Altajaus krašto išvežė už Šiaurės ašigalio Poliarinio rato Jakutijoje ir apgyvendino plikoje tundroje prie Janos upės, netoli Kazačio miestelio. 1943 metais gimė sūnus Jonukas, po metų – Gintautas. 1952 metais dėl sveikatos gavo leidimą išvažiuoti į pietinę Jakutijos dalį. Rugpjūtį išvažiavo gyventi į Muchtują (Lenską).
    1956 metais buvo leista sugrįžti į Lietuvą, ir jau rugsėjo pabaigoje atsidūrė tėvynėje. Apsigyveno Akmenynuose. 1959 metų rugsėjį persikėlė į Jurgežerius. (...)

    Spaudai paruošė Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Nuotraukoje - vasara Sibire. Jonas ir Anelė Juodeškos, Jonukas ir Gintautas. Muchtuja, 1954 metai
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 39-41 (1301-1303)

     

    Kunigas Pranas Gavėnas – lietuvybės ir istorinės atminties puoselėtojas

     

    Spalio 11 dieną sukaks 100 metų, kai gimė kunigas salezietis, vienuolis, žymus publicistas, rašytojas, vertėjas, „Saleziečių žinių“ redaktorius, Alytaus miesto garbės pilietis Pranas Gavėnas. Minėdami garbingojo kunigo 100-ąsias gimimo metines, prisiminkime jo gyvenimą, prasmingai nueitą kelią, jo didelius darbus, vykdytus su meile Bažnyčiai, Tėvynei, žmogui, jo nuopelnus istorinės atminties išsaugojimui.
    Pranas Gavėnas gimė 1918 metų spalio 11 dieną Marijampolės apskrityje, Kalvarijos valsčiuje, Zapalimų kaime (Kalvarijos parapijos bažnyčioje pakrikštytas Pranciškaus vardu) neturtingų ūkininkų Antano ir Kotrynos Gavėnų šeimoje. Buvo jauniausias iš aštuonių vaikų. Šeima turėjo 3 margus (apie 2,13 ha) žemės, todėl gyveno vargingai.
    Dviem vyresnėms dukroms ištekėjus (viena mirė visai maža), sunkaus pragyvenimo vejama, gausi Gavėnų šeima (su penkiais sūnumis) 1926 metais išvyko į Braziliją. Pateko į fazendą – kavos plantaciją. Toli nuo civilizacijos šeima patyrė daug sunkumų, tad lengvesnio gyvenimo ieškoti ryžosi persikeldama į San Paulą, kuriame laimės taip pat nerado: dėl prasidėjusios pasaulinės krizės nebuvo darbo, stigo butų, trūko duonos. Bom Retire, prie stoties, viename kambarėlyje susispietė dvi šeimos: Gavėnai ir kažkokia lenkų šeima. Motina neįstengė priprasti svetimoje šalyje, todėl Gavėnai su jauniausiuoju sūnumi Pranuku grįžo į gimtąją Suvalkiją, o kiti keturi sūnūs pasiliko tolimojoje Brazilijoje.

     

    Jautė dvasinį pašaukimą

    Iš jaunų dienų Pranas jautė dvasinį pašaukimą, tačiau mokslui trūko lėšų. Po laimingo susitikimo su saleziečių patriarchu kunigu Antanu Skelčiu keturiolikmetis jaunuolis 1933 m. rudenį išvyko Italiją mokytis pas saleziečius. Ten, Perosos miestelyje, prie Turino, rado apie 30 kitų į save panašių lietuviukų. Pramoko italų kalbos ir vėliau tęsė studijas vietos saleziečių mokyklose. Degdamas kilnaus pasišventimo idealizmu, net prašėsi leidžiamas į misijas. Tačiau saleziečių centro vadovybė nusprendė, kad „lietuviai turi pasiruošti misijai Lietuvoje“.
    Pranas Gavėnas ryžtingai tam pradėjo ruoštis. 1938–1939 metais Villa Moglia noviciate buvo aštuoni lietuviai naujokai, o gretimoje Chieri seminarijoje – aštuoni seminaristai, jau netoli kunigystės šventinimų. Deja, 1939 metais visos Europos, o kartu ir Lietuvos ateitis pakrypo kitu keliu.
    1939 metais Pranas Gavėnas, įstojęs į Saleziečių ordiną, tęsė toliau mokslus jau sunkiais karo metais. Jis besikuriančiame saleziečių universitete Turino mieste studijavo filosofiją ir pedagogiką, specializavosi eksperimentinėje psichologijoje. Užbaigęs teologijos kursą licenciato laipsniu, 1949 metų liepos 3 dieną buvo įšventintas kunigu. Greitai buvo pakviestas į saleziečių kongregacijos centrą Turine, į misijų departamentą.
    Studijų metais juto trauką plunksnai (keliomis kalbomis kalbėti mokėjęs, jis tarptautinėje kunigų seminarijoje įkūrė, redagavo ir keliomis kalbomis leido žurnaliuką „Unanimes“), saleziečių misijų centriniame biure įkūrė „Saleziečių misijų agentūrą AMS“, kuri dar ir dabar, perkelta į Romą ir pasikeitusi į platesnę „Saleziečių žinių agentūrą ANS“, aptarnauja visus pasaulyje saleziečių leidžiamus biuletenius 34 kalbomis 42 šalyse.
    Norėdamas praplėsti savo kaip žurnalisto akiratį, dvejus metus lankė Romoje tarptautinį Žurnalistikos, propagandos ir publicistikos universitetą PRO DEO. 1960 metais Florencijoje vykusiame tarptautiniame žurnalistų suvažiavime jis tapo Europos žurnalistų bendruomenės nariu-kūrėju.
    Domėdamasis pedagogika, atkreipė dėmesį į kun. Jono Bosko auklėjimo sistemą. 1963 metais buvo įtrauktas į Tarptautinio istorinio instituto Don Bosko raštams leisti studiją.
    1952 metais atsidarius lietuvių progimnazijai Kastelnuove, kun. Pranas Gavėnas atsisakė visų kitų pareigų ir visas jėgas pašventė lietuviškai veiklai. Dirbo lietuvių kalbos mokytoju, katechetu, „Saleziečių balso“ redaktoriumi, pedagoginio pobūdžio leidinių „Jaunimo biblioteka“ leidimo organizatoriumi, galop tapo pačios institucijos direktoriumi. (...)

    Gintaras LUČINSKAS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 39 (1301)