„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

„Tremtinys“

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,65 Eur,
    3 mėn. –   7,96 Eur,
    6 mėn. – 15,91 Eur,
  12 mėn. -- 32,13 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Susitikimas su moksleiviais

     

    Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros skyriuje įvyko sustikimas su LPKTS išleistos knygos „Vaikystė Sibiro toliuose“ autoriumi ir herojais. Pasak skyriaus vedėjos Daivos Šarkanauskaitės, penktų-šeštų klasių moksleiviai labai emociškai priima šią mūsų tautos nelaimę, kai okupavus Lietuvą dešimtys tūkstančių vaikų buvo išvežti į tolimą ir atšiaurų Sibiro kraštą, kur neauga medžiai, žiemomis temperatūra nukrinta iki –50 laipsnių, kur juos ir jų šeimas lydėjo patyčios, badas ir gimto krašto netektis.
    Mažasis tremtinys Ignas Požela pasakojo apie sunkią kelionę į Sibirą 1941 metų birželį.
    „1941 metų birželio 14 dieną prasidėjo mano ilga nemokama kelionė į Vakarų Sibirą. Karininkas rusas liepė pasiimti drabužių bei maisto, nuvarė į Linkuvos geležinkelio stotį ir įsodino į vagoną. Perduoti mane mūsų kambarinei neleido. Pakeliui į Šiaulius, Petrašiūnų ir kitose stotyse, įsodindavo vis daugiau tremtinių. Šiauliuose iš siauruko vagonų persodino ir nuvežė į Naująją Vilnią, kur formavo ešelonus tolimesnei kelionei. Daugumą vyrų atskyrė nuo šeimų. Suformuotus ešelonus tris savaites vežė prie didelės vandens magistralės – Obės. Iš Novosibirsko mus plukdė Obe iki Kolpaševo, o toliau Obės intakais į paskirties vietą – Zavodskoje kaimą. Jame jau buvo 20 kiemų, gyveno 1929–1933 ir 1937–1938 metų tremtiniai iš Rusijos.
    Po karo į Zavodskoje kaimą dar buvo atitremti totoriai iš Azerbaidžano. Iš Lietuvos čia atkeliavo Bagdonų, Brazdžiūnų, Galinskų, Gotlibų, Mekių, Pabilionių, dvi Poželų, Šalkauskių, Šereivų, Švėgždų ir Traškevičių šeimos. Kitų neprisimenu. Šeimas apgyvendino pas vietinius gyventojus. Gyvenome susiglaudę lūšnose, kuriose buvo tik vienas kambarys. Pasienyje sumūryta rusiška krosnis, ant jos buvo galima ir gulėti. Mus apgyvendino Putrenkos šeimoje. Kitą vasarą kartu su Bagdonais pasistatėme iš kartelių nuosavą dvigubų sienų lūšną. Į tarpą tarp sienų prikišome samanų, stogą apdengėme nuo beržų pavasarį nulupta tošimi ir velėnomis. Namelyje iškasėme rūsį, kuriame laikėme bulves. Rudenį namelio pamatus apkasdavom žemėmis, o žiemą iki pat lango – dar ir sniegu. Pavasariais pamatus vėl atkasdavom. Vėliau iš kedro rąstų per „subotnikus“ ir „voskresnikus“ pasistatėme jau tikrą namą. Motina padarydavo samanės, paruošdavo pietus bei vakarienę, ir taip po truputį namas iškilo. Be to, ir aš jau valdžiau kirvį. Pats susidėjau grindis, pasidariau langines, iš lauko langus apmušiau dekoruotomis lentelėmis.“
    Irena Vilčinskaitė-Arlauskienė prisiminė Sibiro draugus. Tremtinės Zofijos Nemickienės sūnus Algis turėjo fotoaparatą ir fotografavo lietuvių suėjimus. Taip jis įamžino jos tėvelius su seneliais, lietuvių jaunimo susibūrimus, brolio Algio palydas į Lietuvą. „1957 metais mus reabilitavo, tad po mokslo metų susiruošėme ir iškeliavome į Lietuvą. Ištrėmė mane ketverių, todėl savo gimto krašto beveik neprisiminiau, man čia viskas buvo nauja. Savo sodybą Mikytų kaime radome labai nugyventą (gal dėl to ją mums ir grąžino), visi daug dirbome, kol ją sutvarkėme. Aš išvažiavau į Kauną mokytis. Internate gavau vietą, kambaryje gyvenome keturios merginos, ten mus ir maitino. Mokiausi rusiškos mokyklos devintoje ir dešimtoje klasėse, nes lietuviškai rašyti menkai temokėjau. Tėvai dirbo kolūkyje, turėjo prižiūrėti dideles šakniavaisių normas, todėl važiuodavom pas juos padėti ravėti, talkinom rugiapjūtėse...“ – prisiminė Irena.
    Algirdo Bulotos atmintyje išliko sunkus gyvenimas tremtyje. Tremtinius Sibire sugrūdo į barakus. Ten gultai buvo trimis aukštais. Nusimaudyti nebuvo kur. Tarakonai, blakės ir utėlės vėl apniko. Dieną dar šiaip taip, o vakare, kai grįždavo iš darbo suaugusieji, ir vėl jų spūstis. Duonos nedirbantiems duodavo po 300 gramų, dirbantiems – po 500 gramų, ir tik tada, jei dirbantysis įvykdo darbo normą, o jei ne – jam irgi 300 gramų... Suaugusieji dirbo taigoje. Su rankiniais pjūklais pjovė medžius ir kirviais genėjo šakas. Rąstus arkliai tempė į aikšteles ir krovė į rietuves. Tik vėliau berods vasarą, atsirado mašinos – „gazogeneratoriai“. Jo dėdei Romui tremties metu buvo 16 metų. Jis iš pradžių dirbo miške, vėliau jį pasiuntė mokytis į Baturiną traktorininku. Dirbo elektros stotyje. Buvo gabus, darbštus, tad greitai jį paskyrė traktorių parko mechaniku.
    Kai po pokalbio su suaugusiais moksleivių paklausiau, kieno iš jų šeimoje yra buvę tremtinių, pakilo tik kelios rankos. Tad viskas daugumai buvo nauja ir negirdėta, vaikai svečių klausinėjo, koks jų Sibire buvo laisvalaikis, kaip jie jautėsi mokydamiesi svetima kalba, kaip sugrįžo į Lietuvą...
    Vis dėlto, kiek nedaug dar žino paaugliai apie šį tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį.

     

    Stanislovas ABROMAVIČIUS

     

     

    LPKTS ir TS-LKD PKTF valdybų posėdžiai

     

    Gegužės 11 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinų sąjungos buveinėje įvyko LPKTS valdybos ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos valdybos posėdžiai. Juose aptarti LPKTS nuveikti ir planuojami darbai ir renginiai, politinė Lietuvos situacija.

     

    LPKTS valdybos posėdyje

     

    Informaciją apie LPKTS valdybos darbą pateikė valdybos pirmininkė R. Duobaitė-Bumbulienė. Ji papasakojo apie neseniai įvykusį susitikimą su Kauno vicemeru Andriumi Palioniu dėl senųjų Kauno kapinių ir jose pastatytų paminklų, Partizanų alėjos bei takelių priežiūros. Vicemeras žadėjo atsižvelgti į išsakytas pastabas.
    Valdybos pirmininkė informavo, kad interneto puslapis www.lpkts.lt perkeltas į kitą serverį.
    Jau kalbamasi su Lietuvos liaudies kultūros centru dėl sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje, netrukus dėl jo bus tariamasi ir su Raseinių rajono meru Andriumi Bautroniu. R. Duobaitė-Bumbulienė pakvietė teikti pasiūlymus dėl sąskrydžio organizavimo ir programos.
    LPKTS Utenos apskrities koordinatorius Gerimantas Kaklauskas kreipėsi į valdybą dėl veiklos nevykdančių Utenos, Zarasų filialų. Valdyba pasiūlė kalbinti aktyvius tų miestų žmones, kad jie imtųsi iniciatyvos vadovauti filialams, rūpintis istorinio atminimo įamžinimu.
    Valdyba pritarė dėl LPKTS Klaipėdos rajono valdybos ir pirmininko registravimo, patvirtinta ir LPKTS Telšių filialo valdyba.
    LPKTS žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“ nutarta apdovanoti LPKTS Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkę, aktyvią Šiaulių filialo narę Eugeniją Buitvydienę.
    Valdybos pirmininkė pakvietė gausiai dalyvauti LPKTS filialų organizuojamuose renginiuose, trėmimų minėjimuose, žygiuose „Partizanų takais“.
    Posėdyje pasveikintas jubiliejų švenčiantis Gerimantas Kaklauskas.
    Kitas valdybos posėdis įvyks liepos 20 dieną. Tą pačią dieną bus surengtas ir LPKTS tarybos posėdis.

     

    TS-LKD PKTF valdybos posėdyje

     

    Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos valdybos posėdyje politinę situaciją ir Seimo darbą aptarė PKTF tarybos pirmininkas A. Anušauskas. Jis pabrėžė, kad darbas Seime beveik nevyksta, laukiama Prezidento rinkimų.
    Gegužės 26 dieną vyks rinkimai į Europos Parlamentą, TS-LKD sąraše yra keletas PKTF narių: R. Morkūnaitė-Mikulėnienė (sąraše Nr. 3), A. Anušauskas (Nr. 6), L. Andrikienė (Nr.7) ir D. Jankauskas (Nr.20). Tikimės mūsų kandidatų palaikymo.
    Valdyboje aptarta birželio 8 dieną įvyksianti PKTF ataskaitinė rinkiminė konferencija, kurioje bus renkami PKTF valdymo organai. Į PKTF pirmininko pareigas pasiūlyti: A. Anušauskas, R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, R. Duobaitė-Bumbulienė, I. Haase ir V. Lendraitis. Valdyba nutarė, kad pasiūlyti kandidatai iki gegužės 20 dienos apsispręstų dėl sutikimo ar nesutikimo būti kandidatais į PKTF pirmininko pareigas. Taip pat iki gegužės 20 dienos dar galima teikti kandidatūras į PKTF tarybą, Procedūrų ir etikos komisiją.

     

    „Tremtinio“ inf.

     

    Gimusi šiaurinių pašvaisčių žemėje

     

    Gimti šiaurinių pašvaisčių žemėje nėra asmeninė privilegija. Priešingai, žmogui buvo atimta teisė gyventi pagal Dievo duotų 10 įsakymų, kai tau tėvynė Lietuva – nežinoma tolima šalis su gegučių kukavimais, lakštingalų trelėmis, obelų žiedų pūga, kai vėjo gūsiai pasiekia debesynų gonkas, – sako mažoji tremtinė Aldona Ona Runtaitė-Gasparavičienė. – Apie tėvų Lietuvą sužinojau daug vėliau iš jų gilių atodūsių, iš gailios ašarėlės karščio...“

     

    Apie Seirijų kraštą ir Runtų giminę

     

    Seirijų kraštas – tai buvusi istorinio Europos regiono Prūsijos žemė, vėliau tapo carinės Rusijos priklausomybe. Nuo XIX amžiaus pabaigos iki 1914 metų, tai yra Pirmojo pasaulinio karo, priklausė Lenkijos Kongreso karalystės Suvalkų gubernijai. Dauguma šio krašto gyventojų buvo lietuviai, tad stebėtinai atkakliai jie priešinosi rusinimui ir lenkinimui.
    Simonas ir Ona (Zorubaitė) Runtos ūkininkavo Seiliūnų kaime, esančiame dvidešimties kilometrų atstumu nuo Alytaus. Nepriklausomybės laikais čia buvo 39 ūkiai, 260 gyventojų. Dabar tai Lazdijų rajono savivaldybės Noragėlių seniūnija. Kaime gyvena beveik du šimtai gyventojų, yra biblioteka, mokykla, veikia Seiliūnų krašto bendruomenės komitetas.
    Runtų šeima augino aštuonis vaikus. Ignas gimė 1906 metais, mokėsi Seirijuose, 1925 metais baigė šešias Alytaus gimnazijos klases. Tuo metu labai trūko pradinių klasių mokytojų. Dar 1923 metais prie progimnazijų įsteigti mokytojams rengti dvimečiai kursai (Veiveriuose, Skapiškyje, Alytuje, Vilkijoje, Aukštadvaryje, Jurbarke, Kretingoje, Kudirkos Naumiestyje, Utenoje, Žagarėje, Lazdijuose ir Zarasuose). Ignas išvyko mokytis į Alytaus dvimečius mokytojų kursus, kuriuos baigė 1927 metais ir tapo pradinių klasių mokytoju.
    Tuo metu Lietuvoje žmonės kalbėjo, kad gali būti vėl Lenkijos okupuoti. Mat J. Pilsudskiui įvykdžius karinį perversmą pradėta atvirai deklaruoti apie tokius ketinimus. Jaunimas būrėsi į grupes, ruošdamiesi pasipriešinimui. Ir Ignas Runta įstojo į Alytaus moksleivių šaulių būrį. Žinoma, kad Alytaus moksleivių šaulių būrys įsisteigė 1925 metais. Jam vadovavo išrinkta būrio valdyba, į ją įėjo Pranas Žilinskas, Kazys Muzikevičius ir Juozas Karlavičius. Ignas buvo eilinis jo narys. 1927 metų birželio 1 dieną jis su kitais pasirašė pasižadėjimą, kad jei reikės, pagal pirmą šaukimą stos į Lietuvos gynėjų gretas.
    Po mokytojų kursų baigimo išvyko mokytojauti į Gudžių pradžios mokyklą. Nuo 1926 metų Ignas priklausė Šaulių ir Vilniui vaduoti sąjungoms, tada ir buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomenę. 1929 metais baigė karo mokyklą, gavęs atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį. 1930–1934 metais dirbo mokytoju Bagdoniškėse, Jiezno valsčiuje, 1931–1932 metais buvo Jiezno valsčiaus šaulių būrio valdybos pirmininku. Perkeltas dirbti į Geidukonis, 1934 metų spalio 15 dieną tapo tik ką susikūrusio Geidukonių šaulių būrio vadu. 1935 metais sugrąžintas mokytojauti į Gudžius, čia dirbo iki 1938 metų pavasario.
    Ignas ir Marija susituokė 1937 metais. Ignas 1938 metų pavasarį tapo Giraitės (Merkinės valsčius) pradžios mokyklos mokytoju (dabar ši vietovė priklauso Varėnos rajonui, Merkinės seniūnijai, kaimas ištuštėjęs). 1938 metų spalio 6 dieną jis išrinktas Tautininkų sąjungos Giraitės apylinkės pirmininku, taip pat šaulių būrio vadu, pakeitęs Juozą Grigaravičių. Būryje buvo 22 šauliai ir šeši kandidatai – 27 vyrai bei viena moteris
    Vladzė Grigaravičienė. Jie rengė šaudymo varžybas koviniais šoviniais, scenos mėgėjai suvaidino visuomenei Stasio Žemaičio 5 veiksmų dramą „Leitenantas Antanas“, pravedė jaunimui gegužines. Po metų būrys prijungtas prie Nedzingės kuopos. Giraitėje Runtoms 1938 metais gimė dukra Aldona.
    Ignas Runta 1939 metų rudenį perėjo mokytojauti į Paserninkų pradžios mokyklą.
    Paserninkai – tik už 5 kilometrų į pietus nuo Seirijų, vakariniame Seirijo ežero krante. Iš Paserninkų po kurio laiko jie persikelia gyventi į Seirijus.
    1941 metų birželyje iš Seirijų Ignas Runta su žmona Marijona ir trimete dukrele Aldona atvežti į Altajaus krašto centrą Barnaulą, kur 1941 metų spalio 12 dieną dukrelė Aldona mirė. Iš ten sutuoktiniai perkelti į Borovliankos rajoną. Ignas Barnaule ir Borovliankoje dirbo dailide, o žmona tapo miško kirtėja. Tačiau 1942 metų vasarį jie perkelti į atšiaurią Jakutiją – į Bulūno rajoną, Tit Arų žuvies pramonės įmonę, buvusią prie Lenos upės žiočių. Čia I. Runta dar buvo kalintas Stolbuose, Bulūno rajone, Tit Aruose. Vėliau Stolbuose bei Kiusiure vyras su žmona žvejojo, dirbo įvairius kitus darbus. Ignas 1946 metais buvo net dailidžių brigadininkas.

    1944 metų gegužės 25-ąją Marija pagimdė dukrelę Onutę, tačiau mergaitę, mirusios sesutės atminimui, vadino Aldute. Motina jau negalėjo dirbti, tad šeimą užgriuvo dar didesni vargai. Abu tėvai susirgo, ir gydytojo siuntimu 1947 metais persikėlė gyventi į Jakutską. Čia I. Runta apie penkerius metus dirbo dailide. Žmona 1950 metais tapo nedarbinga, o I. Runta 1954 metais, pripažintas invalidu. Todėl apie metus jis dirbo „Jakutstroj“ pramonės kombinato sargu, o nuo 1955 metų – Jakutsko upeivystės mokyklos kiemsargiu. (...)

     

    Parengė Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 19-21 (1329-1331)

     

    Partizanas Albinas Ivanauskas-Perlas sugrįžta į gimtinę

     

    Nukris nuo mūsų kūnų sudėvėta

    Suplėkusiųjų šimtmečių danga,

    Kad vėl iš sąnarių nuogų spindėtų

    Pirmykštis grožis, džiaugsmas ir jėga.

    (Bronius Krivickas)

    Lygiai taip, kaip išpranašauta partizano Broniaus Krivicko eilėraštyje, į gimtinę sugrįžta partizanas nuo Simno, Skovagalių kaimo, Albinas Ivanauskas-Perlas, Topolis. Sugrįžta nusikratęs „suplėkusios šimtmečių dangos“, nes 62 metus buvo priešų paslėptas, užkastas taip, kad niekas niekada jo nerastų, pasmerktas myriop kaip „banditas“, „plėšikas“, nežmogus. Tačiau grįžta garbingai: šiemet paskelbtais Lietuvos nepriklausomybės kovų atminimo metais, per savo 92-ąjį gimtadienį, nors istorijoje visada liks jaunas, 30-metis – tokio amžiaus buvo sušaudytas už tai, kad nepakluso nuožmių atėjūnų valiai.
    18 metų buvo ta amžiaus riba, nuo kurios partizanai priimdavo jaunuolius į savo gretas, o atėjūnai versdavo stoti į okupacinę kariuomenę ir atsukti ginklus prieš laisvos valios žmones. Iš esmės jaunuoliui, nenorinčiam tarnauti priešo kariuomenėje, tuo metu tebuvo vienas garbingas pasirinkimas – partizano dalia. Šiuo keliu ir pasuko Albinas Ivanauskas, partizanu tapęs per savo 18-ąjį gimtadienį, 1945 metų gegužės 14 dieną, kai kartu su dar keliais savo bendraamžiais draugais įstojo į
    Kalniškės apylinkėse veikusį gausų virš 100 partizanų būrį, vadovaujamą Lietuvos ulonų puskarininkio Jono Neifaltos-Lakūno.
    O jau trečią savo partizanavimo dieną A. Ivanauskas pateko į
    vieną didžiausių Lietuvos partizanų istorijoje mūšių su okupacine sovietų kariuomene – žinia apie legendinį Kalniškės mūšį nuskambėjo per visą Lietuvą, buvo sukurta net daina. Kalniškės mūšį jo dalyvis Juozas Busila prisimena taip: „Reguliari rusų kariuomenė nepertraukiamai traukė glaudžiu žiedu supdama Kalniškės mišką. Partizanai miške buvo labai plačiai pasklidę. Sužinoję, kad yra supami priešo, visi susirinko prie pagrindinio atramos punkto – kalno. Vadas Jonas Neifalta-Lakūnas partizanus suskirstė į keturis būrius. Mūšis vyko visą dieną. Pirmasis būrys užėmė tolimesnes pozicijas, kiti – arčiau kalno. Vykstant mūšiui partizanai susirinko kalno viršūnėje ir traukėsi Sūsninkų link.“
    NKVD pulko vadas mjr. A. Jacenka savo raporte rašė: „Gauja, be kulkosvaidžių ir šautuvų, intensyviai gynėsi granatomis, kurias nuo stačių aukštų šlaitų numesdavo 60–70 metrų. Matydamas, kad dėl tokio priešininko gynimosi atakuojantys daliniai turės didelių nuostolių, įsakiau trims sunkiesiems kulkosvaidžiams, išdėstytiems įvairiose aukštumos pusėse, sunaikinti pagrindinius priešo ugnies taškus – rankinius ir sunkiuosius kulkosvaidžius, nes jie ypač trukdė daliniams judėti, ugnimi šukuoti medžių viršūnes, kuriose buvo įtaisytos „gegutės“. Tuo tikslu, siekdamas palaužti besipriešinančiųjų moralinę dvasią, įsakiau iš visų turimų ginklų atidengti į aukštumą ugnį salvėmis. Po tokios intensyvios ugnies, kuri truko vieną valandą, priešininko pasipriešinimas pastebimai susilpnėjo.“
    Partizanai kovėsi būdami gerose gynybinėse pozicijose – ant aukštos, stačiais šlaitais Meškakalnio kalvos, tačiau iš apsupimo prasiveržti pavyko tik sutemus. Žuvusiųjų skaičius pagal pateikiamus abiejų kovojusių pusių duomenis labai skiriasi, tačiau manytina, kad žuvo apie 45 partizanus ir kelis kartus daugiau okupantų (partizanų šaltiniuose minima net 400). Mūšio metu žuvo ir narsiai kulkosvaidžiu besigynusi vado žmona Albina Neifaltienė-Pušelė, o pačiam vadui pavyko prasiveržti su beveik puse savo būrio.
    Tarp laimingai prasiveržusių buvo ir Albinas Ivanauskas. Tiesa, po 12-os metų suimtas ir tardomas A. Ivanauskas aiškino, kad mūšio pradžioje metė ginklą ir pasislėpė eglėje, tačiau sprendžiant iš visos tolesnės jo veiklos, darytina prielaida, kad šis pasakojimas tebuvo kalinio gudravimas siekiant sumažinti savo „kaltę“.
    Po mūšio išblaškyti partizanai slapstėsi gana stichiškai, tad jaunasis partizanas Albinas Ivanauskas sugrįžo namo. Tikėdamasis, kad niekas nesužinos apie šį ypatingą, bet labai trumpą partizanavimo laikotarpį (miške prabuvo tik tris paras), toliau gyveno legaliai su tėvais, bet kaip partizanas nesilegalizavo (nepasidavė) – tą momentą savo tardymo protokoluose ypač akcentavo sovietų saugumiečiai. Iš išorės gyvendamas paprasto kaimiečio gyvenimą A. Ivanauskas nepasitraukė iš partizaninio kelio.
    Pasak A. Ivanausko žmonos Valerijos Krivickaitės-Ivanauskienės, jos vyras turėjo partizaninį slapyvardį Topolis (vėliau – Perlas) ir nuolat palaikė ryšius su miške esančiais partizanais: „Dažniausiai dieną jis būdavo namuose, o vakarais eidavo pas partizanus, nes Kalniškės miškas buvo už kelių kilometrų. Namuose nuolat laikė ginklą. Albinas buvo uždaro būdo, apie savo žygius niekam nepasakojo, tas padėjo ilgai išvengti arešto“.
    1949 metais partizanų ryšininkas Ignas Vigelskas perdavė A. Ivanauskui vietos partizanų būrio prašymą įvykdyti partizanų paskelbtą mirties nuosprendį Skovagalių kaimo stribų paramos grupės vadui, „Artojo“ kolūkio pirmininkui A. M. Nuo šio kolaboranto ir jo vadovaujamos ginkluotos gaujos žiaurumų kentėjo visi, nepaklūstantys nurodymams atiduoti savo žemę, gyvulius ir kitą turtą kolchozo nuosavybėn ir tapti lojaliais okupacinei valdžiai. Nuo šių smurtautojų ne kartą kentėjo ir A. Ivanauskas bei jo tėvai: grasindamas pistoletu pirmininkas liepdavo Albinui suarti nestojančių į kolūkį žmonių laukus (tokiu būdu užgrobiant jų žemes), ganyti iš tremtinių nusavintus gyvulius, o šiam nesutikus skundė jį Simno stribams, gąsdindamas šaudė Ivanauskų namuose; kartą naktį iš lauko per langus net apšaudė Ivanauskų namo vidų. 1949 metų lapkritį A. Ivanauskas įvykdė partizanų nuosprendį: kaimą terorizavęs kolūkio pirmininkas ir stribų pagalbininkas nušautas kolūkio valdybos susirinkimo metu; besitraukiantį A. Ivanauską pro langą apšaudė susirinkime dalyvavę valdybos nariai.
    1951–1952 metais Albinas Ivanauskas, dabar jau slapyvardžiu Perlas, aktyviai veikė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo tėvonijos būryje, vadovaujamame žmonos brolio Juozo Krivicko-Viesulo. Aprūpindavo būrį ginklais ir šaudmenimis, maistu, palaikė ryšį su kitų partizanų būriais. Viesulo būrys buvo sunaikintas 1952 metais per Jonines – išdavė vienas iš būrio narių, partizanu apsimetęs sovietų agentas smogikas Jonas Juškauskas (nepriklausomoje Lietuvoje 2008 metais jis kartu su bendrininku
    buvo nuteistas už penkių partizanų ir dviejų jų rėmėjų žūtis). 
    Po kelerių metų J. Juškauskas išdavė ir Albiną Ivanauską – 1957 metų pradžioje A. Ivanauskas buvo suimtas ir nuvežtas į Vilniaus KGB kalėjimą. Tardytas
    21 kartą, net po du kartus per dieną; kai kurie tardymai truko po 8 valanas ir ilgiau. Iš pradžių A. Ivanauskas viską neigė, vėliau prispirtas akivaizdžių įrodymų dėl kai kurių faktų prisipažino, tačiau net ir ypač fiziškai bei psichologiškai nualintas, nemažai duomenų, galinčių pakenkti kitiems, nutylėjo.
    Okupantų nuosprendis buvo negailestingas – 1957 metų rugsėjo 27 dieną trisdešimtmetis Albinas Ivanauskas buvo sušaudytas Vilniaus KGB kalėjime. Našlaičiais liko
    trejų metų dukrelė ir pusės metų sūnelis. Daugiau kaip po trijų dešimtmečių įgyvendinus partizanų siekį – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – Aukščiausiasis Teismas reabilitavo Albiną Ivanauską, pažymėdamas, kad jis yra nekaltas Lietuvos Respublikai, o 2002 metais jam buvo suteiktas kario savanorio statusas. Tačiau per trejus nepriklausomybės dešimtmečius sovietinių okupantų kruopščiai paslėpto A. Ivanausko kūno vis nepavykdavo rasti: kagėbistai taip bijojo, kad partizanai nebūtų krikščioniškai perlaidojami, kad jų laidotuvės ir kapai nevirstų dvasinio pasipriešinimo židiniais, jog jų užkasimo vietas pavertė nepaprasta  paslaptimi, neužašyta net slapčiausiuose jų dokumentuose.
    Tačiau po dešimtmečius trukusių Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pastangų pasitvirtino
    Šventojo Rašto tiesa, kad „nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“. Pernai Vilniuje, Našlaičių kapinėse, tarp daugybės bevardžių kapų, netoli Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago užkasimo vietos, buvo rasti ir Albino Ivanausko-Perlo palaikai.
    ***
    Partizano Albino Ivanausko-Perlo palaikai bus iškilmingai laidojami gegužės 18 dieną:
    10.30 val. – šv. Mišios Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje, 11.30 val. – laidotuvės Simno kapinėse.

     

    Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras