„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 16 (1230) 2017 m. balandžio 28 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –   2,45 Eur,
    3 mėn. –   7,34 Eur,
    6 mėn. – 16,69 Eur,
  12 mėn. -- 29,38 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, Kaunas
Tel. (8 37) 323 204;
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Duris atvėrė LPKTS knygynėlis


    Balandžio 25 dieną po rekonstrukcijos darbą pradėjo LPKTS patriotinių leidinių knygynėlis. Į jo atidarymo šventę susirinko žmonės, gerbiantys istorinę atmintį ir besidomintys ja, taip pat bičiuliai iš giminingų arba kaimynystėje esančių organizacijų: Lietuvos sąjūdžio Kauno skyriaus, Lietuvos šaulių sąjungos, Kauno miesto savivaldybės tarybos, Pasaulio lietuvių centro, Kauno įgulos karininkų ramovės, Lietuvos moterų lygos Kauno skyriaus ir kitų. Atidarymo ceremonija pradėta nuo simbolinės juostelės perkirpimo – ši garbė patikėta LPKTS pirmininkui dr. Gvidui Rutkauskui. Knygynėlį pašventino J.E. Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, nuolatine bendryste glaudžiai susijęs su LPKTS ir knygynėlio leidiniuose atspindima skaudžia istorijos dalimi – tremtimi, lageriais, Laisvės kovomis.
    Knygynėlio atnaujinimo projektą, kuris sulaukė puikių apsilankiusiųjų vertinimų, neatlygintinai sukūrė architektas Aidas Bumbulis. Jau išskirtine knygynėlio detale tapo samanų žalumos, simbolizuojančios Laisvės kovotojus, arka, kurioje puikuojasi LPKTS logotipas su širdimi, kryžiumi ir gediminaičių stulpais bei plazdančia trispalve ir užrašytu partizano Vaclovo Voverio-Žaibo moto: „Gyvenk taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų visos Lietuvos likimas“.
    Kaip sakė LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė, „norėjosi aiškios, trumpos frazės, kuri galėtų įkvėpti jaunąją kartą ir padėtų geriau suprasti Laisvės kovotojų pasiryžimą, o Laisvės kovų amžininkams dar kartą primintų, jog jie be galo svarbūs ir dabartinėje Lietuvoje“, o po to juokaudama pasidžiaugė, jog „ši arka šiuo metu populiariausia vieta Kaune pasidaryti asmenukę“.
    Knygynėlyje prekiaujama visomis LPKTS išleistomis knygomis, kurių tiražas dar nebaigtas, taip pat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidiniais, Pasaulio lietuvių centro ir kitų leidyklų bei autorių (A.Anušausko, E.Kuckailio ir kitų) kūriniais bei stiklo menininkės Ievos Rem tautine atributika.
    Maloniai kviečiame autorius ir leidyklas bendradarbiauti konsignacijos pagrindais (kreiptis el.paštu: lpkts@lpkts.lt, tel. (8 37) 323214). Taip pat ieškome žmogaus, besidominčio knygomis, mėgstančio bendrauti ir norinčio dirbti knygynėlyje (kreiptis tel. 8 614 85117). Knygynėlis dirba darbo dienomis 11–16 val. Kviečiame apsilankyti.

    „Tremtinio“ inf.

     

    LPKTS Kauno filialo ataskaitinė konferencija


    Balandžio 20 dieną, Kaune, LPKTS būstinės salėje įvyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialo ataskaitinė konferencija.
    Konferencijos pradžią paskelbė LPKTS Kauno filialo valdybos pirmininkas Juozas Savickas. Sugiedojus Lietuvos valstybės himną, tylos minute pagerbiami negrįžę iš tremties, žuvę lageriuose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę bei išėjusieji Amžinybėn.
    Konferencijai pirmininkavo Juozas Savickas ir valdybos pirmininko pavaduotoja Jūratė Antulevičienė. Sekretoriavo valdybos narė Gražina Elena Daukšienė. Patvirtinta konferencijos darbotvarkė ir reglamentas.
    Konferencijoje dalyvavo LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas, LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė, LPKTS tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė, Kauno miesto savivaldybės tarybos narė Loreta Kudarienė, LPKTS Kauno filialo narys prof. Arimantas Dumčius, Kauno skyriaus Moterų lygos pirmininkė Meilutė Asanavičienė, LPKT bendrijos atstovas Romualdas Zubinas ir kiti.
    Pirmajam suteiktas žodis LPKTS pirmininkui G. Rutkauskui. Jis pasveikino delegatus su šv. Velykomis, palinkėjo sėkmės darbuose, susivienyti ir nelikti abejingiems buvusių tremtinių gerovei. Paminėjo Lukiškių aikštės Vilniuje rekonstrukcijos darbus, kurie stringa, nes trūksta lėšų. Pakvietė stoti į LPKTS Kauno filialą naujus narius.
    LPKTS valdybos pirmininkė R. Duobaitė-Bumbulienė pasveikinusi susirinkusiuosius pranešė apie ruošiamus renginius. Apgailestavo, kad Kauno miesto savivaldybė atsisako skirti autobusą mūsų nariams nuvykti į renginius, ypač – į sąskrydį Ariogaloje „Su Lietuva širdy“, nors kitos Lietuvos savivaldybės skiria transportą.
    Kauno skyriaus Moterų lygos pirmininkė M. Asanavičienė pasidžiaugė Kauno filialo narių ruošiamais renginiais, iš kurių matyti, kad mūsų praeitis, jos istorija neišnyks, nes tai, kas vyko, neturi pasikartoti.
    Sveikinimo žodžius tarė Kauno miesto savivaldybės tarybos narė L. Kudarienė, LPKTS tarybos pirmininkė, Kauno filialo narė V. V. Margevičienė, R. Zubinas, prof. A. Dumčius.
    Nuostabiai skambėjo J. Cinausko, A. Paulavičiaus ir kitų eilėraščiai, skaitomi prof. A. Dumčiaus.
    Valdybos pirmininkas J. Savickas metinėje ataskaitoje minėjo apie organizuotus valstybinių švenčių minėjimus, kurių per metus įvyko nemažai, apie dalyvavimą žygiuose partizanų takais, minėjime Rumšiškėse prie jurtos, sąskrydyje Ariogaloje „Su Lietuva širdy“. Per ataskaitinį laikotarpį už sąžiningą darbą, renginių organizavimą, patriotinį jaunimo ugdymą, tremties ir rezistencijos istorijos puoselėjimą Kauno filialo nariai buvo apdovanoti žymenimis „Už nuopelnus Lietuvai“ ir padėkomis.
    Revizijos komisijos pirmininkė Dalia Tiškienė pateikė išsamią Revizijos komisijos ataskaitą. Etikos ir procedūrų komisijos ataskaitą pateikė pirmininkas Vytautas Guliokas. Per ataskaitinį laikotarpį pažeidimų ar skundų nebuvo.
    Jūratė Antulevičienė kalbėjo apie labai svarbius visuomeninei organizacijai iškeltus uždavinius, koks svarbus yra nario mokestis.
    Priminė, kad 2 procentus pajamų mokesčio Kauno filialui galima pervesti iki gegužės 2 dienos. Pakvietė prenumeruoti LPKTS leidžiamą laikraštį „Tremtinys“, kurio metinė prenumerata 28 eurai.
    Baigdama J. Antulevičienė palinkėjo širdyse pajusti pavasarį, kad stiprėtų atjauta, supratimas ir nuoširdumas, būtume stiprūs dvasia, tikėjimu ir viltimi, būtume vieningi. Neskirstytume vieni kitų į kažkokias kategorijas, nepamirštume pagarbos. Tada ir mūsų visuomeninė organizacija bus stipri.

    Jūratė ANTULEVIČIENĖ

     

    Knygos sutiktuvės dalyvaujant autoriui

    „Skaitantys apie ginkluotą pasipriešinimą 1944–1953 metais, kai pradedama kalbėti apie didžiąsias išdavystes, iš karto prisimena vieną pavardę – Markulis,“ – tai pirmosios eilutės iš neseniai pasirodžiusios Seimo nario, istoriko dr. Arvydo Anušausko knygos „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“ pratarmės.
    Knygos autorius su buvusiais tremtiniais, politiniais kaliniais, miesto svečiais balandžio 21 dieną susitiko LPKTS salėje ir pristatė naujausią savo knygą. Paklaustas, kaip gimė idėja išleisti knygą apie išdaviką, A. Anušauskas sakė: „Legendomis apipinti J.Markulio laiškai ir dienoraščiai, gyvų liudininkų žodžiai apie J.Markulio vaidmenį rezistencinėje kovoje padėjo išsamiau atskleisti pokario metų kovų reikšmę ir išdavysčių pasekmėje patirtas netektis,“ – sakė knygos autorius.
    Nuosekliai susipažįstame su svarbiausiais Juozo Albino Markulio gyvenimo periodais – nuo vaikystės iki mirties. Tiems, kas nedalyvavo šios knygos pristatyme, pateikiame joje išdėstytus A. Markulio gyvenimo faktus. (...)

    Permainos  pakeitė pažiūras

    Nuo 1944-ųjų J.Markulis dirbo Lietuvos SSR Sveikatos apsaugos liaudies komisariate vyriausiuoju sanitarijos inspektoriumi, vėliau – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos katedros laikinuoju vedėju ir vyr. dėstytoju, Medicinos fakulteto antruoju prodekanu.
    1945 metais J. Markulis pasuka kitu keliu. Jis užverbuojamas kaip agentas, suteikiant slapyvardį „Ąžuolas“. Tarp rezistencijos dalyvių jis prisistatinėjo „Erelio“ slapyvardžiu, vėliau jų turėjo ne vieną – „Noreika“, „Narutavičius“ ir kt. MGB rūpesčiu 1948 metais J.Markulis išsiunčiamas į Leningradą, į SSRS Mokslų akademijos I.Pavlovo fiziologijos institutą rašyti disertacijos. Apsigynęs disertaciją 1954 metais J.Markulis grįžo į Lietuvą.
    Lietuvoje J. Markulis, kaip Sveiklatos apsaugos ministerijos Teismo medicinos ekspertizės biuro vedėjas, buvo įtrauktas į specialias teismo medicinos ekspertų komisijas, kurios tyrinėjo partizanų masinių žudynių vietas – Kauno, Lazdijų, Skuodo, Ukmergės, Joniškio ir kitose vietovėse. Apsigynė medicinos mokslų daktaro disertaciją.
    Visą šį laikotarpį pasižymėjo plačia moksline veikla, išleido „Teismo medicinos“ vadovėlį, gavo profesoriaus pedagoginį laipsnį, dirbo Vilnius universiteto Patologinės fiziologijos ir anatomijos katedros vedėju. Už aktyvią veiklą apdovanotas medaliais, pasižymėjimo ženklais, J. Markuliui buvo suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas. Mirė 1987 metais Vilniuje.

    Dvigubas gyvenimas

    Knygoje „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“ išryškinti pagrindiniai šio žmogaus bruožai, asmeninės nuostatos ir gyvenimo būdas bei filosofinis mąstymas, pagrįstas dualizmu. Filosofijos mokslas tai įvardija kaip teoriją, pripažįstančią pasaulio pagrindu dviejų, vienas nuo kito nepriklausomų pradų (materijos ir dvasios) buvimą. Paprasčiau tariant tai – dvilypumas. Knygoje rašoma, jog J.Markulis, Lietuvoje įsitvirtinus sovietų valdžiai, pradėjo viešai demonstruoti lojalumą jai, ir ne tik viešuose pasisakymuose, bet ir savo laiškuose. Jo laiškas žmonai tai patvirtina: „Miela kurti, ieškoti, degti tuo, kas plėšia tamsos debesis. Gana prietarų, gana veltėdžių!  Tarybų liaudis žengia, kaip plieno gretos ir jų niekas nesustabdys. Tarybų Lietuvai dirbti – man didi laimė, ir didus džiaugsmas.“
    Kad J.Markulis gyveno dvigubą gyvenimą, liudija jo ugningi laiškai ginkluotos rezistencijos vadams ir tuo pačiu partizanų vadų išdavystės. Dalyvaudamas rezistencijos vadų pasitarimuose, jų sueigose J.Markulis kalbėjo: „Vyrams kuo mažiausiai rodytis viešumoje, nevartoti be reikalo ginklo, nesilankyti vakaruškose, vestuvėse, laikytis kiek galint ramiau, kad jaustųsi vyrų sumažėjimas.“ Rezistencijos dalyvių rodymasis viešose vietose erzino MGB, nes tai rodė gyventojams sovietų valdžios silpnumą kaimuose.
    Savo „patarimais“ jis dalyvauja pokario rezistencijos gyvenime, jis – uolus MGB patarėjas,  parankus „strategas“. Perskaičius laiškuose išdėstytas jo pažiūras be jokios maskuotės ir tuščiažodžiavimų, supranti šio žmogaus pasaulėžiūrą be pagražinimų ir  užslėptų minčių. „Kas nepametė galvoje proto, tas ėjo į Tiesą ir liko gyvas, liko Lietuvoje, baigė mokslus, dirba ir šiandieną neša naudą liaudžiai, Lietuvai. Kas klausė melo, sekė melo taku, tas žuvo, nuvyto, jų kraujas neatnešė Lietuvai naudos, jų aukos buvo betikslės, beprasmės, nešančios naudą vien tik tūlų niekšų saujelei.“

    Knygos gimimas

    Į klausimą, kaip gimė idėja parašyti šią knygą A.Anušauskas atsakė išsamiai: „Tokia mintis seniai kirbėjo galvoje, tačiau sklido gandai, kad J.Markulio laiškai ir dienoraščiai dingę ir tai laikinai sustabdė imtis šio darbo. Pasirodžiusios publikacijos (1994–2007), atskleidusios J.Markulio, kaip agento, veiklą, paskatino imtis plunksnos. Pasinaudojęs J.Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“ ištraukomis, N.Gaškaitės-Žemaitienės, istoriko Kęstučio Kasparo, Liūto Mickūno, Antano Buloto, Stanislovo Abromavičiaus ir kitų darbais, paanalizavęs Lietuvos Ypatingajame archyve laikomas bylas ėmiausi darbo nedvejodamas, kad bus kokių spragų. Ypač daug vertingos informacijos gavau susipažinęs su A.Zaskevičiaus, J.Deksnio ir O.Trakimaitės bylomis.“
    Kai 2011 metais naujais dokumentais pasipildė Lietuvos Ypatingasis archyvas, jame atsirado ir J. Markulio dienoraščiai. Tie keli tūkstančiai dokumentų, iš JAV gauti J.Markulio rašyti laiškai ir adresatų atsakymai į juos sudėliojo visus akcentus būsimos knygos naudai. Padėjo ir asmeniniai pokalbiai su pažinojusiais J. Markulį, su jo artimaisiais. „Tada neliko nieko kito, tik sėsti ir parašyti. Palyginti šis darbas daug laiko neatėmė. Porą gerų savaičių“, – sakė A.Anušauskas.

    Aušra ŠUOPYTĖ
    Rasos Duobaitės-Bumbulienės nuotrauka

     

    Skaudi giminės istorija

    Kaune gyvenantis Antanas Špokevičius pasakoja, kad jo seneliai Kazimieras ir Ona (Povilionytė) Špokevičiai gyveno Gudgalių kaime, Vaškų valsčiuje (dabar – Pasvalio rajonas), turėjo 31 ha ūkį. Kazimieras su pirmąja žmona Elžbieta (Samolionyte) susilaukė dukrų Kazimieros ir Anelijos, jai gimdant mirus, vedė antrą kartą. Su Ona turėjo aštuonis vaikus: Agotą, Teodorą, Kazimierą, Joną, Elžbietą, Leoną, Liudviką ir Antaną. Ir Ona mirė gimdydama Antanuką. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Aneliją pusbroliai pasiėmė į Ameriką, ten ji užaugo, ištekėjo už P. Visokavičiaus, užaugino dvi dukras ir sūnų. Senelis mirė 1917 metais nuo plaučių uždegimo, tad ūkyje liko vieni vaikai.  Tiesa, Kazimierai buvo jau 29-eri, tačiau Antanukas buvo tik dvejų metukų.
    Kazimieras Špokevičius (1898–1971), būdamas penkiolikos metų, buvo vokiečių kartu su kitais išvežtas į Skrundą, ten su rusų belaisviais tiesė geležinkelį į Liepoją. Taip nusilpo, kad visiškai išsekęs pakliuvo į ligoninę. Visa laimė, vyras susiprato papirkti tuos, nuo kurių priklausė jo gyvybė: atidavė gydytojui penkis auksinius, kuriuos tėtis buvo įsiuvęs į marškinius kritiniam atvejui... Ūkyje tvarkėsi vyriausios seserys Agota, Teodora, Anelija. Grįžęs ūkininkavo ir Kazimieras. 1919 metų Lietuvos kariuomenės savanoris, vijo bolševikus iki Daugpilio. Vedė  Agotą Gudaitę (1909–2004) iš  Tetervinų kaimo, augino keturis vaikus: Antaną, gimusį 1936 metais, Genovaitę, gimusią 1937 metais, Onutę, gimusią 1941 metais, ir jaunėlę Laimutę, gimusią 1942 metais. 1949 metų kovo 25-ąją penktą valandą ryte iš Biržų apskrities Vaškų valsčiaus Gudgalių kaimo buvo ištremti į Sibirą.
    Šioje ūkininkų šeimoje iškilo ir kiti  Lietuvos patriotai.
    Jonas Špokevičius (1901–1941) mokėsi Jelgavos ir Panevėžio gimnazijose, 1920 metais išvyko į Kauną, studijavo Karo mokykloje. Ją baigęs, tarnavo 4-ame pėstininkų pulke, vėliau karo aviacijoje. Į atsargą išėjo 1934 metais, būdamas majoru. 1936 metais ėjo Nuolatinio lėktuvų tikrinimo komisijos pirmininko pareigas, greitai paskirtas Orinio susisiekimo inspektoriumi. Šias pareigas užėmė iki pat 1940 metų sovietų okupacijos. Liepos 14 dieną Jonas Špokevičius buvo suimtas ir kalintas Kaune, karui prasidėjus išvežtas Minską, o iš ten išvarytas į Červenę, kur buvo sušaudytas.
    Leonas Špokevičius (1906–1976) – karo aviacijos mechanikas, Lietuvos kariuomenės puskarininkis, dirbo Fredoje. Ilgametis Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno politichnikos instituto techninis darbuotojas. 
    Liudvikas Špokevičius (1910–1991) baigė Panevėžio mokytojų seminariją, atsargos karininkų kursus, mokytojavo Kupiškyje, Panevėžyje, buvo Biržų apskrities mokyklų inspektoriumi. Tuo metu mokyklose buvo dėmesys kreipiamas į mokinių tautiškumo ir valstybingumo ugdymą. Dalyvavo 1941 metų birželio 23-iosios sukilime, o 1944 metais, artėjant frontui, su broliu Antanu pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno JAV, ten ir mirė.
    Antanas Špokevičius (1915–1993) buvo Lietuvos kariuomenės leitenantas, lakūnas. Susilietuvino pavardę ir tapo Antanu Špoku (jo vaikaitė yra balerina Eglė Špokaitė). Baigė Biržų gimnaziją, o 1936 metais – Karo mokyklą (XVIII laida), buvo suteiktas pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsnis, paskirtas į 8-ąjį pėstininkų pulką. 1938 metais komandiruotas į Karo aviacijos mokyklos oro žvalgų kursus ginklų rūšių karininkams. Po metų paskirtas 3-ios (bombonešių) aviacijos grupės 1-os bombonešių eskadrilės karo lakūnu žvalgu, vėliau – eskadrilės technikos karininku (II eilės karo lakūnas). Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę paskirtas jaunesniuoju lakūnu žvalgu. Pasitraukęs į Vakarus, vėliau emigravo į Australiją. Ten ir mirė. (...)

    Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Nuotraukoje - vakarykščiai tremties vaikai: Kazys Stuogis, Antanas Špokevičius, Felicijonas Danušaitis, 1956 metai