Žygis Kęstučio apygardos partizanų takais Tauragės rajone
„Pagrindinė kančia ne alkis, o dvasinė būsena... Tai nerimas, ilgesys, supratimas, kad esi vergas, neaiški ateitis, nuolatinis pažeminimas“, – taip apie tremtinio likimą sakė Jonas Valenčius, aktyvus žuvusiųjų Sibire atminimo įamžinimo propaguotojas. Ir iš tikrųjų tai, ką patyrė mūsų karta, sunku atpasakoti žodžiais, sunku ir pajausti, sunku ir suvokti, tai gali suprasti tik tie, kas išgyveno visą šį pragarą. Keičiantis kartoms, nevalia pamiršti tų, kuriems turime dėkoti už tai, ką turime šiandien: už laisvą Lietuvą, už laisvą žodį, už tai, kad mūsų vaikams nereikia patirti persekiojamo žmogaus baimės jausmo. Džiugu, kad vykstantys renginiai, skirti tremtinių, partizanų atminimui, sulaukia visuomenės dėmesio.
Vienas tokių renginių vyko Tauragės rajone rugsėjo 10 dieną. Jis taip ir vadinosi – „Žygis Kęstučio apygardos partizanų takais“. Žygio metu buvo aplankyti paminklai, skirti šiems iškiliems žmonėms.
Renginys prasidėjo šv. Mišiomis už Lietuvos Laisvės kovotojus Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčioje, kuri vos sutalpino visus atvykusius. Apie partizanų indėlį į mūsų valstybės istoriją kalbėjo mišias aukojęs klebonas Alvydas Bridikis.
Vėliau visi susirinkome Skaudvilės policijos nuovados kieme, kur stovi paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę 1944–1955 m. Čia apie baisumus, kuriuos teko patirti partizanams, kalbėjo Ričardas Paulauskas – skaudviliškis pedagogas, mokyklos direktorius. Šis iškilus žmogus pasakojo apie partizanų išgyventą siaubą, apie tai, kad žmonių gyvybės tuo metu buvo nieko vertos, kad košmarą išgyveno ne tik jie, bet ir jų šeimos nariai.
Kitas stabtelėjimas – Trys balti kryžiai, netoli mažo Batakių kaimelio. Čia truputį pailsėjome, pabendravome, apie paminklą, statytą 2004 metais, pasakojo LPKTS Tauragės filialo pirmininkas Antanas Stankus.
Patraukę toliau sustojome Batakiuose prie paminklo, skirto žuvusiems partizanams. Kalbėjo LPKTS Tauragės filialo narė Albina Skirienė, kuri papasakojo apie partizanus: Steponą Norkų-Stepuką, Joną Jakutį-Plechranovičių, Juozą Kaminską-Kardą, Antaną Jokūbauską-Adomą, Stasį Jukną. „Mes žinome savo istoriją ir jos niekada nepamiršime, tačiau norime, kad skaudžią mūsų šalies istoriją žinotų ir mūsų jaunoji karta, kad atsimintų tuos, dėl kurių galime vadintis Lietuva“, – sakė Albina Skirienė.
Antagluonio kaime, kur įamžinta Kęstučio apygardos partizanų vadavietė, stovi paminklas, skirtas 1947 metais balandžio 9 dieną susisprogdinusiems apygardos vadui J. Kasperavičiui-Visvydui, Angiai, Šilui ir jo adjutantui A. Biliūnui-Džiugui atminti. Paminklas atidengtas 1993 metais.
Prie jo galėjome pasiklausyti LPKTS Tauragės filialo tarybos nario Vido Čereškevičiaus pasakojamos J. Kasperavičiaus gyvenimo istorijos. „Juozas Kasperavičius -Angis, Visvydas, Šilas, aviacijos leitenantas, LLA karys – kapitonas nuo 1942 metų, o nuo 1946 metų vasaros Jungtinės Kęstučio apygardos partizanų vadas. Tris kartus buvo suimtas ir tris kartus pabėgo. Apie vadą Juozą Kasperavičių visoje apygardoje sklido legendos. Aukštas, gražaus sudėjimo, su uniforma, tvarkingas ir pasitempęs, jis kėlė pagarbą kovotojams. 1947 metų balandžio 6-oji – tragiška diena Kęstučio apygardoje. Po J. Markulio-Erelio „centro“ atstovo apsilankymo Batakiuose, saugumui pavyko iššifruoti pagrindinius štabo bunkerius. Štabe jau buvo sutarta išdaviką J. Markulį sušaudyti, bet kai kurie štabo nariai jį užstojo ir jam buvo leista grįžti į Vilnių. Dėl šios išdavystės 1947 metais balandžio 6 dieną, šioje vietoje buvusiame štabo bunkeryje, Juozo Juknos sodyboje žuvo Juozas Kasperavičius kartu su savo adjutantu A. Biliūnu. Abu užkasti Tauragėje prie šubartinės“. Kaip ir prieš tai aplankytų paminklų, taip ir prie šio padėjome gėlių, uždegėme žvakelę, sukalbėjome maldą.
Kita žygio stotelė – paminklas Kęstučio apygardos partizanams prie Švč. Trejybės bažnyčios Tauragėje, šio „paminklo skulptorius“ – šviesaus atminimo Regimantas Midvikis, architektas – Vytenis Mazurkevičius. Paminklas vaizduoja sunaikintą, išsprogdintą partizanų bunkerį. Apie šio paminklo atsiradimo istoriją susirinkusiems pasakojo LPKTS Tauragės filialo tarybos pirmininkas Antanas Stankus. Tarp žygio dalyvių buvę jaunieji tauragiškiai prisipažino šio nuostabaus ir akį traukiančio paminklo, esančio beveik miesto centre, istorijos nežinoję. Paminklas atidengtas 2009 metais.
Paskutinis žygio Kęstučio apygardos partizanų takais sustojimas, liaudyje vadinama „šubartinė“, šiandien tauragiškių žinoma kaip Politinių kalinių ir tremtinių Kančių namų ekspozicija, kurios kieme – paminklas Lietuvos laisvės kovotojams. Kaip apie šią vietą žygio dalyviams sakė LPKTS Tauragės filialo tarybos narys Klemensas Paulius: „Tauragėje yra vienas garsiausių visoje Lietuvoje sovietinio genocido paminklų – buvusi NKVD būstinė, pagal ankstesnio namo šeimininko pavardę vyresnieji tauragiškiai vis dar vadina „šubartine“. Dar 1944–1954 metais čia buvo įrengtos kalinimo kameros, karceris bei tardymo kambariai. Šio pastato sienos mena baisias kančias, šimtus, o gal tūkstančius sulaužytų likimų. Tauragės apylinkėse žuvę partizanai taip pat buvo atvežami čia prie NKVD būstinės. Šiame kieme, vykdant žemės kasinėjimo darbus, buvo rasta žmonių kaulų. Tikėta, kad čia buvo užkasami ir šiame kalėjime nukankinti nelaimingieji. Visų jų atminimui 1993 metais iš lauko akmenų, buvusių politinių kalinių ir tremtinių rankomis sumūrytas didingas memorialas „Lietuvos laisvės kovotojams“.
Keletą žodžių tarė LPKTS Tauragės filialo garbės pirmininkas Pranas Rindokas, kalbėjo LPKTS pirmininkas Gvidas Rutkauskas ir LPKTS valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė. Jie visiems dalyviams dėkojo už puikų renginį, už aktyvią veiklą ir gražius susibūrimus. Garbūs svečiai įteikė padėkas už materialinę paramą, tvarkant Kęstučio apygardos partizanų vado Juozo Kasperavičiaus vadavietės vietą ir paminklą, Tauragės verslininkams: Irenai ir Tomui Alijošiams, Juozui Kniukštai, Virginijui Kuisiui, Algiui Turčinavičiui, Romualdui Stasyčiui, Rimantui Žemaičiui, Arūnui Stulginskui, Virginijui Jokubauskui, Gintarui Šedbarui. Padėka už nuopelnus rengiant tremtinių muziejų įteikta Viktorui Kovšovui.
Pasibaigus žygiui neskubėjome skirstytis, kiekvienas tiek jaunas, tiek senas su savo mintimis prisėdome Lakštingalų slėnyje, pabendravome, prisiminėme išėjusius, pasidžiaugėme dar esančiais ir pagalvojome, kad labai teisingai apie tremtinio gyvenimą savo knygą pavadino tragiškai žuvęs buvęs tremtinys, politinis kalinys Pranas Kundrotas „Gyvenimo kryžkelės“. Iš tikrųjų – tremtis mums visiems tarsi tiesiame gyvenimo kelyje atsiradusi staigi kryžkelė: vieni išlikome, kiti palikome gyvenimą, tad džiaugiamės, kad turime galimybę prisiminti tuos, kurių nėra, išgirsti atsiminimus, aplankyti galbūt ne taip dažnai lankomus paminklus ir sukalbėti maldą. Dėkojame žygio organizatoriams, gausiai susirinkusiems dalyviams, labai tikimės, kad ir kitais metais vėl uždegsime žvakeles atminimui tų, kurie už mūsų šalį atidavė tai, ką turėjo brangiausia – gyvenimą.
Už indėlį organizuojant žygį Kęstučio apygardos partizanų keliais Tauragės rajone padėkos įteiktos buvusiems tremtiniams, politiniams kaliniams Antanui Stankui, Albinai Skirienei, Vidui Čereškevičiui ir Vytautui Laurinaičiui.
Albina SKIRIENĖ,
LPKTS Tauragės filialo tarybos sekretorė
Eduardo Manovo nuotraukos
