Paminėtas LPKTS 30-metis
Per tuos tris dešimtmečius Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga tapo žodį ir svorį šalies visuomeniniame ir politiniame gyvenime turinčia organizacija. Visą sąjungos veiklą, idėjas, požiūrį į valstybės aktualijas ir problemas nušviečia nuo 1988 metų spalio 28 dienos leidžiamas savaitraštis „Tremtinys“ – reikalingas, neprarandantis aktualumo, turintis išliekamąją vertę. Per tris dešimtmečius išleista daugiau kaip 1300 šio laikraščio numerių.
Buvusius politinius kalinius, tremtinius, Laisvės kovų dalyvius, jų šeimos narius vienijanti organizacija gimė kartu su Sąjūdžiu. Buvę sovietinių lagerių politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai pirmieji suskato burtis į organizaciją. Susikūrė „Tremtinio“ klubas, kurio steigiamasis suvažiavimas įvyko 1988 metų vasarą Kaune, o spalio 29 dieną buvo sušauktas pirmasis tremtinių ir politinių kalinių suvažiavimas. Atskiruose Lietuvos miestuose ir miesteliuose pradėjo steigtis „Tremtinio“ klubo skyriai.
1994 metais nuspręsta pasivadinti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Iki 1990 metų kovo 11 dienos į LPKTS buvo susibūrę apie 76 tūkstančiai žmonių, organizacija turėjo 58 skyrius visoje Lietuvoje. 1994 metais organizacijai tapus politine, jos nariai dalyvavo rinkimuose į Seimą, miestų ir rajonų savivaldybių tarybas. Nuo 2004 metų LPKTS yra visuomeninė organizacija, vienijanti apie 30 tūkstančių narių. Skyriai vadinasi filialais, kurių šiuo metu veikia 53.
Susikaupimo valanda
Praėjusį šeštadienį švęsti savo šventės – LPKTS 30-mečio – rinkosi sąjungos nariai iš visos Lietuvos. Nešini savo filialų vėliavomis ankstų rytmetį jie skubėjo į Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką, kur šv. Mišias aukojo prelatas prof. Vytautas Steponas Vaičiūnas. Pamokslo metu daug gražių ir prasmingų žodžių prelatas skyrė susirinkusiesiems.
Tremtinius pavadinęs mūsų tautos elitu, susibūrusiu į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, prelatas V. Vaičiūnas kalbėjo apie kraujo kainą ir nepaprastą politinių kalinių ir tremtinių ištvermę ir drąsą: „Mes kiekvienas daug kartų esame matę Kristaus kančios kraujo lašą. Ar esame kada pagalvoję, ar įmanoma pasverti kraujo kainą? Ar įmanoma ją paversti pinigais, kad būtume laimingi? Tėvynė – tiek daug iškentėjusi ir aplaistyta mūsų krauju, atlaikiusi galingųjų siautėjimą. Kokie jūs, tremtiniai ir buvę politiniai kaliniai, buvote nepalaužiami ir drąsūs, su ryžtu širdyje už tėvynę, už Laisvę kentėję, kovoję, aukoję savo gyvenimą“.
Iš tiesų per tuos 30 metų, kuriuos minime, pamąstome apie tą kraujo kainą. Kodėl dar tiek daug erškėčių spyglių, susiskaldymo, susvetimėjimo. Ar maža buvo kraujo pralieta ir taip greitai visa tai pamiršome, kad šiandien vėl kariaujame.
„Tik glaudžioje vienybėje yra mūsų tautos kelias kurti ateitį. Nebūkime silpnaregiais, nenusivilkime silpnumo akimirką. Net ir žemiausiai puolęs žmogus gali atsikelti, jei tik jis to labai nori. Dieve, tvirto tikėjimo, pagarbos savo tėvynei, duok išminties šių dienų valdantiesiems. Išmokyk gerbti tikrąsias vertybes, laimink šeimas. Tauta visada prisikels sunkiausiais momentais. Mylėkime savo tėvynę, melskimės už ją, tada deramai pagerbsime žuvusius už mūsų laisvę“, – ragino ir laimino prelatas Vytautas Vaičiūnas.
Atidengta atminimo lenta
Pasibaigus šv. Mišioms Kauno katedroje, šventės dalyvių Vilniaus gatvėje laukė Karinių oro pajėgų orkestras, vadovaujamas Ričardo Kukulskio. Filialų pirmininkai su vėliavomis rikiavosi į iškilmingą eiseną ir, skambant maršo garsams, žygiavome iki Architektų namų (Vilniaus g. 22), kur turėjo vykti atminimo lentos atidengimo ceremonija klubo „Tremtinys“ įkūrimo vietoje. Renginio vedėjas Vilius Kaminskas, priminęs įsikūrimo istoriją, kvietė žodžiui LPKTS pirmininką dr. Gvidą Rutkauską ir lentą pašventinti kunigą Robertą Grigą.
R. Grigas kreipėsi į tremtinius, pavadinęs juos bičiuliais. „Mieli bičiuliai, kai kalbame apie Laisvės kelią, visada iškyla poeto Kęstučio Genio žodžiai: „Jei ne jų auka, nebūtų Lietuvos“. Ragindamas nepamiršti savo šaknų, išsaugoti atmintį ir kad atminimo ženklai liudytų mūsų stiprybę, pašventino atminimo lentą. Pirmininkas G. Rutkauskas apgailestavo, kad jau nėra su mumis daugelio brangių veidų – sąjungos kūrėjų. „Laikas negailestingas, ir tų, kurie labiausiai čia verti būti, jau seniai nėra su mumis. Tik ši atminimo lenta ir mums, ir praeiviams liudys ir primins svarbius mūsų istorijos žingsnius“, – sakė G. Rutkauskas.
Pasibaigus iškilmingai ceremonijai, tremtinių eisena su karinių oro pajėgų orkestru užpildė Vilniaus gatvę.
Iškilmingas minėjimas
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 30-mečio šventė tęsėsi Vytauto Didžiojo universiteto salėje. Buvęs tremtinys, aktorius Petras Venslovas, pasveikinęs susirinkusiuosius Bernardo Brazdžionio eilėmis, renginį pradėti pakvietė LPKTS pirmininką dr. Gvidą Rutkauską. Pasveikinęs šventės dalyvius ir palinkėjęs visiems sėkmės pirmininkas paskelbė LPKTS 30-mečio iškilmingo minėjimo pradžią. Įnešus sąjungos filialų vėliavas, tylos minute pagerbus Amžinybėn išėjusius tremtinius, politinius kalinius ir Laisvės kovų dalyvius, šventės dalyviai kartu su Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choru „Aidas“ (vadovas prof. Tadas Šumskas) sugiedojo Lietuvos himną.
Šiltais ir nuoširdžiais plojimais pasitikta LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė, sveikindama iš visos Lietuvos susirinkusius minėjimo dalyvius, sakė, kad meilė ir pagarba Tėvynei, kurią šalies tremtiniai ir politiniai kaliniai nešė per visą gyvenimą, iki šiol išlieka didžiausiu pavyzdžiu. Šalies vadovė atkreipė dėmesį, kad pasaulis dar per mažai žino apie stalininį genocidą, ir ypač tai, kas vyko Baltijos šalyse, todėl aukšti valstybės svečiai būna nustebę, girdėdami apie mūsų tautos patirtį. Tačiau būtent šie mūsų likimo faktai labai daug paaiškina, kodėl mums iki šiol taip skauda, kodėl taip reaguojame į kaimyną. Prezidentė prisiminė jaudinantį Popiežiaus Pranciškaus apsilankymą KGB kalėjimo kamerose ir tai, kad Šventasis Tėvas labai daug suprato apie Lietuvą, kurioje ir Bažnyčia dalyvavo pasipriešinimo judėjime. Anot Prezidentės, tas skausmas, kurį patyrė tremčių karta, – tai palikimas, suteikiantis jėgų ir įprasminantis mūsų šiandienos veiksmus. Iš šios patirties įkvėpimo semiasi gražus jaunimas, dalyvaujantis „Misijoje Sibiras“ ir saugantis tautos atmintį. D. Grybauskaitė padėkojo buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams, kad būtent jie ją palaikė nuo pačios prezidentavimo pradžios. „Jūs patikėjote manimi, aš patikėjau jumis. Jūs buvote įkvėpimas ir pasitikėjimo šaltinis, visi mano veiksmai buvo jūsų darbų tąsa“, – sakė Prezidentė.
Skambiomis patriotinėmis dainomis susirinkusiuosius džiugino choro „Aidas“ dainininkai. Skambėjo tremtinių himnu vadinama „Leiskit į Tėvynę“, politinių kalinių daina „Dėl Tavęs“, „Paimkim Lietuvą visi ant rankų“, „Lietuvėli, kareivėli“, „Alyte“ ir kitos.
LPKTS 30-mečio proga susirinkusiuosius sveikino gausus būrys garbingų svečių. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, į šventę atvykęs su žmona ir dviem vaikaičiais, sakė, kad šiandien minime Laisvės dieną: „Prieš 30 metų viešai pasakyti, kad esi tremtinys, buvo labai nepatogu – tai esu patyręs savo kailiu. Todėl šiandien – Laisvės diena“. Jis kvietė į sąjungos gretas telkti jaunimą ir būti visiems drauge. V. Pranckietis LPKTS pirmininkui įteikė Lietuvos dailyraščio konkurso nugalėtojo ant odos išrašytus Lietuvos himno žodžius.
Prof. Vytautas Landsbergis kalbėjo: „Atvažiavau čia, kad šiek tiek pabūčiau su jumis, nes jūsų bendruomenė – labai šilta. Jūsų bendruomenėje yra brolystė. Tai labai svarbu, nes pasaulyje brolystė nyksta.“
LPKTS narys, diplomatas Vygaudas Ušackas sakė: „Augdamas žinojau, kad Lietuva – ne ta, iš kurios mus ištrėmė, o ta, kuri buvo iki okupacijos. Jūs išlaikėte viltį, kad atkursime nepriklausomybę. Ir ta viltis išliks, jei istorinę atmintį perduosim jaunajai kartai“.
Seimo narė Ingrida Šimonytė kalbėjo, kad, nors gimė sovietmečiu, labai gerai atsimena okupacijos metus, kad galėtų pasakyti: „Daugiau niekada“. Ir tie žodžiai turėtų būti motto, tada mūsų širdyse degs pažadas: „Daugiau niekada“.
Seimo narys Kazys Starkevičius šventės dalyvius pradžiugino gera naujiena: TS-LKD Kauno sueiga nusprendė 45 Kauno mokykloms padovanoti metinę „Tremtinio“ prenumeratą.
Šventės vedėjas perskaitė Seimo pirmininko pavaduotojos Irenos Degutienės sveikinimą. Europos Parlamento narės Laimos Andrikienės sveikinimo žodžius perskaitė jos padėjėjas Arūnas Barbšys. Šventės proga renginio dalyvius sveikino TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis, Seimo nariai Arvydas Anušauskas, Rimantas Jonas Dagys, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Vytautas Juozapaitis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos šaulių sąjungos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio, pensininkų sąjungos „Bočiai“ atstovai.
Po gausių ir nuoširdžių sveikinimų prasidėjo rimtoji minėjimo dalis. LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas papasakojo apie mūsų organizacijos šiandienos reikalus, džiaugėsi, kad į sąjungos gretas pamažu įsilieja nauji nariai, vylėsi, kad sąjunga gyvuos dar bent 15–20 metų. (Visą pranešimą skaitykite žemiau)
LPKTS Garbės pirmininkas Povilas Jakučionis apžvelgė LPKTS kūrimosi ir veiklos istoriją – nuo 1988 metais įkurto „Tremtinio“ klubo iki dabar. Pasidžiaugė, kad jau suskaitmenintas ir internetiniame LPKTS puslapyje skelbiamas visas „Tremtinio“ archyvas, kad išleista knygelė „LPKTS kūrėjai“, kuriame pagerbti visi prisidėję prie sąjungos ir jos filialų kūrimo. Garbės pirmininkas palinkėjo sąjungai sulaukti bent keleto tokių jubiliejų.
Istorikė dr. Aistė Petrauskienė kalbėjo apie jaunimo siekį išsaugoti laisvės kovų atmintį. „Jaunimas domisi istorija, jam tai svarbu, – teigė A. Petrauskienė. – Asmeninė istorija, kuri buvo svarbi Atgimimo metais, pamažu tampa tautos istorija. Ir jaunimas tremtį, rezistenciją priima kaip mūsų tautos istoriją. Nors jie nesupranta, kaip gali kita valstybė okupuoti, kažkas ateiti ir ištremti, bet juos labai paveikia tremtinių, partizanų pasakojimai. Bendraudamas su buvusiais tremtiniais, jaunimas džiaugiasi, galėdamas prisiliesti prie gyvosios tautos istorijos, jie ją atranda, išgyvena ir jiems tai rūpi“.
Šventės pabaigoje koncertavo Šilalės kultūros centro moterų kvartetas „Aitra“ (vadovė Laima Petkuvienė). Skambėjo „Kad ne auksinės vasaros“, „Partizanų būrys“, „Brolužis“, „Rudens naktis sustojo“ ir kitos lietuvio ausiai mielos dainos.
Dar ilgai renginio dalyviai neskubėjo skirstytis, džiaugėsi vėl susitikę, bendravo, šypsojosi – juk jau 30 metų visi drauge ne tik broliaujasi, bet ir yra nuveikę tūkstančius gerų, gražių ir prasmingų darbų tėvynės labui.
Jolita NAVICKIENĖ,
Audronė KAMINSKIENĖ
Nuotraukos Pauliaus Rutkausko
Einame kilniu ir teisingu keliu
LPKTS pirmininko dr. Gvido RUTKAUSKO kalba, sakyta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos įkūrimo 30-mečio šventėje
Gerbiami buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir Laisvės kovų dalyviai, nuoširdžiai sveikinu Jus Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos įkūrimo trisdešimties metų sukakties proga. Taip pat džiaugiuosi drauge su jumis, kad mūsų tėvynė Lietuva šiemet pradėjo skaičiuoti savo nepriklausomybės antrąjį šimtmetį. Jeigu per visą tą laikotarpį būtume nepatyrę okupacijos ir tremties, dabar mūsų būtų gerokai daugiau nei trys milijonai, o senatvėje gyventumėme oriai ir pagarbiai.
Mes visi, ko gero, esame tikintys, ir tik tikėjimas padėjo mums išlikti, patiriant tremtyje sunkumus ir netektis. Todėl neabejoju, kad visi dar gyvename jausdami Lietuvą aplankiusio Popiežiaus Pranciškaus šilumą, linkėdami vieni kitiems sveikatos, neišsenkančios energijos dirbant kartu, ir svarbiausia – santarvės ir ramybės mums, mūsų šeimoms ir artimiesiems.
Šiemet sukako jau 77 metai, kai buvo įvykdytas 1941 metų birželio 14 dieną okupantų pradėtas masinis gyventojų trėmimas iš Lietuvos į tolimuosius SSRS kraštus. Prieš 67 metus (1951) vyko trėmimai „Ruduo“ (Osenj“), prieš 69 metus (1949) – „Bangų muša“ („Priboj“), prieš 70 metų (1948) – vienas didžiausių Lietuvos gyventojų trėmimų „Pavasaris“ („Vesna“). Trėmimai palietė visus socialinius sluoksnius ir visas tautines grupes. Buvo ištremta daugiau nei 300 tūkstančių iškiliausių Lietuvos gyventojų. Tai didžiulė netektis šaliai. Tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo gimtinės, prarado nuosavybę, sveikatą, artimuosius. Ištremtieji buvo žiauriai naikinami fiziškai kalėjimuose, lageriuose ir specialiose tremties vietose, kur didelė jų dalis žuvo arba mirė. Visa tai vertinama kaip nusikaltimas žmogiškumui, okupacinės valdžios vykdyto Lietuvos gyventojų genocido apraiška.
Šiandien LPKTS stengiasi suvienyti ir įtraukti į savo kilnią veiklą per 50 tūkstančių dabar Lietuvoje gyvenančių buvusių tremtinių ir politinių kalinių, kurie, nepalūžę tremtyje, lageriuose ir kalėjimuose, išliko gyvi ir sugrįžo į savo gimtinę arba tėvynę.
LPKTS įkūrimo data laikomi 1988 metai, kai buvo įkurtas „Tremtinio“ klubas, tačiau Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga pavadinta tik 1990 metais. Tada buvo 58 skyriai. Iš politinės organizacijos visuomenine tapome 2004 metais ir dabar tokia esame. Mūsų būstinė, kurioje vyksta valdybos, tarybos posėdžiai, minimos įvairios šventės, rengiamos parodos, susitikimai, mokymai, seminarai, yra įsikūrusi Kaune, Laisvės al. 39. Pastatas neseniai pagražėjo, o kai pavyks gauti lėšų ir renovuoti vidaus patalpas, ten tikrai bus malonu dirbti ir praleisti laisvalaikį.
Šiandien galime džiaugtis ir didžiuotis, kad nors mūsų gretos ir natūraliai nežymiai mažėja, tačiau veiklių, protingų ir patriotiškai nusiteikusių žmonių tikrai nestokojame. Nors kasmet prarandame nemažai mūsų narių, tačiau, kaip ir anksčiau, didžiausi mūsų filialai, kurie turi daugiau nei 500 narių, rikiuojasi į tokią eilę: Kaunas (2510, buvo 2560), Klaipėda (1564, buvo 1620), Panevėžys (1157, buvo 1072), Šiauliai (825, buvo 850), Šilutė (650, buvo 680), Radviliškis (420, buvo 440).
Kiti filialai, kurių iš viso sąraše yra 53, – mažesni, o juose narių skaičius svyruoja nuo kelių dešimčių iki penkių šimtų. Mažiausi savo narių skaičiumi yra Vilkijos (10) Grigiškių (27), Kaišiadorių (30) filialai. Tačiau atsakingai noriu pasakyti, kad reikšmė bei atliktų darbų skaičius ir kokybė mažai priklauso nuo narių skaičiaus filiale.
Iš skyrių metinių ataskaitų matyti, kad ne visuose filialuose jaučiamas narių mažėjimas. Džiugu pranešti, kad per 2017 metus Biržų, Joniškio, Kuršėnų, Širvintų, Vilkaviškio, ypač Panevėžio filialuose į mūsų gretas įstojo iš viso daugiau nei 154 nauji nariai. Todėl viena iš svarbiausių mūsų darbo krypčių laikau naujų narių į LPKTS priėmimą, kuriais jau tampa tremtinių vaikai ar net anūkai.
Nors mūsų sąjungai mažėjant tokiu tempu, kaip iki šiol, galėtume be problemų gyvuoti dar 15–20 metų, tačiau praėjusiame suvažiavime sakiau, o dabar pakartosiu: naujų narių priėmimo klausimu dar reikia dirbti, kad potencialius naujus narius sudomintume savo idėjomis, vertybėmis, siekiais ir darbais.
LPKTS valdybai ir tarybai pritarus, vykdėme darbus pagal įstatuose numatytas kryptis: dalyvavome tautinėje, patriotinėje, švietėjiškoje, socialinėje bei kultūrinėje veikloje.
Kalbant apie LPKTS veiklą, galima tik didžiuotis nenuilstamu, pasiaukojančiu ir neatlygintinu visų filialų žmonių bei jų pirmininkų darbu. Tik Jūsų dėka LPKTS yra gausiausia ir daugiausiai dirbanti iš visų kitų Lietuvoje įregistruotų 16 patriotinių organizacijų. Išanalizavę ir įvertinę pateiktas filialų veiklos ataskaitas, galime teigti, kad visų be išimties filialų nariai dirba tokius darbus: mini visas valstybės šventes, turintys chorus repetuoja, koncertuoja, dalyvauja chorų festivaliuose, prižiūri, stato bei atstato paminklus, atstato partizanų žemines, turintys muziejus dalyvauja muziejų veikloje, dalyvauja ekskursijose po atmintinas kovų už laisvę vietas, rengia mokinių ir mokytojų konferencijas, dalyvauja moksleivių chorų šventėse, rengia partizanų kovų inscenizacijas, dalyvauja knygų tremties ir rezistencijos tematika aptarimuose bei įvairiuose LPKTS įstatuose numatytas veiklas atitinkančiuose projektuose.
Taip pat mūsų sąjungos nariai rašo ir knygas, kurių vien praėjusiais metais išleista net keletas. Keleto iš paskutiniųjų išleistų knygų autoriai arba sudarytojai: Gintautas Kazlauskas, Julija Benedikta Ulevičiūtė, Alfonsas Staponkus, Teresė Rubšytė-Uksienė, Povilas Jakučionis, LPKTS Šakių filialas, Šilalės filialas, Stanislovas Abromavičius ir kt. O kur dar tradicinis sąskrydis „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje, jaunesniosios kartos sąskrydis, žygiai partizanų takais. Su vyresnės kartos atstovais nuoširdžiai bendravome organizuodami seminarus apie orią senatvę ir jos ypatumus.
Vienas iš svarbiausių mūsų darbų – ugdyti jaunosios kartos patriotiškumą ir pagarbą kovotojams už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Jeigu tokių darbų nedirbtume, tai mūsų kovos, vargai ir netektys būtų paskandinti užmarštin, o tauta, nežinanti savo praeities, neturi ir ateities.
Mūsų darbus labiausiai garsina periodiškai nuo 1988 metų leidžiamas, nemažinant apimties, savaitraštis „Tremtinys“. Šį mėnesį išleistas jau 1300-asis numeris.
Paminėsiu keletą įvykusių kultūrinių renginių, kurie ypač pavyko ir buvo reikšmingi mūsų darbų sąraše.
Vieni iš svarbiausių LPKTS renginių – tai tradiciniai sąskrydžiai „Su Lietuva širdy“. Su džiaugsmu juos prisimename, nes dabar Ariogaloje susirenka net iki 10 tūkstančių tremtinių, politinių kalinių, partizanų bei mus suprantančių ir palaikančių bendraminčių. Šiemet į mūsų šventę rinkomės jau 28 kartą. Priminsiu, kad pirmajame sąskrydyje dalyvavo per 80 tūkstančių žmonių.
Pirmoji buvusių tremtinių ir politinių kalinių dainų šventė 1991 m. įvyko Kauno Dainų slėnyje. Vėliau dainų ir poezijos šventė „Leiskit į tėvynę“ kas dvejus metus buvo rengiama vis kitame Lietuvos mieste. Po 23 metų vėl sugrįžo į Kauną, paskui į Kėdainių sporto rūmus, o šiemet į respublikinę buvusių politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventę „Leiskit į Tėvynę“ visi rinkomes Šilalės pramogų parke. Šiose šventėse visada dalyvauja per 35 buvusių tremtinių chorai iš visos Lietuvos, todėl drąsiai galima teigti, kad čia dainavo visa Lietuva. Kitą tokią šventę 2020 m. planuojame kartu su savivaldybe surengti Anykščiuose. Kviečiame visus dalyvauti.
Mūsų organizuojami jaunesniosios kartos sąskrydžiai visus sutelkia dar reikšmingesniems darbams, išsaugant pasipriešinimo kovų istorinę atmintį, pirmiausiai dėl jaunimo, o po to ir dėl tų, kurie dar abejoja arba visiškai nežino tikrosios partizaninių kovų ir tremties istorijos. Jeigu šio darbo nedirbsime, tai mūsų kovos, vargai ir netektys bus paskandinti užmarštyje. Apgailestauju, kad dėl lėšų stokos šiais metais toks sąskrydis nukeltas kitiems metams.
2001 metais pradėti edukaciniai žygiai „Partizanų kovų takais“. Per visus tuos metus ne vieną kartą aplankėme visas Lietuvos partizanų apygardas. Minėtuose renginiuose buvo daug jaunų žmonių, todėl manome, kad patirti įspūdžiai suteikė moksleiviams galimybę prisiliesti prie pasipriešinimo okupacijai ir partizaninių kovų istorijos, pabendrauti su dar gyvais tos istorijos kūrėjais. Tai buvo gyvoji istorijos pamoka, ugdanti jaunosios kartos patriotiškumą ir pagarbą kovotojams už Lietuvos laisvę. Visi tokie renginiai mus vienija ir sutelkia dar reikšmingesniems darbams, išsaugant pasipriešinimo kovų istorinę atmintį.
Per pastaruosius kelis metus LPKTS atliko ir daugiau reikšmingų darbų: sukurtas visiškai naujas mūsų sąjungos internetinis puslapis, su LGGRTC išspręsti tremties ir rezistencijos muziejų tolimesnio darbo klausimai bei paminklo Dainavos partizanams Alytuje statymo finansavimas. Sėkmingai vykdomi LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei įvairių programų projektai.
Nors jau eilę metų LPKTS deda didžiules pastangas dėl Lukiškių aikštės Vilniuje paskirties ir joje paminklo „Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymo, tačiau šiuo klausimu gerų žinių kol kas dar neturime. Nepritarėme ir pareiškėme savo griežtą nuomonę dėl Genocido ir rezistencijos muziejaus pavadinimo. Mes prieš tai, kad būtų eliminuotas žodis „genocido“, nes genocidas Lietuvoje tikrai buvo. Pareiškėme, kad griežtai smerkiame bandymus diskredituoti Lietuvos laisvės kovas prieš sovietų okupaciją ir sumenkinti tokių didvyrių, kaip Adolfas Ramanauskas, garbę. Su kitomis patriotinėmis organizacijomis raginome visas Lietuvos savivaldybes pašalinti iš viešųjų erdvių sovietinės ideologijos paminklus arba nors nuo tokių paminklų pašalinti žodžius, neatitinkančius istorinės tiesos. Nepritarėme LGGRTC reorganizavimui bei Seimo Laisvės kovų ir Istorinės atminties komisijų sujungimui ir pareiškėme apie tai LR Seimui ir Vyriausybei.
Šiuo metu, kaip ir praėjusiais metais, LPKTS finansinė padėtis yra patenkinama, nesame turtuoliai, tačiau būtiniausioms išlaidoms lėšų turime. Tai lėmė mūsų priimta pagrįsta taupymo programa. Šiek tiek piniginių lėšų gavome iš rėmėjų, kitą dalį užsidirbome iš Lietuvoje vykdomos projektinės veiklos, parduodamų knygų, patalpų nuomos. Didesnių lėšų bandėme užsidirbti dalyvaudami tarptautiniuose projektuose, tačiau projektų vertinimo komisijos įvertinimas šį kartą mums nebuvo palankus. Ateityje taip pat žadame nenutraukti projektinės veklos, nes kitokių rimtų finansavimo šaltinių nematome.
Labai svarbu, kad mes aktyviai dalyvavome ir šalies politiniame gyvenime. Tai įrodo, kad 2015 metų rinkimuose į savivaldybių mero postą išrinkti keli TS-LKD Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos nariai. Tik ką Zanavykų rinkiminėje apygardoje mūsų sąjungos narė išrinkta į LR Seimą. Taip pat džiaugiuosi kartu su tais mūsų nariais, kurie išrinkti į savivaldybių tarybas. Tai rodo, kad rinkėjai pasitiki dorais ir sąžiningais mūsų sąjungos nariais, tai rodo ir mūsų politinę brandą, tai rodo, kad mes matomi ir nesame tik eiliniai balsuotojai.
Malonu pasidžiaugti, kad glaudžiai bendradarbiaujame su giminingomis organizacijomis Europoje: Latvijos, Estijos bei Tarptautine komunistinių režimų represuotų asmenų organizacija (INTER-ASSO), kurios konferencijose LPKTS atstovavo Rasa Duobaitė-Bumbulienė, anksčiau – Juozas Savickas, Petras Musteikis, Vanda Briedienė, Povilas Jakučionis ir kiti.
Brangūs buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, partizanai, kentėję Sibiro šaltį, alkį, paniekinimą, praradę sveikatą, namus, brolius, tėvus ir artimuosius, būkime budrūs, visi vieningai remkime Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, dirbkime ir kovokime už mūsų teises ir neleiskime komunistų pasekėjams mūsų žeminti, o mūsų kovų kelio istoriją paskandinti užmarštin. Tik mūsų gausios, vieningos ir patriotiškai nusiteikusios gretos padės išlikti šioje kovoje.
Padėka
Už LPKTS 30-mečio šventės organizavimą dėkojame valdybos pirmininkei Rasai Duobaitei-Bumbulienei.
Už pagalbą organizuojant renginį nuoširdžiai dėkojame: Lietuvos kariuomenei – už orkestrą, vedantį eiseną, Lietuvos policijai – už palydą ir saugumą, Lietuvos šaulių sąjungai – už pagalbą užtikrinant eisenos saugumą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (projektas „Esame stiprūs, reikalingi ir vieningi“) už paramą, Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos dvasininkams – už šv. Mišias ir atminimo lentos atidengimą, Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriui – už bendradarbiavimą ir geranoriškumą, architektui Aidui Bumbuliui – už neatlygintiną atminimo lentos projekto suderinimą, įmonėms „Mažoji Hermina“ ir „Žydėk.lt“ – už neatlygintinai sukurtą salės grožį, UAB „Rūta“ ir UAB „Lukšių pieninė“ – už paramą vaišėmis, LK Vilniaus įgulos karininkų ramovės chorui „Aidas“ ir Šilalės kultūros centro moterų kvartetui „Aitra“ – už dainas, aktoriui Petrui Venslovui ir Viliui Kaminskui – už „dirigavimą“ šventei, visiems savanoriams ir svečiams.
LPKTS pirmininkas G. RUTKAUSKAS,
LPKTS valdyba
