Kiekvienas kelias dainuojant lengviau nueinamas
Kas dvejus metus vis kitame Lietuvos mieste rengiama respublikinė politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventė „Leiskit į Tėvynę“. Pirmoji įvyko 1991 metais Kaune, šešioliktoji – birželio 15-ąją Utenoje. Šventės pavadinimas – eilutė iš poeto, kunigo Juozo Šnapščio-Margalio eilėraščio, kuriam muziką sukūrė Lionginas Abarius. Beje, poetas Juozas Šnapštys-Margalis palaidotas Sudeikių bažnyčios šventoriuje, Utenos rajone.
Praėjus daugiau nei 80 metų nuo didžiųjų trėmimų pradžios, tragiški represijų išgyvenimai – vis dar atvira žaizda buvusių tremtinių širdyse. Išplėšti iš savo gimtųjų namų (naktį, pusnuogius žiemos metu, neleidę nieko pasiimti su savimi, jų namus padegę išvežė – tikra tiesa), toli nuo Tėvynės žmonės išgyveno svetimos žemės šaltį, badą, vargano gyvenimo kančias tremty, tačiau išlikę stiprūs dvasia. Juos gelbėjo malda, tikėjimas ir viltis sugrįžti – galinga atrama ir stiprybė. Ištvermės teikė ir daina, savyje talpinusi tiek daug: gimtosios žemės, artimųjų netekties skausmą, troškimą sugrįžti, meilę savo kraštui, Tėvynės ir laisvės ilgesį.
Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčioje, minint 1941-uosius ir pokario rezistencijos metus, šv. Mišias aukojęs kun. Remigijus Kavaliauskas, šios bažnyčios klebonas ir Utenos dekanato dekanas, kvietė maldai ir atjautai už tremtyje kentėjusiuosius ir grįžusiuosius, už Amžinajam poilsiui likusiuosius tremties žemėj bei už Lietuvą tokią, kuri apgintų iškovotas vertybes. (...)
Laimutė KRAUKŠLIENĖ
Nuotraukose - 1) LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas, LR Seimo narė, vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, LPKTB pirmininkas Pranas Uloza, 2) Šventės pabaigoje pagerbiami visi chorų vadovai
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 24 (1574)
Daugiau vilties ir daugiau šviesos
Lietuvos žemėje tyliai ošia žali miškai, šviečia skaisti saulė, gyvena laisvi žmonės ir vis labiau nuo mūsų tolsta žiaurūs represijų metai. 1941 metų birželio 14-ąją prasidėjęs Lietuvos gyventojų genocidas virto tautos tragedija. Todėl turime puoselėti ir saugoti istorinę atmintį ateinančioms kartoms ir kad istorija nebūtų parašyta su klaidom. Šiais metais „Juodojo birželio“ paminėjimas Ukmergėje pasižymėjo renginių gausa.
Gegužės mėnesio pabaigoje Ukmergės kraštotyros muziejuje buvo pristatytas dokumentinis filmas „Daktarė Dalia Grinkevičiūtė“, sulaukęs ukmergiškių susidomėjimo šia moters, rašytojos, gydytojos, tremtinės sudėtingo likimo vingiais. Ji nepalūžo ne tik tremtyje prie Laptevų jūros, bet ir grįžusiai Lietuvoje teko patirti visus sovietinio režimo baisumus. Buvo labai įdomu pasiklausyti filmo režisieriaus Justino Lingio ir „Lapteviečių“ bendrijos pirmininko Jono Markausko pasakojimų apie filmo idėją, kūrimo procesą.
Birželio mėnesio pradžioje Ukmergės Vlado Šlaito bibliotekoje buvo pristatytas filmas „Antanas Lukša. Brolio pažadas“ ir kartu padedant bibliotekos kolektyvui eksponuota paroda „Laikom frontą“, sulaukusi didelio moksleivių susidomėjimo. (...)
Aldona KALESNIKIENĖ
Nuotraukoje - kalba LPKTS Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 24 (1574)
Gedulo ir vilties dienos minėjimas Utenoje
Ankstyvas rudens rytas. Atrodė netikėtumų nebus. Močiutė kepa duoną. Senelis ruošiasi nuarti bulves. Vyresnieji – į mokyklą, jaunesnieji – po namus. Namai apsupami kariškių, įsakoma skubiai ruoštis. Močiutė dar ramiai ištaria nekviestiems svečiams: „Jei šaudysit, tai šaudykit vietoj“.
Deja, rytas atnešė permainas. Ramus gyvenimas pavirto nenuspėjamu. 1951 m. spalio 2 d. Būgų šeima ištremiama į Krasnojarsko kraštą, kartu ištremiama ir Galvydžių šeima iš gretimo kaimo. Para „gruzovike“ tarp daiktų su mažais vaikais ir pasiligojusiais seneliais. Dvidešimt šešios dienos gyvuliniame vagone be elementarių higienos sąlygų, normalaus maisto. Trys paros ant šaligatvio nuvykus į vietą. Niekam nereikalingi. Darbo jėga nereikalinga – reikalinga kančia. Tokia Stalino politika: sunaikinti tautos žiedą, suardyti žmonių gyvenimus, o likusiems paduoti degtinės. Tautos nebėra.
Birželio 14 dieną Utenos Laisvės ir kovų muziejuje buvo paminėta Gedulo ir vilties diena. Renginyje dalyvavo Seimo narys Edmundas Pupinis, savivaldybės atstovai: vicemeras Rimantas Dijokas, vicemerė Daiva Pečionė, TS-LKD Utenos skyriaus pirmininkė Kristina Gogelienė, menininkas Kostas Bogdanas, meno mokyklos mokiniai. (...)
Dangira KAULINIENĖ
Nuotraukoje - Minėjimo dalyviai prie gyvulinio vagono
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 24 (1574)
Birželio 14-ajai skirti renginiai Merkinėje
Birželio 14 dieną Merkinės krašto muziejuje vyko renginys, skirtas Gedulo ir vilties dienai paminėti. Muziejininkai pakvietė į susitikimą su LGGRTC istorikais Ramona Staveckaite-Notari, Enrika Kripiene bei Andriumi Tumavičiumi, kurie kalbėjo apie Dzūkijos krašto partizanes moteris. Dalyvavo Merkinės Vinco Mickevičiaus-Krėvės gimnazijos moksleiviai (lydintys mokytojai Eglė Sabonienė ir Eimantas Vitkauskas), vietos bendruomenės nariai, svečiai iš Alytaus ir Vilniaus.
Pranešėjai pasidalijo įžvalgomis. Nors pokario pasipriešinimo kontekste dažniausiai kalbama apie vyrus, tačiau „karas – ne vien vyrų reikalas“. Moterims Laisvės kovose teko įvairios funkcijos, kurių reikšmė pasipriešinimui – neabejotina. Taip pat moterys – dažnos išlikusios tiesioginės ginkluotos rezistencijos liudininkės. Į pokario laikotarpį dažnai ir tyrinėtojai, ir skaitytojai žvelgia jų akimis (pavyzdžiui, atsiminimuose ar tardymo protokoluose).
Istorikas Andrius Tumavičius, atlikęs tikslinius tyrimus, susistemino ir pateikė „Kolektyvinę Nemuno srities partizanės biografiją“ (duomenys apie 169 partizanes), kuri statistiškai atrodo taip: lietuvė, 20-metė, ūkininkė, baigusi pradinę mokyklą, neištekėjusi, neturinti vaikų, šeimos nariai dalyvavo ginkluotoje rezistencijoje, rezistencinę veiklą pradėjo kaip rėmėja ar ryšininkė, vykdžiusi ūkines užduotis ir dalyvavusi ginkluotoje kovoje, areštuota arba žuvusi.
Diskusijos metu šių eilučių autorius LGGRTC istorikams pateikė duomenis (kopijas iš 1999 m. laikraščio „Alytaus naujienos“ straipsnio „Dzūkijos partizanės“) apie Dainavos apygardos rezistencijos tyrinėtojo, istoriko Henriko Rimkaus (1958–2004) atliktą tyrimą, siekiant indentifikuoti ir pagerbti moteris partizanes. Tikėtina, jog ši informacija papildys jau sukauptas žinias.
Vidurdienį renginio dalyviai ir svečiai iš muziejaus vyko į Dainavos apygardos partizanų memorialą – tylos minute pagerbti žuvusių už Lietuvos laisvę. Prie paminklo Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui uždegta atminimo žvakelių. (...)
Gintaras LUČINSKAS
Mindaugo Černiausko nuotraukose - Minėjimo dalyviai prie paminklo partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 24 (1574)
