„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 19 (1473) 2022 m. gegužės 20 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama iki kiekvieno mėnesio 24 dienos bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Laikraštis išeina 4 kartus per mėnesį.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,81 Eur,
    3 mėn. – 11,46 Eur,
    6 mėn. – 22,92 Eur,
Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS buveinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Rusijos armijos žiaurus elgesys nesikeičia


    Vykstant siaubingiems žudymams Ukrainoje, tarsi iš naujo atradau šiuo metu Vokietijoje gyvenančio „Vilko vaiko“ Zigfrido Gronau
    knygą Klyksmas vaiduoklių mieste“, prie kurios paruošimo spaudai prieš penkerius metus prisidėjome ir mudu su šviesios atminties rašytoju Robertu Keturakiu. Tai dešimtmečio vaiko pateikta kronika, kartu su šeima 1944–1945 metais patirtos kančios, siaubingos vokiečių tautybės žmonių žudynės, badas. Tada vyko generolo Ivano Černiachovskio vadovaujamų ginkluotų gaujų siautimas Karaliaučiuje. Didelių kančių vaikas patyrė ir pabėgęs iš tikro pragaro į sovietinių metų niokojamą Lietuvą. Atrodė, kad žmonija neturi užmiršti tada gautų gyvenimo pamokų, tačiau taip neįvyko... Net dabar Lietuvoje atsiranda išsigimėlių, pateisinančių žudynes Ukrainoje.
    Z
    igfridas atsiminimus rašė vokiečių kalba, kuri jam lengviau padėjo apmąstyti išgyvenimus. Knyga pirmiausia pasiekė Vokietijos žmones, kurie mažai ką žinojo apie „Vilko vaikų“ dalią patyrusius ir Lietuvoje užaugusius Rytų Prūsijos vaikus. Praėjus keleriems metams po knygos pasirodymo Vokietijoje, prisiminimus išvertė į lietuvių kalbą.

    Pokalbiai su Zigfridu Gronau

    Dabar Zigfridas ir Jadvyga Gronau gyvena netoli Flensburgo (vok. Flensburg), Vokietijos šiaurėje, Šlėzvigo-Holšteino žemėje, prie Danijos sienos. Vertindamas įvykius Ukrainoje, Zigfridas sako, kad informacija vokiečiams atkeliauja iš Vokietijos, Lietuvos ir Rusijos. Žinoma, ji labai skirtinga, klaidina žmones. Jis tuo klausimu turi savo nuomonę, nes išgyvenęs karo baisumus.
    Zigfrido nuomone, praeitas šimtmetis buvo žudynių ir tautų naikinimo amžius. Nieko negina, ypač vokiečių vadukų, kurie naikino žydų tautą, o atėję sovietai jautėsi kaip nugalėjai, nieko nesigailėjo. Tačiau abi pusės ir savųjų negailėjo.

    1945-aisiais iš Rytprūsių į Lietuvą pasipylė alkanų paauglių ir mažų vaikų minia. Su tėvais, ar vieni. Per Zanavykus, pamarį, Kauną ėjo jie dienų dienas ir tiesdami rankutes prašė valgyti. Alkani, žaizdoti, utėlėti slinko jie per kaimus, bažnytkaimius, nakvojo šieno kaugėse, giriose, iš bado valgė medžių ūglius, rinko dar tik nokstančias uogas. Bręstant javams, užgulė juos. Žmonės šelpė, kiek tik pajėgė. Priimdavo pernakvoti, pavalgydindavo, tik priglausti ilgesniam laikui buvo uždrausta, tad bijojo: priešų vaikai!..
    Žinoma, kad ir šiuo metu dar keli šimtai „Vilko vaikų“ gyvena Lietuvoje. Šilutėje gyvenantys Alfred Plink ir Herbert Kelch yra pasakoję apie savo vaikystę: „Lietuvoje buvo žmonių, mus maitinusių, nupraususių, palaikiusių iki mėnesio, bet ilgiau priglausti mūsų bijojo... Okupantai sakydavo, kad visi vokiečiai priešai, net vaikai. Visiems turėdavome atiduoti pagarbą, kitaip mušdavo. Ir bausdavo mūsų geradėjus.“ (...)

    Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Nuotraukoje - Tragiško likimo šeima: Ernst Artur Gronau su žmona Erna Lina ir vaikais (iš kairės): Hannelore, Zigfridu ir Christel Edith. Trečioji dukrelė Erna Ilsė dar nebuvo gimusi. Kionigsberg, 1940 metai
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 19-21 (1473-1475)

     

    ,,LKBK“ leidėjas ir platintojas – kunigas Antanas Gražulis

    Kun. Antanas Gražulis 1992 m. birželio 10 d. apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, 2000 m. birželio 30 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2010 m. kovo 24 d. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.
    A. Gražulis gimė 1952 m. balandžio 28 d. Alytaus r., Mankūnų k., Monikos ir Antano Gražulių gausioje penkiolikos vaikų šeimoje. Trys šios šeimos sūnūs tapo kunigais. 1978 m. A. Gražulis baigė Kauno kunigų seminariją. 1979 m. įstojo į pogrindinį jėzuitų ordino noviciatą Bijutiškyje (Molėtų r.), po kelerių metų tapo jėzuitų vienuolijos nariu. 1978–1988 m. buvo vikaras Prienuose, Alytuje, 1988 m. – Sangrūdoje (Marijampolės r.). 1978 m., paskirtas vikaru į Prienus, iš karto pradėjo darbą su jaunimu ir šeimomis.
    Rengė sovietinės valdžios draudžiamus jaunimo susirinkimus, rekolekcijas, katechezės pamokas, tautinių ir religinių švenčių minėjimus. Jaunimo susitikimus ne kartą išvaikydavo sovietiniai pareigūnai. Dėl to kai kurie susitikimai buvo organizuojami Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje. Šioje veikloje dalyvavęs jaunimas vykdė ir aktyvią antisovietinę veiklą – Vasario 16-osios proga slapta iškeldavo trispalves, rinkdavo parašus po įvairiais protesto pareiškimais, talkino naktimis statant kryžius. Vėliau kunigaudamas Alytaus ir Sangrūdos parapijose kun. A. Gražulis taip pat organizavo katalikiško jaunimo religinį ir patriotinį švietimą.
    Nuo 1978 m. kun. A. Gražulis rinko medžiagą pogrindinei spaudai, su kitais daugino ir platino „Aušrą“, „LKBK“, „Tiesos kelią“ ir kitus pogrindinius periodinius leidinius bei religinę literatūrą. Nuo 1983 m. kun. Jonui Borutai SJ padėjo organizuoti „LKBK“ spausdinimą, aprūpindavo reikiama technine įranga – rašomosiomis mašinėlėmis, šriftu, nes tai dėl konspiracijos reikėdavo dažnai keisti. Rūpinosi parengtų perduoti į Vakarus „LKBK“ mikrofilmų slėpimu suvenyruose, kurie būdavo perduodami į Lietuvą atvykstantiems JAV lietuviams. Pogrindžio leidiniui „Aušra“ parūpindavo popieriaus. Didelį dėmesį skyrė religinei spaudai. Savo tėviškėje, tėvų sodyboje, įkūrė pogrindinę spaustuvę. Čia kun. A. Gražulio rūpesčiu pogrindžio sąlygomis 10 000 egz. tiražu išleistas tikybos vadovėlis – katekizmas „Tikybos pirmamokslis“. Kardinolo Sigito Tamkevičiaus teigimu, anuo metu tokie katekizmai buvo ne mažiau svarbūs už antisovietinę literatūrą, nes ugdė ateities Lietuvą.

    Arvydas GELŽINIS,
    LGGRTC istorikas

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 19 (1473)

     

    Spaudos atgavimo dienai – paroda ir knygos sutiktuvės Alytuje


    Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui primena baisias carinės Rusijos valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis.
    Slaptųjų knygų skaičius nepaprastai sparčiai augo. Nuo lietuvių raštijos pradžios ligi 1864 m., – t.y. per 300 metų, lietuviškų knygų iš viso buvo išspausdinta vos 750; nuo draudimo pradžios iki 1883 m., – t.y. iki „Aušros“ gimimo, buvo išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1903 m., neskaitant laikraščių, buvo išspausdintos 1372 knygos. Nepaisant didelio konfiskuojamų spaudinių skaičiaus, jų vis nepaliaujamai daugėjo. Tautiškos savimonės piliečiai leisdavo lietuviškas knygas ir laikraščius iš rankų į rankas; milžinišką darbą atliko unikalios „profesijos“ žmonės, savotiški spaudinių platintojai – knygnešiai. Už slaptą knygų laikymą ir platinimą nukentėjo maždaug 1000 žmonių. Tarp jų buvo ir valstiečių, ir kunigų, ir pasauliečių inteligentų. Kova dėl spaudos išjudino sąmoningų lietuvių dalį, laimėjimas sustiprino pasitikėjimą savimi, tačiau draudimo padaryta žala buvo milžiniška. Kita vertus, spaudos atgavimas prikėlė visą tautą naujam gyvenimui – po kelerių metų lietuvių visuomeninis kultūrinis gyvenimas tiesiog pražydo – auga talentingų rašytojų karta, suklesti menai – Lietuva pamažu žengia į tikrą kultūrinį atgimimą.
    Gegužės 6 d. popietėje Alytaus miesto teatro fojė (2-ame aukšte) vyko renginys, skirtas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti. Buvo Alytaus kolekcininkų klubo narių parodos „Du amžiai istorijos“ pristatymas bei alytiškio kolekcininko Kęstučio Tamulevičiaus naujausios knygos „Pirmosios rašytinės konstitucijos (JAV, ATR) 1787–1791“ sutiktuvės. (...)

    Gintaras LUČINSKAS
    Mindaugo Astrausko nuotraukoje - parodos atidarymo akimirkos
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 19 (1473)

     

    Policininkas, partizanas Antanas Vailionis

    Antanas Vailionis, Antano sūnus, gimė 1913 m. birželio 19 d. Seinų apskrityje, Leipalingio valsčiuje, Jovaišių kaime. Tėvai buvo ūkininkai. Baigęs Jovaišių pradinę mokyklą, dirbo tėviškėje. 1935 m. gegužės 1 d. – 1936 m. spalio 1 d. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 2-ame Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų pulke. Eskadrone baigė jaunų kareivių instruktorių kursus, jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis.
    1940 m. birželio 1 d. Antanas Vailionis priimtas į Vilniaus miesto policijos raitųjų rezervą policininku. Vokiečių okupacijos metais tarnavo policijoje Vilniuje. Nuo 1942 m. tarnavo kainų tvarkymo nuovadoje Vilniuje, vėliau policijos vachmistru Leipalingyje.
    Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje, 1944 m. įsitraukė į partizaninę kovą, tapo Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanu, slapyvardžiu Špokas. Dalyvavo daugelyje kautynių su NKVD. 1947 m. spalio 13 d. žuvus garsiajam Antanui Grušauskui-Siaubui, Karininko Antano Juozapavičiaus grupės vadu buvo paskirtas Antanas Matulevičius-Skiedra, o 1-ojo būrio, vėliau pavadinto Siaubo vardu, vadu – Antanas Vailionis-Špokas. 1948 m. birželio 2 d. žuvus grupės vadui Antanui Matulevičiui-Skiedrai, grupės vadu paskirtas Antanas Vailionis-Špokas. Jam 1948 m. rugpjūčio 15 d. buvo suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis.
    Antanas Vailionis-Špokas žuvo 1950 m. birželio 24-osios naktį, kartu su trim partizanais, Žaliamiškyje, Vilkiautinio kaimo apylinkėse (Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje), Dainavos apygardos štabo bunkeryje. Į vadavietę MGB atvedė Kazys Kalanta, buvęs partizanų ryšininkas, partizanas Aidas, vėliau MGB užverbuotas ir tapęs jų agentu „Vasariu“. Išdavikas nušovė vadavietę saugojusį Karininko Antano Juozapavičiaus tėvūnijos partizaną Anastazą Kaknevičių-Švidrį, ir kilo mūšis su slėptuvę apsupusiais emgiebistais. Žuvo Dainavos apygardos vado adjutantas Antanas Babrauskas-Radvila ir Karininko Antano Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Antanas Vailionis-Špokas. Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, nematydamas jokios išeities ir nenorėdamas pasiduoti į priešų rankas, nusišovė. Partizanų palaikai buvo išniekinti Leipalingyje. Manoma, kad Leipalingyje jie ir paslėpti (užkasti). (...)

    Gintaras LUČINSKAS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 19 (1473)