„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 31 (1485) 2022 m. rugpjūčio 19 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama iki kiekvieno mėnesio 24 dienos bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Laikraštis išeina 4 kartus per mėnesį.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,81 Eur,
    3 mėn. – 11,46 Eur,
    6 mėn. – 22,92 Eur,
Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS buveinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • LPKTS Utenos filialo atgimimas


    1988 metų gruodžio 8 dieną įvyko steigiamasis Utenos skyriaus susirinkimas, iniciatyvinei grupei priklausė: Ona Aglinskienė, Stasė Barkauskienė, Algirdas Čižas, Petras Lastauskas ir Jonas Rūkas. 1989 metų vasarį pirmininku išrinktas Alfonsas Streikus, vėliau – Ona Gabionytė-Aglinskienė. Nuo 1990 metų filialui vadovavo Vincas Bliznikas.
    1988 m. spalio mėn. „Tremtinio“ klubo Utenos skyriaus pirmininko Alfonso Streikaus, Utenos dekano Jono Pranevičiaus ir buvusio politinio kalinio Prano Medeišos rūpesčiu Utenos Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčios šventoriuje pastatytas koplytstulpis ir memorialinė sienelė Utenos krašto gyventojų, žuvusių partizaniniame judėjime ir sovietiniuose lageriuose, mirusių tremtyje atminimui. 1992 m. Papiškio kaime pastatytas paminklas paskutiniam žuvusiam Aukštaitijos partizanui Antanui Kraujeliui atminti (skulptorius Vladas Urbonavičius). 1995 m. Utenoje, ant kalnelio, kur užkasta apie 600 partizanų, pastatyta Kankinių koplyčia. Utenos rajone pastatyta daug paminklų žuvusiems partizanams ir sovietinio genocido aukoms atminti. LPKTS Utenos filialo pirmininko Vinco Blizniko iniciatyva įrengtos memorialinės lentos prie buvusios NKVD-MGB būstinės.
    LPKTS Utenos filialo pirmininkas Vincas Bliznikas organizavo konferencijas, dainų ir poezijos šventes „Leiskit į Tėvynę“, žygius partizanų takais. Tačiau aktyvų LPKTS Utenos filialo pirmininką palaužė liga. Kurį laiką klestėjęs filialas tarsi sustojo laike – dalis buvusių narių dalyvauja LPKT bendrijos veikloje.
    Dar 2021 m. LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila kartu su kitais nariais lankėsi Utenoje, susitiko su buvusiais LPKTS Utenos filialo ir LPKTB Utenos skyriaus nariais. Aplankytas Laisvės kovų muziejus, Kraštotyros muziejus, aptarti filialo atgaivinimo klausimai. Tačiau tik šį rugpjūtį pavyko išspręsti įsisenėjusias problemas. Utenos kultūros centre susibūrė nemažas būrys buvusių tremtinių, politinių kalinių bei visuomenininkų. (...)

    Dalia POŠKIENĖ
    Nuotraukoje - Susitikimo Utenoje dalyviai.

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 31 (1485)

     

    Be žinios dingęs pulkininkas

    Rugpjūčio 7 dieną sukako 125 metai, kai gimė Lietuvos karinis veikėjas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko vadas, generalinio štabo pulkininkas Leonas Gustaitis. Jis gimė 1897 m. rugpjūčio 7 d. Marijampolės apskrityje, Jiestrakio kaime. 1908 m. baigė pradžios mokyklą ir įstojo mokytis į Veiverių mokytojų seminariją, kurią baigė 1915 m. Mokytojavo Marijampolės apskrityje. 1917 m. apsigyveno Kėdainių apskrities Gudžiūnų valsčiuje ir mokytojavo Devynduonių pradinėje mokykloje, lankė mokytojų kursus, kuriuose kartu dėstė lietuvių kalbą.
    Po 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo ir ėmus grėsti pavojui Lietuvos valstybingumui, 1919 m. kovo 28 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, tačiau dalyvauti kovos veiksmuose neteko, nes buvo paskirtas mokytis į karo mokyklą, kurią baigė gruodžio mėn. kartu su II laidos karininkais, ir jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. 1920 m. vasario–gruodžio mėn. dalyvavo kautynėse su lenkais ties Turmantu, Seinais, Varėna, Trakais. 1920 m. gruodžio mėn. paskirtas 6-ojo pėstininkų pulko kuopos vadu. 1921 m. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis. Po metų skiriamas pulko vado adjutantu ir šiose pareigose tarnavo iki 1923 m. liepos mėn. ir grįžo į kuopos vado pareigas.
    1926 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus ir rugsėjo mėn. paskirtas 9-ojo pėstininkų pulko vyresniuoju karininku, po metų suteikiamas kapitono laipsnis. Gruodžio mėn. atšaukiamas iš 9-ojo pėstininkų pulko ir skiriamas Karo mokslo valdybos vadovėlių rengėju. 1928 m. – majoras ir siunčiamas mokytis į Italijos Generalinio štabo akademiją Turine, kurią baigė 1932 m. Dirbo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo 2-ajame ir 3-ajame skyriuose, nuo 1934 m. kovo mėn. – Generalinio štabo 2-ojo (žvalgybos) skyriaus viršininkas, nuo rugpjūčio mėn. dar ir Karo mokyklos lektorius, jam suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis.
    1936 m. balandžio 8 d. Respublikos Prezidento Antano Smetonos įsakymu Leonas Gustaitis paskiriamas 1-ojo pėstininkų (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino) pulko vadu (pulkas tuomet buvo dislokuotas Ukmergėje). (...)

    Paruošė Stasys IGNATAVIČIUS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 31 (1485)

     

    Iškilmingai atsisveikinome su monsinjoru Vytautu Grigaravičiumi


    Liepos mėnesio paskutinį sekmadienį Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos tikintieji gausiai susirinko į šios parapijos didžiąją šventovę – baziliką atsisveikinti su klebonu monsinjoru Vytautu Grigaravičiumi. Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo dekretu, pasiremiant Bažnyčios Kanonų teisės nuostatais, jis atleistas iš minėtos parapijos klebono pareigų ir paskirtas Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos parapijos klebonu.
    Tarnaudamas kitose parapijose savo veiklumu pasižymėjęs kunigas Vytautas Grigaravičius į Kauno Kristaus Prisikėlimo parapiją buvo paskirtas prieš dvidešimt metų – 2002 m. kovo 28 d. tuometinio arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus dekretu, viliantis, kad ir čia jis sugebės įprasminti savo turimą energiją atkuriant tautos Prisikėlimą simbolizuojančią bažnyčią. Ši šventovė tada buvo išramstyta įvairiais pastoliais, viduje nejaukiai švilpavo dulkėti vėjai, aplinkui – mėtėsi surūdiję geležgaliai, „puikavosi“ krūvos šiukšlių. Žmonės jau buvo nusivylę šios bažnyčios per ilgai užsitęsusiais restauracijos darbais.
    Visa tai matydamas jaunasis kunigas taip pat galėjo nusivilti, suabejoti savo galimybėmis, pajusti į širdį besiskverbiantį nerimo ir nusivylimo kirminą. Parapijos biudžetas ne tik buvo tuščias, bet jį slėgė ir didžiulės skolos. Tačiau naujasis šios parapijos šeimininkas įstengė suprasti, kad jį čia atvedė Dievo valia, kad su Jo pagalba įveiksiąs visas iškilusias kliūtis. Kaip prisimena pats monsinjoras, tada kilo nenugalimas noras ir entuziazmas kuo greičiau pradėti vykdyti Dievo valią ir nugalėti susidariusį slogutį. „Pirmiausia ne puoliau ieškoti lėšų šios šventovės atstatymui, bet norėjosi kurti gyvąją Bažnyčią,“ – prisimena Vytautas Grigaravičius. (...)

    Zigmas TAMAKAUSKAS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 31 (1485)