Ilga kelionė į Sibirą
1951 m. spalio 2–3 dienomis sovietų okupuotos Lietuvos teritorijoje vyko vieni iš paskutinių trėmimų, kodiniu pavadinimu „Osenj“ („Ruduo“). Jų metu į Krasnojarsko kraštą ištremta daugiau kaip 16 tūkst. žmonių, tarp jų net apie 5 tūkst. vaikų. Prievartines kančias patvirtino LKP (b) CK sekretorius Antanas Sniečkus nutarimu „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos“. Deportacijos vyko keliais etapais. Tarp tremiamųjų buvo ir dabar Pamūšio kaime (Pasvalio r.) gyvenančios Felicijos Lukošaitienės šeima: tėveliai ir penki vaikai. Moteris sako, kad nors nuo tų baisių dienų praėjo jau 73 metai, viską gerai menanti. Stengiasi dalyvauti savo kaimo kultūros namuose vykstančiuose renginiuose Gedulo ir vilties dienai paminėti. Tačiau labiausiai didžiuojasi, kad šeimos gyvenimo istorija pagal jos pasakojimą buvo aprašyta ir pateko į LPKTS išleistą antrąją „Tremties vaikų“ knygą.
Grįžusi iš tremties šeima, savo ūkio ir statinių nerado. Apsigyveno pas gimines, Felicija dirbo kolūkyje, iš pradžių laukuose, vėliau – melžėja. Su Juozapu Lukošaičiu užaugino sūnų Kęstutį ir dukterį Angelę.
Felicijos Monkūnaitės-Lukošaitienės pasakojimas
Prano ir Barboros Monkūnų šeima gyveno Pašvitinio valsčiuje, Miciūnų kaime (dabar – Pasvalio r.). Augino penkis vaikus: sūnus Praną, gimusį 1936 m., ir Antaną, gimusį 1939 m., dukteris Feliciją (g. 1941 m.) ir Emiliją (g. 1943 m.) bei jaunėlę Adelę, gimusią 1947 m. Monkūnai buvo stambūs ūkininkai. Išsikėlę į vienkiemį turėjo 50 hektarų žemės, laikė 6 karves, 12 kiaulių, prieauglio, arklių. Tėvelis Pranas Monkūnas buvo Lietuvos kariuomenės atsargos puskarininkis.
Praėjus frontui, nors jis jau buvo nešaukiamojo amžiaus, paėmė į sovietinę kariuomenę apmokyti naujokų. Barbora Monkūnienė, sužinojusi iš kaimyninio kaimo gyventojo Zujaus, kad jos vyras yra Joniškyje, nuvažiavo su kyšiu (vynu ir lašiniais) pas viršininkus. Buvo pavasaris, pati sėja, vaikai maži, tad nebuvo kam dirbti žemę. Reikėjo samdytis žmones laukams įdirbti ir apsėti, šienapjūtei ir (...)
Užrašė Zita BRUŽAITĖ-VĖŽIENĖ
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 37 (1587)
Istorinė atminties popietė – Vilko vaikų dienos minėjimas Kaune
Lietuvos valstybė rugsėjo 14-ąją paskelbė Vilko vaikų atminties diena. Nuo šiol ji bus žymima kalendoriuje kaip Rytprūsių vaikų skausmingų išgyvenimų ir patirtų kančių diena. Kaip lietuvių tautos tremčių, okupacijų, kaip Holokausto ir genocido dienos. „Vilko vaikais“ vadinami Mažosios Lietuvos vaikai, kurie 1944–1948 metais buvo atskirti nuo šeimų arba liko našlaičiais. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris, niokojo jų namus ir viską, kas šiems vaikams buvo taip brangu. Matė sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, ištisas dienas gatvėse gulinčius žmonių kūnus ir bombų išraustose duobėse suverstus jų kūnus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir kritusių gyvulių dvėselienas. Dėl dvėselienos gabalo galėjo nueiti kilometrus kelio ir be gailesčio kovoti tarpusavyje. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai.
Istorinės atminties popietėje Kaune, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, buvo surengtas prasmingas susitikimas su svečiu iš Vokietijos – „vilko vaiku“, knygos „Klyksmas vaiduoklių mieste“ autoriumi Zigfridu Gronau. (...)
Dalia POŠKIENĖ
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 37 (1587)
Šv. Pranciškaus ir dabartinio pasaulio stigmos. Laiškas šventajam
(800 metų jubiliejaus nuo šv. Pranciškaus stigmų gavimo proga)
Rugsėjo 27 dieną Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje vyko Juozo Giedraičio vardo Lietuvos moksleivių fondo stipendininkų pagerbimo šventė, kurioje, fondo steigėjo Jono Vainiaus kvietimu, lankėsi LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila. Šio fondo tikslas – skatinti patriotiškas ir krikščioniškas vertybes Lietuvos moksleivijai. Šiais metais Juozo Giedraičio fondo laureatais tapo: I vieta – Amanda Indrišiūnaitė, Pranciškonų gimnazija, II vieta – Roberta Kalkytė, Kazimiero Paltaroko gimnazija, III vieta – Matas Navikas, Vyskupo Borisevičiaus gimnazija.Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija.
Jei šiandien sutikčiau šv. Pranciškų, tikrai paklausčiau apie jo stigmas, apie Saulės giesmę, apie tai, kaip jam atrodo tiek amžių gyvenantys jo broliai pranciškonai? Apie stigmas – nes atpažįstu pasaulyje daug skausmo ir norėčiau jo patarimo, kaip tai ištverti, apie Saulės giesmę – nes mūsų planeta dejuoja dėl žmogaus neatsakingo vartotojiškumo, man įdomu, kodėl toje giesmėje mirtį jis pavadino „sesute“ – kaip įmanoma taip artimai prisijaukinti amžinybę? Apie pranciškonus – nes mūsų Panevėžio vyskupas pranciškonas, bet apie juos daugiau nieko gilesnio ir nežinau...
Kas rūpi man, Pranciškau, ar tau taip pat rūpėtų?
Žinai, šių dienų pasaulis nebepažįsta Kristaus – tik fragmentiškai, iš tradicijos, kuri nebeturi gilių šaknų. Žmonės labai bijo kančios. Nors kančia ir nepatogumai yra neišvengiama gyvenimo dalis, žmonės daro viską, kad jų išvengtų: aplink girdimos vis garsesnės kalbos apie eutanaziją, reklamos apie ,greitas ir lengvas' skyrybas. Pamirštant senatvės prasmę ir grožį dominuoja jaunystės ir sveikatos kultas. Tačiau dauguma žmonių, net neatkreipia dėmesio, kad kančia gali turėti ir pozityvių aspektų, tokių kaip išaugintas ištvermės ir išminties lygis bei gilesnis dvasinis augimas ir, kaip tu turbūt pasakytum, vienybės su kenčiančiu Kristumi patirtis. Tu kitaip nei šiuolaikinis žmogus – ieškojai ne patogumo, bet vienybės su vargšais, ne prabangos, bet rinkaisi neturtą, nes visas tavo turtas buvo meilė Kristui, šv. Raštui, šv. Mišioms, brolių meilė. (...)
Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos Ic gimnazijos klasės mokinė Roberta Kalkytė
Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 37 (1587)
