„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 18 (1424) 2021 m. gegužės 14 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,74 Eur,
    3 mėn. – 11,24 Eur,
    6 mėn. – 22,47 Eur,
  12 mėn. -- 44,94 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Lietuvai pagražinti draugijos įkūrimo 100-mečio minėjimas Kupiškyje


    Gegužės 1 d. Kupiškyje vyko iškilmingas Lietuvai pagražinti draugijos 100-mečio minėjimas, buvo sodinami ąžuoliukai. LR Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad šiais metais sukanka 100 metų nuo draugijos įkūrimo, vertindamas tai, kad draugija telkė visuomenę, ugdė pilietiškumą ir patriotizmą, įvairias būdais gražino Lietuvą, siekdamas paminėti draugijos 100 metų jubiliejų, šiuos metus paskelbė Lietuvai pagražinti draugijos metais.
    Kaune draugija buvo įkurta 1921 m. balandžio mėn. kanauninko kun. Juozo Tumo-Vaižganto, prof. Povilo Matulionio, teisingumo ministro ir Valstybės tarybos pirmininko Stasio Šilingo, Eugenijaus Kubiliaus, prof. Tado Ivanausko, prof. Liudo Vailionio ir kitų iniciatyva.
    Pirmuoju draugijos centro valdybos pirmininku buvo išrinktas kun. J. Tumas-Vaižgantas. Draugija kvietė visus Lietuvos piliečius aktyviai veiklai gražinti kraštą ir ugdyti jaunąją kartą.
    1921–1940 m. draugija atliko visuomenės telkimo, patriotizmo ugdymo ir krašto gražinimo darbą. Kasmet draugija skelbė medelių sodinimo dienas. Vėliau rūpinosi paukščių globa, rengė inkilų kėlimo į medžius išvykas. (...)

    Raimundas KAMINSKAS
    Nuotraukoje - Lietuvai pagražinti draugijos 100-mečio ąžuolyne minėjimo dalyviai

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 18 (1424)

     

    Išduoto tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro likimo istorija

    „Atėjo ir mano eilė (...). Mane nuvedė į mažytį kambarį, išrengė nuogai, rūbus išnešė ir, užlaipinę ant taburetės, liepė daryti pritūpimus – pasilenkę žiūrėjo į ten, kur niekados niekas nežiūri... Aš ne pirmą sykį buvau areštuotas, tardomas lenkų, bet čia man buvo naujiena... Palaikytas nuogas, gavau rūbus ir buvau nuvestas į kupė,“ – tokia į atmintį įsirėžusia persodinimo iš vieno traukinio į kitą Molodečno (Baltarusija) stotyje scena dalijasi suimtasis, keliavęs viename kupė kartu su į mirtį vežtu Kazimieru Skuču.
    Šį ir kitus liudijimus į vieną pasakojimą surinko išduoto Lietuvos ministrų kabineto nario dukterėčia, žurnalistė Virginija Skučaitė, kurios knygą „Traukinio į mirtį pėdsakais: Kazimieras Skučas istorijos akivaruose“ išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC).
    Tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministras generolas Kazimieras Skučas buvo sušaudytas Maskvoje 1941 m. patenkinus 1940 m. SSRS ultimatumo Lietuvai reikalavimą suimti šį valstybės pareigūną, kartu suimant tuometės žvalgybos vadovą Augustiną Povilaitį.
    Nuo pat sovietinės okupacijos pradžios 1940 m. birželio 15 d. į kruviną stalininių represijų mėsmalę pateko ir buvo nužudyti 17 tarpukario Lietuvos ministrų, tarp jų ir vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas. Daugumos minėtų pareigūnų palaidojimo vieta iki šiol nežinoma. Tik 2017 m. K. Skučo dukterėčiai Virginijai Skučaitei pavyko Pamaskvėje, specialiajame NKVD objekte „Komunarka“, aptikti apytikrę ne tik K. Skučo, bet ir kito vidaus reikalų ministro – Juliaus Čapliko bei teisingumo ministro Antano Tamošaičio palaikų užkasimo vietą. (...)

    Parengta pagal LGGRTC inf.
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 18 (1424)

     

    Iš renginių ciklo „Lietuvai ir lietuviams“


    Nenumaldomai skuba laikas, praeitin nusinešdamas žmonių likimus, įrėždamas ženklus. Tačiau atminty išlieka užfiksuoti įvykiai, surašyti prisiminimai, archyvuose, muziejuose saugomi svarbūs dokumentai – istorinės atminties liudytojai. Atminimo ženklus palieka rašytojai, dailininkai, fiksuodami laiko ženklus.
    Po ilgoko karantino ir pandemijos sukeltų apribojimų, po truputį veriasi bibliotekų, muziejų, galerijų durys. Atveria duris ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, kur įrengta „mažoji galerija“. Atsinaujinusioje salėje veikia dvi parodos ir pirmuosius lankytojus kviečia susipažinti su naujais dailininko Artūro Slapšio darbais. Kukliame atidaryme, dalyvaujant dailininkams Viliui Ksaverui Slavinskui, Vytautui Lagunavičiui, Nacionalinio Kauno dramos teatro direktoriui dr. Egidijui Stancikui, autorius papasakojo apie savo kūrybos kelią. Stabtelėjo ties kiekvienu nauju paveikslu. Dalis peizažo paveikslų skirta dailininko tėviškei, kiti – susimąstyti kviečiantys. Dailininkas Artūras Slapšys kuria istorine tematika, yra knygos „Viduramžių Lietuvos viešpačiai“ vaizdinės medžiagos autorius. Sukurti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų portretų serija. Menininko kūryboje dominuoja istorinių asmenybių portretai, simbolizmas, fantastiniai elementai. Nuo 2008 metų aktyviai dalyvauja Lietuvos pašto ženklų kūrėjų konkursuose, laimėjęs 4 prizines vietas, 3 ženklai išleisti į apyvartą.
    Artūro Slapšio kūriniai eksponuoti Lietuvoje, užsienyje. Kaune gimęs dailininkas 1996–2011 m. gyveno JAV, kur ir pradėjo profesionaliąją kūrybinę veiklą. Jo paveikslai puošia privačių kolekcijų galerijas JAV, Ukrainoje, Anglijoje, Lietuvoje, eksponuojami Lietuvos ir užsienio muziejuose. (...)

    Parengė Dalia POŠKIENĖ
    Nuotraukoje - A. Slapšio ir J. Lukšės parodos atidaryme

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 18 (1424)

     

    Pastebėjimai perskaičius Donato Kvedaro knygą „Su Lietuva širdyje“

    2020 m. pabaigoje išleistoje buvusio partizanų ryšininko, politinio kalinio Donato Kvedaro prisiminimų knygoje „Su Lietuva širdyje“, įžangoje autorius rašo: „O aš noriu parašyti ne tik apie save, savo giminę, bet ir apie tą sunkų, galbūt net baisų laikotarpį Lietuvoje, kurį didžioji dalis lietuvių vargo, bet išgyveno. Tarp jų ir aš“. Esu rinkęs ir užrašęs nemažai prisiminimų, žinoma, norėjau ir noriu daugiau jų užrašyti, bet jau daug kur pavėlavau. O kartais ir su prisiminimų pateikėjais sunku bendrauti, ypač traukiant žodį po žodžio. Trumpi atsakymai į plačius klausimus greitai užbaigia pokalbius. Kiek pažįstu ir kiek teko bendrauti su Donatu Kvedaru niekada nekildavo panašių problemų. Jis visuomet moka sklandžiai ir išsamiai pasakoti apie praeitį. Į kiekvieną klausimą atsako išsamiai, pailiustruodamas konkrečiais pavyzdžiais. Pagalvoji, kaip gerai būtų, kad kiekvienas būtų toks prisiminimų pasakotojas. Džiugu, kad D. Kvedaro prisiminimai sugulė į knygą, spausdintas žodis lieka spausdintu.
    Knygoje autorius nemažai dėmesio skiria savo šeimos, gyvenusios Šmotiškių kaime, Krakių valsč., Kėdainių aps., ir patyrusios daug nelaimių, istorijai. 1948 m. motina Ona su jauniausiuoju broliu Romualdu buvo ištremti į Sibirą. Išvengęs tremties tėvas Antanas slapstėsi Lietuvoje. Du broliai Antanas ir Stasys pasitraukė į mišką ir žuvo partizaninėje kovoje. Knygoje partizanų brolių Kvedarų likimas atsekamas, remiantis archyviniais dokumentais. A. Kvedaras-Tautvydas priklausė Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinei. Jis vadovavo Birutės būriui, kuris rūpinosi LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko Jonas Žemaičio-Vytauto apsauga. Partizanas Tautvydas žuvo 1952 m., o jo jaunesnysis brolis S. Kvedaras-Jaunutis – 1951 m. Likę gyvi šeimos nariai galėjo susitikti tik 1957 m., jau sušvelnėjus SSRS politiniam režimui.
    D. Kvedaras aprašo savo mokslo metus, įsijungimą į antisovietinį pasipriešinimą. 1943 m. jis įsijungė į mokytojo Jono Švėgždos organizuotą Lietuvos laisvės armijos būrelį Krakėse. Man įdomiausios yra knygos dalys, kur rašoma apie pasipriešinimo judėjimą, patirtis sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose. Todėl pacituosiu prisiminimų fragmentus, kurie daug ką liudija. (...)

    Dr. Darius JUODIS
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 18 (1424)