„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 19 (1569) gegužės 17 d.

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“ 2024 metams!

         Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. +370 700 55 400, internetu „prenumeruok.lt“. Laikraštis išeina 4 kartus per mėnesį. Prenumeratos indeksas 0117. 
                      1 mėn. – 4,48 Eur,
                      3 mėn. – 13,44 Eur,
                      6 mėn. – 26,88 Eur,
                    12 mėn. – 53,76 Eur.
         Nelikite be savo laikraščio!
         „Tremtinio“ prenumerata – tai puiki dovana giminaičiui, draugui, kaimynui.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS buveinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (+370 37) 323 204; +370 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • Trėmimas buvo pavadintas „Pavasariu“


    Šaltiniai teigia, kad 1948 m. trėmimų operacija „Pavasaris“ vyko gegužės 22–23 dienomis. Okupantų buvo numatyta prievarta išgabenti lietuvius į Jakutiją, vėliau kryptis pakeista į Buriatiją-Mongoliją ir Krasnojarsko kraštą. Pagal MGB sudarytus sąrašus, iš Lietuvos turėjo būti ištremtos 12134 šeimos, 48 tūkst. žmonių. Trėmikams ir jų pagalbininkams gegužės 22 d. pavyko surinkti ir sugaudyti 27023 žmones. Iki gegužės 23 d. 14 val. ešelonuose jau buvo sugrūstos 10665 šeimos, t. y. 36932 žmonės (10615 vaikų, 14888 moterys ir 11429 vyrai). Per parą šis skaičius padidėjo iki 38783, kurie buvo sutalpinti į 1786 gyvulinius vagonus. Nuo kūdikių iki jau paeiti negalinčių senelių... Išvengti smurto ir laikinai pasislėpti pavyko 11068 žmonėms. Kiekviename iš 30 į tremties vietas vykstančių ešelonų buvo uždaryta po 300–400 lietuvių šeimų.

    Žulpų šeimos likimas

    Mažeikių miesto pakraštyje, išsibarsčiusio buvusio Troškučių kaimo gražioje sodyboje, jau palaidojusi vyrą Kostą Puidoką, su dukra Virginija ir žentu Rimantu gyvena devyniasdešimtuosius metus bebaigianti buvusi tremtinė Genutė Danutė Žulpaitė-Puidokienė (vaikaitis Ramūnas su šeima gyvena Ventoje). Aplink namą ošia išlakios pušys. Šalia sodybos – du meniški kryžiai, pastatyti jos sesers Pranutės ir brolio kunigo Romualdo, menantys buvusią Žulpų gimtinės vietą. Sūnaus Raimondo šeima įsikūrusi Mažeikiuose, bet jis retai būna namuose, nes vairuoja mašinas tolimais Europos keliais.
    Iš gausios vienuolikos vaikų Žulpų šeimos šiandien gyvi belikę tik trys: Virginija, Genutė Danutė ir Aloyzas. Kiti su savo skausmais ir slogiais prisiminimais iškeliavo į Amžinybę...
    – Po šitiek metų man nesiseka pamiršti tremties baisumų, – sako moteris. – Tremties metu turėjau jau dvylika, tad viskas išliko atmintyje: badas, pažeminimai, šaltis ir didelis noras sugrįžti į Lietuvą...

    Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Nuotraukoje - Troškučių k. pradžios mokyklos mokiniai. Žulpų vaikai: apačioje dešinėje Virginija ir Jonas, III eil. iš kairės (7 ir 8) Pranutė ir Juozas, viršuje (ketvirtas) Vytautas. Mokytojas J. Sijanas. Apie 1938 m.

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 19-20 (1569-1570)

     

    Atskleistas tragiškiausias XX a. Lietuvos istorijos puslapis


    Darbėnai garsėja ne tik šventųjų Petro ir Povilo atlaidais, į kuriuos suplaukia gausybė žmonių, ne tik Mažučių kaime unikaliu „Dainuojančių akmenų slėniu Madzuchai“, kuriame yra didžiausias Europoje japoniškas sodas, užimantis 16 ha plotą, bet ir veikliais žmonėmis, kurie puoselėja etnokultūrinį ir istorinį paveldą. Tokie yra Daiva ir Arūnas Dudėnai, kurie jau daug metų kartu su savo šeimos nariais, eidami Tekstilės keliu, surinko ne vieną tautinio paveldo rinkinį ir įkūrė amatų centrą-muziejų „Tekstilės kelias“. Gyvąja nacionaline vertybe vadinama mokytoja Justina Vaičikauskienė, kuri, dirbdama Darbėnų gimnazijoje, ugdytinių širdyse skiepijo meilę prigimtinei kalbai. Žemaitiškas žodis jos iniciatyva skambėjo ir už mokyklos ribų vykstančiuose renginiuose. O ir dabar, gyvendama Kaune, nepamiršta Darbėnų, palaiko glaudų ryšį su bendradarbiais, miestelio bendruomene.
    Į Darbėnų žemę tvirtai įaugęs ir Tautvydas Rudys, atvykęs iš Vilniaus krašto. Jis Žemaitijoje puoselėja seną odininko amatą. O kas gi nepažįsta Stanislovo Burbos! Jis bene geriausiai žino Darbėnų krašto gyventojų indėlį kovoje dėl lietuvių tautos valstybingumo ir nepriklausomybės. Ir ne tik žino, bet ir žadina patriotinį aktyvumą, skatina domėtis savo krašto istorija. Be šių paminėtų žmonių, žinoma, yra ir daugiau nusipelniusių dėmesio. Todėl Kretingos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Darbėnų filialo bibliotekos darbuotojos ėmėsi iniciatyvos – parašė projektą „Meilė istorijai jungia kartas“, kurio tikslas paviešinti šviesiausių žmonių veiklą, tegul jų meilė ir pagarba tėvynės paveldui uždega ir kitų širdyse norą domėtis istorine praeitimi ir kultūra.
    Kadangi projektas tęstinis, vadinasi, jis bus įprasminamas ne vienu renginiu. (...)

    Juozas MAKSVYTIS
    Nuotraukoje - renginyje „Kai idėjos tampa istorijos dalimi“

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 19 (1569)

     

    Ne toks kaip visi

    Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžio filialo atstovai lankome buvusius tremtinius. Pasitinka mus aukštas, tiesus, besišypsantis vyras. Kviečia užeiti. Net sunku patikėti, kad šiam žmogui, Stanislovui Vasiliauskui, neseniai sukako 88 metai. Stanislovas gimęs 1936 m. vasario 21 d. Debikonių kaime netoli Ramygalos.
    Jo tėvas Tamošius Vasiliauskas taip pat gimęs ir užaugęs šiame kaime. Norėdamas prasigyventi jaunas vyras išvyko į Ameriką. Užsidirbęs pinigų, grįžo, nusipirko 25 ha žemės ir ūkininkavo. Vedė Marijoną iš tos pačios parapijos. Vasiliauskų šeima buvo darbšti, tvarkinga. Joje augo trys sūnūs ir duktė.
    1949 m. motiną ir du sūnus bei dukterį ištrėmė į Sibirą. Tėvo ir vyresnio sūnaus tuo metu namuose nebuvo. Visų nuostabai stribai leido į kelionę pasiimti šiltų drabužių ir maisto. Net grūdų įsipylė pusmaišį. Kelionė į Sibiro tolius gyvuliniame vagone buvo sunki kaip ir kitiems tremtiniams. Nuvežė į Irkutsko sritį. Apgyvendino barakuose. Kitą dieną atėjęs komendantas žmones skirstė į darbus.
    Vietiniams buvo pasakyta, jog naktį atvežė baisius žmones. Už langų šurmuliavo minia, belaukdama baisuoklių. Visi turėjo eiti dirbti. Ir paaugliui Stanislovui teko dirbti smulkius darbus, kad nesėdėtų be darbo. Vyresnieji šeimos nariai dirbo fermose, kolūkio laukuose.
    Dirbantiesiems Sibire reikėjo pirkti obligacijas. Atlyginimai buvo tokie maži, kad joms pinigų nelikdavo. Pinigus paimdavo dar neišmokėtus žmogui. Visi pažadai išpirkti jas, taip ir liko pažadais.
    Šeima, norėdama išgyventi, miškuose rinko uogas, grybus. Iš grybų būdavo daugiausia kelmučiai. Vasiliauskų šeima jų prisiruošdavo žiemai kelis kibirus. Dėl to nepatyrė tokio baisaus bado, kaip išvežtieji 1941-aisiais. Iš netolimos pieninės pirkdavo pasukas. Kainavo nedaug, bet pinigų ne visada užtekdavo. Kartais darbuotojas įpildavo daugiau negu pirkėjas sumokėdavo. (...)

    Vlada POVILIŪNIENĖ
    Nuotraukoje - Stanislovas Vasiliauskas, Rimantas Ketelė

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 19 (1569)

     

    Išdraskytas lizdas

    Jonas Kazlauskas buvo kilęs iš gausios šeimos. Šeši vaikai, visiems reikia duonos, drabužio. Jie anksti išėjo į savarankišką gyvenimą, vyresni – bernaut, jaunesni – piemenaut, o Jonelis paliko pas ūkininką, kaip jis pats sakė: „Elnius ganyti, šernus auginti“. Taip buvo tarpukaryje. Darbštus vaikinas patiko girininkui, gerai prižiūrinčiam kirtinius ir miško gyvūniją.
    Jaunas vedė, tai reikėjo ir trobą susiręsti. Broliai padėjo, užsidirbo rąstų, susirentė nedidukę trobelę. Žemės sklypelis daržovėms pasisodinti ir pievelė ožkai ganyti. Rodos, šeimoje viskas sekėsi gerai – atsirado ir vaikeliai vienas po kito – Simukas ir Stasiukas. O paskui ir Janikė gimė, graži mergytė, tik, o varge, viena kojukė trumpesnė ir visa tai pastebėjo vėliau, kai pradėjo vaikelis vaikščioti.
    1940 metais atėjo okupantai, viskas vertėsi aukštyn kojom. Žmonės nežinojo ko laukti ir ko tikėtis. Pradėjo vežti į Sibirą mokytojus. Už ką juos vežė? Kuo jie nusikalto naujiems „draugams“?
    Eigulio šeima sėdėjo ausis suglaudusi, jau negaudė brakonierių, kad tik niekam neužkliūtų. Tačiau neužilgo vėl perversmas. Atėjo vokiečiai ir pradėjo įvesti savo įstatymus. Vieni džiaugėsi, kad, girdi, vokietis mokės padaryti tvarką, tai ne rusas. Tačiau svetimam užkariautojui nerūpi svetimi žmonės ir jų reikalai.
    Kazlauskų šeima nesitraukė iš savo pamiškės, toliau vargo savo vargelį, augino vaikus ir laukė geresnių dienų. Ir atėjo „geresnės dienelės“.
    Karas. Vokietija užpuolė Sovietų sąjungą. Baisūs laikai tiek miestui, tiek kaimui – badas, žudynės, šaudymas. Rusai vėl atsirado Lietuvoje. Niekas čia jų nelaukė. Jaunimas patraukė į miškus, nenorėjo eiti į sovietų kariuomenę. Į mišką susiruošė eiti ir vyresnėlis Simonas. (...)

    Elena URBIENĖ
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 19 (1569