„Tremtinys“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savaitraštis
Leidžiamas nuo 1988 m. spalio 28d.

Archyvas

Nr. 27 (1433) 2021 m. liepos 16 ir Nr. 28 (1434) 2021 m. liepos 23 d.

Projektus „Lietuvos Laisvės kovų, tremties ir tautos netekčių atspindžiai“ ir „Istorija be „baltų dėmių“ remia

 

 

Užsiprenumeruokite „Tremtinį“

Prenumerata priimama bet kuriame „Lietuvos pašto“ ar „Pay Post“ skyriuje, per „Lietuvos pašto“ laiškininką, paskambinus informacijos tel. 8 700 55 400, internetu www.prenumeruok.lt.
Prenumeratos indeksas 0117.
Kaina:
    1 mėn. –  3,74 Eur,
    3 mėn. – 11,24 Eur,
    6 mėn. – 22,47 Eur,
  12 mėn. -- 44,94 Eur.

    Dėkojame skaitytojams

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Savaitraščio „Tremtinys“ redakcija, II a., 5 kab.
LPKTS būstinė, Laisvės al. 39, 44309 Kaunas
Tel. (8 37) 323 204; 8 667 39 218
redakcijos el.paštas tremtinys.redakcija@gmail.com

  • LPKTS XXVIII ataskaitinis suvažiavimas

    Praėjusį savaitgalį Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovėje vyko LPKTS XXVIII ataskaitinis suvažiavimas. Nepaisant jau kelintą savaitę kamuojančių karščių, delegatai atvažiavo beveik iš daugelio veiklą vykdančių filialų. Suvažiavimo metu buvo išklausytos LPKTS pirmininko Gvido Rutkausko ir LPKTS valdybos pirmininko Vlado Sungailos veiklos ataskaitos, buvo patvirtinti LPKTS Įstatų papildymai ir pakeitimai, priimtos rezoliucijos...
    Apie suvažiavimą skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 27 (1433) ir „Renginiai".

     

    Partizanas Pranciškus Prusaitis-Lapė bus palaidotas Gudžiūnuose

    Liepos 18 d., sekmadienį, vyks Prisikėlimo apygardos štabo skyriaus viršininko Pranciškaus Prusaičio-Lapės laidotuvės. Pranciškus Prusaitis-Lapė buvo paskutinysis partizanas, sovietų valdžios nubaustas mirties bausme. Prieš 58 metus Vilniuje, KGB kalėjime, 35 metų Pranciškus Prusaitis-Lapė buvo sušaudytas, jo palaikai paslėpti. Palaikai rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamosiose „Našlaičių“ kapinėse.
    Atsisveikinti su Pranciškumi Prusaičiu-Lape bus galima liepos 18 d. nuo 9 iki 12 val. Gudžiūnų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje (Gudžiūnų sen., Kėdainių r.). 12–13 val. – šv. Mišias aukos vyskupas Jonas Kauneckas ir dekanas kun. Norbertas Martinkus. 13.15 val. iškilmingos laidotuvės Gudžiūnų kapinėse.

    ***

    Pranciškus Prusaitis gimė 1928 m. sausio 9 d. Grinkiškio miestelyje (dabar Radviliškio r.) smulkaus ūkininko keturių vaikų šeimoje. Dvejų metų neteko mamos, nuo vaikystės sunkiai dirbo. 1948 m. gegužės mėn., nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, įstojo į partizanų gretas – Kudirkos rajono Romualdo Šukio-Jogailos būrį. (...)

    LGGRTC inf.
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 27 (1433)

     

    Su meile ir daina širdyje

    Vincas ir Domicelė Leitos gyveno Vargulių kaime, Balninkų valsčiuje (dabar – Kurklių sen., Anykščių r.). Gausi dešimties vaikų šeima turėjo nedidelį ūkelį. Vaikai turėjo tapti ūkininkais, tad nuo mažens buvo pratinami prie žemės ūkio darbų. Sūnus Albinas turėjo labai gražų balsą, tai, sako, kai užtraukdavo dainą per šienapjūtę ar jaunimo vakarėlyje, ne viena mergaitė ašaras šluostėsi...
    Baigę Balninkų pradinę mokyklą, Leitų vaikai toliau nesimokė. Iš keturių sūnų – Jono, Alfonso, Albino ir Stasio – trys pirmieji sovietinės okupacijos metais buvo šaukiamojo amžiaus, tik Stasys buvo jaunesnis ir jam negrėsė sovietų šaukimas į kariuomenę.

    Vyrams teko apsispręsti

    Varguliai – kaimas Anykščių rajone, 3,5 km į šiaurę nuo Balninkų, ežerų apsuptyje. Stūkso Vargulių piliakalnis, yra nunykusios kapinės. Kaimo pietiniu pakraščiu eina Anykščių–Balninkų–Želvos kelias. Varguliai ribojasi su Armoniškių, Dragaudžių ir Karališkių kaimais. Į šiaurę nuo Vargulių yra Baldono ežeras, į pietus – ežerėliai Smėlinis ir Pavinkšnis, rytiniame pakraštyje – Laumežeris. Apylinkėse yra daug gražių miškelių.
    1923 m. kaime buvo 14 sodybų – 88 gyventojai. Čia gyveno Juočepiai, Bakanauskai, Leitai, Augučiai, Grybai, Skebai ir kitos šeimos. 1930 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 161,8 ha žemės. Dabar tėra tik kelios sodybos.
    Žinoma, kad šio kaimo žmonės – dideli savo šalies patriotai. Jono Leitos sūnus Antanas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, kovojo už mūsų nepriklausomybę
    1919–1921 m., buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu. Po tarnybos grįžo gyventi į tėviškę. (...)

    Dainininkės Juditos LEITAITĖS prisiminimai


    Mano tėtis Albinas Leita gimė 1921 m. spalio 16 d. Balninkų valsč., Vargulių kaime, kuris dabar priklauso Anykščių rajonui. Tad šiemet jam būtų sukakę šimtas metų. Užaugino jį mano senelis Vincas Leita ir močiutė Domicelė Gudėnaitė. Šeimoje buvo daug vaikų. Kiek pamenu iš močiutės pasakojimų, net dešimt. Dar gyva teta Genutė, kuri jau seniai perkopė devyniasdešimtmetį, kiek jaunesnė teta Bronė. Taip jau nutiko, kad 2020 m. Ukrainoje mirė paskutinis tėvelio brolis Stasys, o brolis Alfonsas gyvenimą užbaigė Leningrade. Dar buvo dvi tėvelio seserys: Eleonora (mirė jauna 1963 m.) ir Danutė (mirė 1993 m.). Tėvelis pasakojo ir apie žuvusį brolį Joną. Kiti du vaikai mirė labai maži.
    Mano mamytė Emilija Karalytė gimė dabar jau išnykusiame Pabaldonės kaime, Molėtų r., už 7 km nuo Balninkų. Jos tėveliai Stasys ir Marijona augino tris vaikus. Kai mamai jau buvo dvidešimt septyneri, ji su močiute Marijona ir broliais Juozu ir Mykolu, kaip sakė, visam gyvenimui, ištremti į Permės sritį. Senelis Stasys jau buvo miręs. Nepabūgę pavojų, prabuvę ten porą metų, per kelis mėnesius sugebėjo slapta parsigauti į Lietuvą. (...)

    Stanislovas ABROMAVIČIUS
    Nuotraukose - 1) partizanas Albinas Leita-Omas; 2) Albino ir Emilijos Leitų šeima. 1968 m.

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 27-31 (1433-1436)

     

    Jubiliejinis sąskrydis „Laisvė – tai turtas“


    Birželio 26 d.
    Pašatrijos kaime įvyko X buvusių tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Laisvė – tai turtas“. Pritariant smuiko garsams, renginio dalyviai sugiedojo „Leiskit į Tėvynę“. Susirinkusiuosius pasveikino Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Telšių filialo pirmininkė Regina Chmieliauskienė. Ji pasidžiaugė, kad paskutinį birželio mėnesio šeštadienį rengiamame sąskrydyje per 10 metų apsilankė beveik tūkstantis dalyvių ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių.
    Ypatingos pagarbos vertas buvęs tremtinys Vytautas Kondratas,
    kuris jau 10-ąjį kartą savo valdose Pašatrijos kaime priėmė tradicinio renginio dalyvius. Už tai jam buvo įteikta LPKTS padėka ir ąžuolų vainikas. V. Kondratas visus paragino ne tik žodžiais, bet ir darbais kurti Lietuvos dabartį ir ateitį. Įspūdingą knygą apie Vytautą Didįjį V. Kondratui įteikė kartu su juo 1951 m. spalio mėn. į Krasnojarsko kr., Užuro r., Novaja Kuzurba k. ištremtos Danutė Matiukienė ir Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė.
    Sąskrydžio dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė, Telšių rajono savivaldybės meras Kęstutis Gusarovas ir mero pavaduotojas Mantas Serva.
    Pakeliui į tremtį traukinio vagone gimusi poetė E. Borusevičiūtė-Šidlauskienė susirinkusiuosius kvietė džiaugtis, kad jie yra čia ir dabar, nes tai – nuostabu. „Renginio nebūtų, jei nebūtų mūsų – tremtinių-sibiriakų“, – jausmingai kalbėjo poetė. Ji perskaitė savo kūrybos eilėraštį „Spalis ant bėgių“. (...)

    Indrė MAKARSKIENĖ
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 28 (1434)

     

    Svarbiausia – nelaikyti piktumo savyje


    „1949 m. balandžio 9 d. mane areštavo Vilniaus geležinkelio stotyje, dviem paroms atvežė į KGB kalėjimą Vilniuje. Mane suėmė už tai, kad vyriausiasis brolis buvo partizanas – Dainavos partizanų būrio karininkas. Tada teturėjau kelis rublius kišenėje ir buvau apsirengęs paltą. Iš kalėjimo vežė į Rusiją gyvuliniuose vagonuose. Jie buvo nešvarūs ir su dviem gultais. Mūsų vagone buvo 64 žmonės, tarp jų ir kūdikiai, ir seni, ligoti žmonės, ir sveiki jaunuoliai. Kelionės metu neturėjau maisto, todėl visą kelią mane maitino mokytojų šeima iš Dzūkijos.
    Mus nuvežė į Rusiją, Irkutsko r., Usolės kaimą. Ten gyvenome pusantro mėnesio. Kai atvežė į vietą, suvarė į barakus. Mūsų barake buvo apie 100 žmonių. Ten buvo keturi gultai ir metalinė pusbačkė – krosnelė. Po to buvom išvežti į Irkutską. Iš ten skraidino į Bodaibo miestą, netoli Jakutijos.
    Mus, 30–40 vyrų, nuvežė į taigos mišką. Žinoma, vėl suvarė į barakus. Tai buvo birželio mėnesį. Tuo laiku jau nebuvo šalta, tik ant kalnų viršūnių matėsi sniegas. Paskui grįžom į Prisko miestą, Aleksandrove. Nuvežė dirbti į aukso kasyklas. Dirbome šachtose, 60 metrų gylyje. Kasėme auksą. Žiemą būdavo labai šalta, iki 64 laipsnių šalčio. Šaltis laikėsi dvi savaites, paskui nukrito iki 55–50 laipsnių. Tokiu oru dar dirbdavome lauke, o barake miegant prišaldavo plaukai. Maisto buvo, bet nebuvo pinigų. Mėsos taip pat gaudavome tik iš Lietuvos, o šiaip valgydavome kruopų košės sriubas, duoną.
    Taip gyvenome lygiai 10 metų, ir 1959 m. balandžio 10 d. mus ištrėmė į Kazachstaną, Karagandos miestą. Čia klimatas buvo šiltesnis. Vasarą kartais būdavo net iki 30 laipsnių šilumos. Dirbau statybininku ir čia pragyvenau 8 metus. 1967 m. liepos mėn. gavau išlaisvinimo dokumentus ir grįžau į Lietuvą,“ – pasakojo mano tėvelis Stasys Česnulis. (...)

    Snieguolė MAŽEIKIENĖ
    Nuotraukoje -
    Aldona Anelė ir Stasys Česnuliai
    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 28 (1434)

     

    Trumpai apie Rimantą Pūtvį

    Šiemet sausio 30 d. mirė Rimantas Pūtvis, Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ narys.
    1941 m. birželio 14 d. Rimantas su mama ir dviem seserimis buvo ištremtas į Altajaus kraštą, vėliau prie Laptevų jūros į Bykov Mys gyvenvietę. 1957 m. grįžo į Lietuvą. Išėjęs į pensiją, jau Atgimimo metais, tėviškėje atkūrė bityną, pradėjo rašyti atsiminimus. „Tremtinio“ skaitytojams pateikiame apsakymą iš Rimanto knygos „Vaikystė baigėsi anksti“ (2013 m., pakartotinis leidimas 2019 m.).
    Rimanto knygą ruošiamės patalpinti „Lapteviečių“ svetainėje www.laptevieciai.lt.

    Jonas MARKAUSKAS,
    Brolijos „Lapteviečiai“ pirmininkas
    Nuotraukoje -
    R.Pūtvis su dukterimi Julija. 2008 m.

    ***

    Audroje

    Rimantas PŪTVIS

    Aš paėmiau duonos gabaliuką ir su juo išgrandžiau dubenėlyje likusius žuvies riebalus, įsidėjau paskutinį kąsnį į burną ir patenkintas pasiraiviau.
    – Šiandien plaukiam į Muostachą, vešim ką tai iš buhalterijos, na, ir baržą tempsim, turėsim malkas pargabenti. Ačiū už pusryčius, man jau laikas eiti.
    – Ar nieko daugiau neimsi? – paklausė mama.
    – Na ką aš dar galiu pasiimti, „vatinka“ ant pečių, žuvies gausim pas žvejus, manau, kad netruksiu keturias dienas, reiks laukti, kol malkas pakraus, – ir patenkintas išėjau.
    Kaip smagu praleisti kad ir vieną naktį namuose! Po kojom ne siūbuojantis kateris, o normalios namo grindys, nereikia pačiam virti, o atsisėdi prie sukalto staliuko ir tau mama paduoda valgyti, – tai yra namai. Tačiau vasarą retai tenka naudotis namų patogumais, tik parplaukei, ir vėl ruoškis į kitą kelionę.
    Kateryje jau visa komanda buvo susirinkusi. Į baržą rinkosi krovikų brigada, visi nešini savo „venzliukais“. Aš prisimenu, kai ir aš plaukiodavau su tokia brigada, vis dėlto dabar žymiai geriau, katerio kubrike turi savo lovą, kad ir labai siaurą, o krovikai turės vargti pas baržos škiperį ant grindų.
    Arkties vidurvasaris jau buvo perkopęs į antrą pusę. Tokiu laiku saulę retai tepamatysi, pilki niūrūs debesys laiko apgaubę visą šį ledinį kraštą. Kitoje įlankos pusėje kiurkso niūrūs kalnai, prieš juos žemos salos, išraižytos siauromis protakomis. Tose protakose, kai aš dar dirbau statyboje, su dviem savo draugais po darbo nuplaukdavom patikrinti tinklelių ir parsiveždavom eršketų. Dabar plaukiodamas nepažvejosi, tačiau, kai nuplauki pas žvejus, visuomet gauni žuvies, o be žuvies gyvenimas Laptevų jūros pakrantėje prastas.
    Po pakrantę laksto laivyno viršininkas Sunkėnas, visas palinkęs į kairę pusę, dešiniu pečiu į priekį, vis rėkia ant krovikų, atrodo, kad be jo komandos tie ir į baržą nesugebės sulipti. Krovikai jau pripratę prie jo rėkavimų, nekreipia jokio dėmesio, o ramiausiai slenka į baržą ir pradeda kurtis škiperio kajutėje. Škiperis – savas žmogus, Česlovas. (...)

    Visą straipsnį skaitykite „Tremtinyje“ Nr. 28 (1434)

     

    Kitas savaitraščio „Tremtinys“ numeris išeis rugpjūčio 6 d.