Žygis Tauro apygardos partizanų takais
Rugsėjo 30 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, vienijanti buvusius tremtinius, politinius kalinius bei Laisvės kovų dalyvius, vykdydama SDM projektą „Esame stiprūs, reikalingi ir vieningi“ ir minėdama iškilaus Lietuvos partizano Aleksandro Grybino-Fausto žūties dieną, surengė žygį Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų takais. Su mumis, kelią rodydami, važiavo ir LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas, ir valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė- Bumbulienė. Pagal numatytą programą pabuvojome Griškabūdyje, A. Grybino-Fausto žūties aplinkoje, Lukšiuose ir Šakiuose.
Tauro apygarda viena iš pirmųjų pradėjo ginkluotą laisvės kovą prieš sovietinį okupantą. Jai priklausė ir dabar Lietuvoje daug kam gerai žinomi žmonės, sąmoningai pasirinkę sunkų, bet garbingą Laisvės kovotojų kelią, kaip antai poetas Antanas Miškinis-Kaukas, solistas Antanas Kučingis-Kalvaitis, pirmasis Birutės rinktinės vadas Juozas Lukša-Daumantas ir kiti.
Tauro apygarda įkurta, vienijantis atskiriems Suvalkijoje veikusiems ginkluotiems partizanų būriams kunigo Antano Yliaus iniciatyva 1945 metų rugpjūčio 15 dieną Marijampolės apskrities Skardupių klebonijoje vykusiame partizanų grupių atstovų pasitarime. Pirmasis apygardos vadas buvo Leonas Taunys-Kovas. Tais pačiais metais pradėtas leisti ir laikraštis „Laisvės žvalgas“.
Tauriečiai į savo kovos metraštį yra įsirašę Šilavoto (Marijampolės apskritis), Miroslavo (Alytaus apskritis), Rudaminos (Lazdijų apskritis) mūšių pergales, Būdninkų, Degimų, o ypač jau plačiai žinomas Kalniškės kautynes, kur apsuptiems partizanams, vadovaujant leitenantui Jonui Neifaltui-Lakūnui, teko kovoti prieš žymiai gausesnį ir geriau ginkluotą priešą. Jose žuvo didelę narsą parodžiusi vado žmona Albina Neifaltienė-Pušelė.
Tauro apygarda pasižymėjo savo karine drausme ir tvarka. Apygardos vadas Zigmas Drunga-Mykolas-Jonas 1946 metų balandžio pradžioje įsteigė partizanų pasižymėjimo žymenis – juosteles, žymėjusias kovotojo narsumą bei uolumą. Jį pakeitęs Antanas Baltūsis-Žvejys išplėtė apygardos ryšius su kitomis apygardomis, aktyviai kovojo su vadinamų kolchozų steigimu, su girtavimu. Jis akcentavo, kad Laisvės kovotojai yra karinė organizacija, Lietuvos kariai privalo dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformą, patvirtino partizanų drausmės nuostatus, patikslino Tauro apygardos ribas, Kazlų Rūdos miškuose organizavo partizanų mokymo kursus, siekė, kad būtų sudaryta Vyriausioji partizanų vadovybė, nurodė rinkti ir saugoti partizanų kūrybą, įsakė registruoti okupantų nusikaltimus Lietuvos gyventojams, išsaugoti archyvą. Rūpinosi ryšio palaikymu su užsienio lietuviais – 1947 metais organizavo du žygius į Vakarus: pirmąjį Juozo Lukšos bei Jurgio Krikščiūno, antrąjį – Juozo Lukšos ir Kazimiero Pyplio. Prisimintina, kad Juozas Lukša ir Kazimieras Pyplys, jausdami pareigą tėvynei, atlikę užduotį, grįžo į Lietuvą toliau kovoti su sovietiniu okupantu. Kazimieras Pyplys-Mažytis žuvo 1949 metų rugsėjo 23 dieną Alytaus apskrities Kalesnykų miške, o Juozas Lukša-Daumantas žuvo 1951 metų rugsėjo 4 dieną čekistų užverbuoto bendramokslio J. Kukausko iškviestas į susitikimą prie Pažėrų kaimo Veiverių valsčiuje. Jiems abiem, praturtinusiems Lietuvos istorijos garbingus puslapius, suteikti Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardai.
Partizano Kazimiero Pyplio vardas yra susijęs ir su garsiomis Marijampolės Užgavėnių vaišėmis – „blynų baliumi“, kurio metu buvo sunaikintas būrys čekistinių pareigūnų.
Tauro apygarda priešinosi ir rusų kolonistų skverbimuisi į Lietuvą, į jos kaimus. 1947 metais iš lapkričio 15-osios į 16-osios naktį įvyko kautynės tarp Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų, vadovaujamų V. Štrimo-Šturmo ir ginkluotų kolonistų. Mūšį partizanai laimėjo – likę gyvi kolonistai persikraustė į Vilkaviškį, o iš ten išvyko į Rusiją. Panašūs partizanų žygiai stabdė mūsų krašto, ypač kaimo, rusifikavimo procesą.
Antano Baltūsio darbą tęsė Aleksandras Grybinas-Faustas. Jis aktyviai dalyvavo ir kuriant Žalgirio rinktinę, kurią sudarė Trispalvės vėliavos, Šturmo, Vasario 16-osios bei Dariaus ir Girėno tėvonijos. Aleksandras pradėjo partizanauti 1945 metų pabaigoje Kazlų Rūdos miške. 1948 metų rugpjūtį žuvus Tauro apygardos vadui Jonui Aleščikui-Rymantui, buvo paskirtas Tauro apygardos vadu. Jo žodis lėmė paskiriant Pietų Lietuvos srities vadu Dainavos apygardos vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą.
Partizaniniam judėjimui daug pakenkė J. Markulio-„Erelio“ niekšinga išdavystė. Suimtas, į išdavystės liūną įklimpo ir paskutinis Tauro apygardos vadas Juozas Jankauskas-Demonas, padėjęs priešui naikinti ginkluotąjį pasipriešinimą. Tačiau čia pat prisimintini rašytojo Juozo Grušo žodžiai – išdavikais naudojamasi, o kai jie jau nereikalingi – sunaikinami. Lygiai tas pats nutiko ir J. Jankauskui. Jį 1955 metais čekistai sušaudė. 1957 metų rudenį apsuptas prie Gelgaudiškio savo namuose nusišovė paskutinis Tauro apygardos partizanas J. Balčius-Plutonas.
Važiuojant Nemuno kairiojo kranto keliu sulėtintu greičiu pravažiavome senąją gotikinę Zapyškio Šventojo Jono Krikštytojo bažnyčią. Prisiminėme, kad ši bažnyčia yra susijusi ir su dr. Vinco Kudirkos vienu gyvenimo tarpsniu.
Pirmoji mūsų kelionės stotelė – Griškabūdžio bažnyčia. Joje buvo aukojamos šv. Mišios už mirusius ir gyvus tremtinius, už žuvusį Lietuvos partizaną Aleksandrą Grybiną-Faustą bei už kitus žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus.
Griškabūdžio medinė aštuonkampė klasicistinio stiliaus Kristaus Atsimainymo bažnyčia suprojektuota architekto karmelito Juozapo Vališausko, pastatyta 1796 metais. Tai vienintelė tokio architektūrinio plano išlikusi bažnyčia Lietuvoje. Bažnyčioje klebonavęs poeto Prano Vaičaičio brolis 1933 metais pagal inžinieriaus Antano Bistricko projektą pastatydino gelžbetoninę varpinę, kuri savo materialine išvaizda yra priešybė greta stovinčiai grakščiai medinei bažnyčiai. Šventoriuje prie tos pačios varpinės palaidotas ir pats kunigas Juozas Vaičaitis. Pažymėtina, kad Antanas Bistrickas suprojektavo ir Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. Iš Griškabūdžio valsčiaus yra kilęs istorikas kunigas Jonas Totoraitis – Marijampolės marijonų gimnazijos steigėjas, Lietuvos universiteto dėstytojas, pirmasis lietuvis, apgynęs disertaciją istorijos tematika, rašęs istorijos vadovėlius, 1905 metų Didžiojo Vilniaus Seimo bei 1917 metų Lietuvių konferencijos dalyvis. Šiam iškiliam Lietuvos sūnui atminti bažnyčios šventoriuje yra pastatytas tautodailininko Vido Cikanos sukurtas kuklus paminklas. Priešais bažnyčią, kitoje kelio pusėje esančioje aikštėje 2012 metais buvo atidengtas skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtas paminklas lietuvių kalbos normintojui Jonui Jablonskiui.
Griškabūdyje yra gimęs lietuvių pasipriešinimo sovietiniam okupantui dalyvis Simas Kudirka. Jis 1970 metais per JAV ir sovietų žvejybos organizacijų vadovų susitikimą, vykusį JAV teritoriniuose vandenyse, peršoko į JAV krantų apsaugos laivą, paskui prievarta grąžintas į sovietinį laivą, nuteistas 10 metų kalėti. Griškabūdyje gimė ir Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas. Miestelio kapinėse yra palaidotas, praėjęs sovietinių lagerių košmarą, žinomas žurnalistas, publicistas, filosofas, vertėjas ir rašytojas Valentinas Gustainis.
Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios vidus pasižymi savo puošnumu, mirgančių rombų raižiniais, dekoruotomis durimis. Į akis krito virš durų prasmingai nuteikiantis užrašas, išdrįstas lotyniškomis raidėmis parašyti dar spaudos draudimo laikais: „Namai mano – namai maldos“. Bažnyčios prieangį puošia keturių evangelistų - Jono, Luko, Morkaus ir Mato vaizdiniai su savo liturginiais simboliais. Šonuose – Mozės ir jo brolio Arono – pirmojo izraelitų vyriausiojo kunigo, pasižymėjusio didele iškalba, paveikslai.
Bažnyčios šventoriuje susitikome su čia atvykusiais iš kitų Lietuvos vietų buvusių tremtinių, Laisvės kovotojų ir Šaulių sąjungos atstovais.
Šv. Mišias aukojo savo visuomenine veikla bei gražiu balsu pasižymintis kunigas Vytautas Mazirskas. Pamoksle jis pažymėjo šios dienos liturginę evangelinę prasmę, paminėjo partizaniniame kare žuvusius Laisvės kovotojus, mirusius tremtinius, palinkėjo gyviems išlikusiems tremtiniams, buvusiems partizanams ir kitiems Lietuvos gynėjams kuo geriausios sveikatos, Dievo laiminamų gražių gyvenimo dienų.
Po pamaldų eisena su savo vėliavomis pasuko 1945–1950 metais buvusios NKVD, MVD-MGB ir stribų būstinės pastato teritorijos link, kurioje yra pastatytas koplytstulpis ir įrengtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės žuvusiems Laisvės kovotojams atminimo paminklinis ansamblis. Paminkle įrašyti žodžiai: „Sudaužęs pančius drąsiasparnių pulkas Tėvynės laisvės žygį iki galo tęs“. Čia sugiedojome Lietuvos himną, padėjome gėlių, uždegėme Atminties žvakių. Raiškingas kalbas pasakė Kudirkos Naumiesčio šaulys Jonas Matijošaitis ir aktyvus Gelgaudiškio LPKTS narys Antanas Bajarčius.
LPKTS pirmininkas dr. Gvidas Rutkauskas, pažymėjęs kai kuriuos savo šeimos gyvenimo epizodus ir šios vietos reikšmingumą, įteikė kalbėjusiems atminimo dovanėles.
Toliau pabuvojome prie 1949 metų Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Deklaracijos signataro Aleksandro Grybino- Fausto buvusio bunkerio bei jo žūties vietos. Ją surasti mums padėjo rekonstruota uniforma apsirengę „partizanai“. Apžiūrėjus partizaninių kovų vietų rekonstruktoriaus Ramūno Skvirecko iniciatyva atkurtą bunkerį, jo tamsą, požeminę drėgmę, pamatėme kokiomis pasibaisėtinomis sąlygomis partizanams teko gyventi. Jiems dažnai stigdavo net gryno oro, vandens, maisto, paprasčiausių higieninių sąlygų. Dar kartą pajutome Lietuvos partizanų auką, jų pasiaukojamą kovą dėl Lietuvos laisvės. Gal kam pasidarė ir gėda dėl šių dienų „išlepimo“ ar beprasmio nuolatinio niurnėjimo.
Prie paminklo kalbėjęs istorikas Ramūnas Skvireckas išsamiai papasakojo apie Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino-Fausto gyvenimą, jo sąmoningą pasirinkimą stoti į partizanų gretas, apibūdino partizaninės kovos prasmę. Jo kolega, pritariant savo lūpinei armonikai, padainavo patriotinių dainų. Paminkle įrašyti žodžiai: „Jūs žengėt į kovą nebijant mirties, kad pančiai nuo rankų nukristų, kad viltys sulaukti gražios ateities kiekvieno širdyje nušvistų...“ Paminklas lyg tikrai nušvito padėtų rudeninių gėlių, žvakių ir pasakytų nuoširdžių žodžių šviesa.
Partizano Aleksandro Grybino-Fausto gimimo vietoje Lukšiuose susitikome su vietos garsiu seniūnu, tautodailininku, Zyplių dvaro atkūrimo iniciatoriumi, parodų rengėju, mecenatu, Kultūros ministerijos premijos laureatu, LDK Gedimino ordino medalio kavalieriumi, meistrų meistru Vidu Cikana, kurio patriotinio turinio kūriniai puošia daugelį Lietuvos vietų, jo kūryba gėrisi ir užsienis. Prie jo sukurtos „Tremties atminimo koplyčios“ ir greta esančių jo sukurtų partizaninio karo ženklų žuvusiems kovotojams pagerbti pagiedojome „Lietuva brangi“, padėjome gėlių.
Lukšiai jau nuo seno garsėjo ir savo švietėjiška veikla. Ji tarsi atsispindi ir miestelio herbe, kuriame pavaizduotas angeliukas nešantis palmės šakelę – švietėjišką veiklą. Čia kunigas J. Skinkis 1906 metais įsteigė „Žiburio“ draugijos skyrių, biblioteką-skaityklą. Buvo įsteigti „Šviesos“, vėliau – „Žagrės“ draugijų skyriai. Lukšiuose kunigavo mūsų didaktinės literatūros pradininkas rašytojas Antanas Tatarė, įsteigdamas čia parapijinę mokyklą. Šiose apylinkėse aktyviai veikė ir lietuviškos spaudos platintojas – knygnešys P. Kriaučiūnas ir kiti. Netoliese esančiame Zyplių dvare 1919–1921 metais buvo įsikūrusi lenkų išvaryta iš Seinų lietuvišką dvasią turėjusi kunigų seminarija. Iš Seinų taip pat buvo priverstas išvykti ir lietuvis vyskupas Antanas Karosas.
Šakių J. Lingio parke gardžiavomės kareiviška koše, pabendravome su buvusiais tremtiniais, partizanais, susitikome su „Misija Sibiras“ dalyviais, klausėme jų ekspedicijoje patirtų įspūdžių. Čia pabendravome ir su kandidate į LR Seimą Irena Haase. Šiandien Ireną jau sveikiname garbingai laimėjusią rinkiminę dvikovą ir tapusią Lietuvos Respublikos Seimo nare, linkėdami jai prasmingo skrydžio, patriotinės dvasios išsaugojimo, prakilnaus darbo Lietuvos labui.
Gaila, kad nebuvo laiko pabūti prie Šakių istorinio vandentiekio bokšto – ant jo 1952 metais, pažymėdami Vasario 16-ąją, miesto gimnazijos patriotiškai nusiteikę drąsūs moksleiviai iškėlė lietuvišką Trispalvę. Už vadinamą „antitarybinę veiklą“ septyni vaikinai ir keturios mergaitės buvo nuteisti ilgiems metams kalėjimo, trys ištremti į Sibirą, trys pašalinti iš gimnazijos. Tačiau mūsų širdžių sušildytos Trispalvės ir Tikėjimo dvasios jėga nugalėjo sovietinius tankus, sutraukė sovietinės okupacijos grandines.
Šį rašinį užbaigsime Tauro apygardos partizanų himno žodžiais:
Kovot prisiekėme tėvynei,
mūs priesaika ir liks šventa,
krauju įrašėme ant žemės, –
per amžius būsi tu laisva.
Zigmas TAMAKAUSKAS
